- Reklama -
Teisėja J.Vėgelienė daugiau nei penkias valandas apklausinėjo D.Kedžio dukrelę, kuri jai papasakojo, ką jai darydavo trys vyrai, tačiau ši apklausa kaltinamajame akte nefigūruoja

„Karšto komentaro“ šaltinių nuomone, teisėja J.Vėgelienė, leidusi prokurorams peržiūrėti teisėjos N.Venckienės telefoninių pokalbių išklotines, Teisėjų garbės teismo malonės galėjo sulaukti dėl to, kad tylėtų apie tai, ką žino pedofilijos byloje.

2009 metų spalio 23 d. teisėja J.Vėgelienė daugiau nei penkias valandas apklausinėjo D.Kedžio dukrelę.

Daugiau nei penkias valandas trukusioje apklausoje D.Kedžio dukrelė išsamiai papasakojo apie tai, kaip ją prievartavo ne vienas, o trys vyrai.

Mergaitė teisėjai J.Vėgelienei papasakojo, ką tie vyrai jai darydavo („kišdavo sysalą į burną“ ir t.t.), pasakė ir jų vardus – Andrius, Jonas ir Aidas.

Ši daugiau nei penkias valandas trukusi mergaitės apklausa pas teisėją J.Vėgelienę buvo atlikta po to, kai mergaitė buvo išleista iš Vaiko raidos centro, į kurį neteisėtai ją ten buvo uždariusi Kauno r. Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė J.Dabašinskienė.

Būdama Vaiko raidos centre, D.Kedžio dukrelė „užmiršo“ savo pusseserės – V.Naruševičienės dukters – vardą, kurio per apklausą pas teisėją J.Vėgelienę negalėjo pasakyti. Tačiau trijų vyrų vardai – Andriaus, Jono ir Aido – mergaitei Vaiko raidos centre neišsitrynė, ir ji išsamiai viską papasakojo teisėjai J.Vėgelienei.

Kadangi, kaip buvo rodyta TV laidoje „Paskutinė instancija“, Teisėjų asociacija rinko po 50 Lt teisėjo Jono Furmanavičiaus reabilitacijai, o D.Kedžio dukrelė teisėjai J.Vėgelienei per daugiau nei penkias valandas trukusią apklausą papasakojo, ką jai darydavo vienas iš trijų vyrų, vardu Jonas (balandžio mėnesį nužudytas mergaitės tėvas D.Kedys savo dukters prievartavimu kaltino teisėją Joną Furmanavičių), tikėtina, kad siekdamas to paties tikslo – J.Furmanavičiaus reabilitacijos, Teisėjų garbės teismas ir nutraukė drausmės bylą J.Vėgelienei.

„Karšto komentaro“ žiniomis, Vilniaus apygardos prokuratūra, tirdama pedofilijos bylą, 2009 metų spalio 23 d. daugiau nei penkias valandas trukusia D.Kedžio dukrelės apklausa pas teisėją J.Vėgelienę nesirėmė. Kadangi Vilniaus apygardos prokuratūra, tirdama šią bylą, rėmėsi tik pirmąja D.Kedžio dukrelės apklausa, kurioje buvo minimas tik vienas vyras, kaltinimai dėl mergaitės tvirkinimo buvo pateikti tik vienam – Andriui Ūsui. Du vyrai, apie kuriuos teisėjai J.Vėgelienei per apklausą papasakojo D.Kedžio dukrelė, kaltinimų išvengė.

Ką turėjo žinoti prokuroras R.Šileikis

„Bendrosios bazinio mokymo bei specializuotos tobulinimosi programos prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą“:

„Kaip matome iš seksualinės prievartos formų, neretai jos nepalieka jokių fizinių žymių ant vaiko kūno, o jei ir palieka, tai greitai išnyksta. Todėl visada pagrindiniai požymiai, pagal kuriuos galima įtarti, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą, yra vaiko elgesio bei nuotaikų pokyčiai, šeimos funkcionavimo ypatumai ir paties vaiko pasakojimas apie patirtą prievartą.

Tyrimų duomenimis, iš visų vaiko pasakojimų apie patirtą prievartą tik 1-5 proc. yra melagingi.

Tačiau, jeigu yra nemažai įtarimų, kad pasakojimas apie seksualinę prievartą yra melagingas, jau tai, kad vaikas melui pasirinko būtent tokią formą, leidžia įtarti, jog jis kažkada anksčiau yra patyręs seksualinę prievartą. Vaikas dažniausiai slepia, kad yra patyręs seksualinę prievartą.

Neretai praeina ne vieneri metai, kol vaikas kam nors papasakoja apie patirtą skriaudą. Tik labai retais atvejais apie patirtą prievartą pasisakoma iš anksto.“

Iš „Vaikas tarp prievartos ir išnaudojimo“:

„Vaikų prievartos byloms yra būdingi tam tikri specifiniai bruožai, kuriais jos skiriasi nuo kitų kategorijų bylų. Dėl daugelio priežasčių vaikai yra „idealios“ aukos, ir nusikaltimai, susiję su vaikų patiriama prievarta, ypač seksualine, yra vieni iš sunkiausių, kuriuos tenka tirti teisėsaugos pareigūnams:

•     Dėl savo fizinio arba psichinio išsivystymo lygio vaikas paprastai negali apsiginti; dažnai jie nenori kalbėti apie patirtą prievartą. Jie gali pasisakyti vėliau arba papasakoti ne viską.

•     Dažnai tarp vaiko ir skriaudėjo yra glaudus emocinis ryšys: vaikas gali norėti, kad prievarta liautųsi, bet jis gali nenorėti, jog skriaudėjas būtų baudžiamas.

•     Daugeliu seksualinės prievartos atvejų nėra galutinių medicininių įrodymų, kad tokia prievarta buvo panaudota. Be to, dažniausiai tai vyksta ne viešai, o ten, kur nėra jokių liudytojų.

•     Pokalbiai su vaikais reikalauja ypatingos elgsenos; vaikų apklausą reglamentuojančios teisinės normos yra sudėtingos ir nuolat keičiasi: vaikai – ir nukentėjusieji, ir liudytojai, dažnai laikomi esą mažiau patikimi ar kompetentingi negu kaltinamasis.

Tirdami prievartos atvejus, pareigūnai privalo būti objektyvūs ir iniciatyvūs. Turi būti rasti atsakymai į visus klausimus: „kas, ką, kur, kada, kaip ir kodėl“. Svarbu nepamiršti, kad vaiko prievarta yra nusikaltimas, ir įstatymu numatyta teisėsaugos institucijų pareiga bei atsakomybė yra atitinkamai į tai reaguoti.

Šimtaprocentinio įsitikinimo dėl seksualinės prievartos nereikalaujama netgi priimant kaltinamąjį nuosprendį“.

Pastaba: mūsų prokuratūra, tirdama D.Kedžio dukrelės prievartavimo bylą, buvo neobjektyvi, o kalbant apie iniciatyvumą – iniciatyvi tik trijų mergaitės apklausose minimų vyrų reabilitacijoje.

Visą straipsnį skaitykite kitą savaitę laikraštyje „Karštas komentaras“

2010-06-30

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!