Konstitucinio Teismo doktrina ir prigimtinės žmogaus teisės. R. Pakso atvejis

9
5
- Reklama -

R.Paksas. KK nuotr.

Vyriausiajai rinkimų komisijai nusprendus Rolando Pakso neregistruoti kandidatu į Seimo rinkimus, prieš savaitę priimtas Konstitucinio Teismo (KT) sprendimas pirmą kartą pritaikytas tikrovėje. Kilus konkretiems padariniams (apribojus asmens politines teises), norėčiau pasidalinti kai kuriomis mintimis, papildančiomis viešą diskusiją.

Pirmiausiai pažymėsiu, jog nesu R. Pakso gerbėjas, greičiau – nuosaikus kritikas. Todėl, jeigu kas nors šiame komentare įžvelgs palaikymą minėtai asmenybei, nevertėtų manyti, jog rašau norėdamas ginti konkretų politiką. Į šį klausimą (asmens politinių teisių ribojimo pagrįstumas) siūlau žvelgti plačiau, nesiejant jo su R. Pakso, L. Karaliaus ar kitomis asmenybėmis.

Taip pat priminsiu, jog šiuose Seimo rinkimuose nedalyvauju ir šia vieša nuomone nesiekiu rinkėjų dėmesio. Tai tėra mano kaip žmogaus požiūris, galbūt pasitarnausiantis tiems, kas mėgins įgyvendinti Konstitucinio Teismo sprendimą. Kaip žinome, jis nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija šiuo metu neleidžia priesaiką sulaužiusiam pareigūnui užimti renkamas politines pareigas.

Apie asmens teisių kilmę teisės sampratose

Prigimtinės teisės (ja grindžiama demokratinės valstybės idėja) sampratoje asmens teisės bei laisvės kildinamos iš pačios asmenybės. Skirtingai nei etatistinės teisės sampratoje, prigimtinės teisės mokyme valstybė laikoma paskesniu to paties žmogaus sukurtu tvariniu, turinčiu tarnauti į jį apsijungusių žmonių poreikiams. Prisiminus kitose mokslo srityse keliamą amžiną klausimą „kas pirmesnis – višta ar kiaušinis“, teisės moksle prigimtinės teisės šalininkai teigia, jog žmogaus ir valstybės santykyje pirmenybė priklauso žmogui.

Trumpas filosofinis nuokrypis reikšmingas tam, jog suprastume Lietuvos, kaip (vis dar) demokratinės ir prigimtinės teisės paisančios valstybės padėtį. Kaip ir kitos pasaulio ar Europos valstybės, ratifikavusios tarptautinius aktus, Lietuva yra įsipareigojusi užtikrinti, jog asmens prigimtinės teisės bei laisvės negali būti ribojamos (išskyrus visuomenės, viešąjį interesą), o jų atėmimas yra negalimas.

Draudimas riboti, tuo labiau atimti iš asmens teises, kurios jam priklauso iš prigimties, galioja ne tik valstybei, tačiau ir joje įsteigtoms valdžios įstaigoms. Šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra viena iš tokių įstaigų, veikiančių valstybės vardu ir privalančių paisyti aukščiau minėtų reikalavimų. Teisybės dėlei reikėtų pridurti, jog Konstitucinis Teismas turėtų būti tuo teisiniu svertu, kuris sulaikytų kitas valdžios įstaigas nuo asmens prigimtinių teisių bei laisvių pažeidimų.

Deja, būtent šio Teismo sprendimo pagrindu konkretaus asmens politinės teisės buvo apribotos, o šio ginčo problema nukreipta į pačią Konstituciją ir kitą Seimo kadenciją. Toks Konstitucinio Teismo žingsnis būtų išradingas ir nekenksmingas, jeigu tikrovėje nesukeltų asmens prigimtinių teisių suvaržymų, o Seime – bergždžių mėginimų keisti Konstituciją, galiausiai pripažįstant, jog jos keitimas yra neįmanomas (pvz. dėl dvigubos pilietybės). Tačiau šiuo atveju Konstitucinis Teismas, gindamasis savo atsakomybės, ne tik sudaro prielaidas prigimtinių teisių ribojimui, tačiau ir lengvabūdiškai priešina Konstituciją su Europos žmogaus teisių konvencija (toliau – Konvencija) .

Apie mūsų Konstitucijos ir Europos Konvencijos santykį

Konstitucinio Teismo sprendime pirmą kartą oficialiai nurodoma, jog šalies Konstitucijos ir Konvencijos nuostatos yra nesuderintos (III. 1p.). Tuo tarpu 2011 m. pradžioje Strasbūre priimtame sprendime dėl Lietuvos Respublikos pažeidimo pagal Konvencijos 1 protokolo 3 str. apie Konstitucijos ir Konvencijos santykį EŽT Teismas tiesiogiai nepasisakė. Netiesiogiai pažymėta, jog Konstitucijos 56 str. asmeniui nedraudžia būti renkamam Seimo nariu dėl jam pritaikytos apkaltos (111 p.).

Paskutinysis mūsų Konstitucinio Teismo verdiktas skiriasi ir nuo kito jo paties priimto sprendimo 1995 metais. Tiesa, tada buvo vertinti ir pripažinti suderintais kiti Konvencijos ir Konstitucijos straipsniai. Tačiau iš esmės Konstitucinis Teismas Konvencijos turinį nagrinėjo (ar bent turėjo taip daryti) sistemiškai. Taigi, 1995 m. Konstitucinio Teismo teigiamas atsiliepimas dėl konkrečių Konvencijos ir Konstitucijos nuostatų atitikties netiesiogiai palietė visą Konvencijos turinį.

Čia taip pat priminsiu, jog 1994 m. Prezidento dekretu sudaryta darbo grupė dėl Lietuvos prisijungimo prie Konvencijos, kitų jos (jos protokolų) sankirtų su Konstitucija neįžvelgė. Šios darbo grupės sudėties solidumas (joje dalyvavo buvę ir esami KT teisėjai) leidžia teigti, jog 1995 m. Seimui balsuojant dėl prisijungimo prie Konvencijos, jos nuostatų atitikimas Konstitucijai nekėlė abejonių.

Galiausiai pažvelkime į lyginamų dokumentų priėmimo datas. Konstitucija (1992 m.) niekaip negalėjo paveikti Konvencijos (1953 m.) nuostatų turinio ir esmės. Tuo tarpu Konvencija ir su ja susiję dokumentai buvo ypač svarbūs rengiant mūsų Konstituciją. Taigi žmogaus teisių bei laisvių požiūriu mūsų Konstitucija iš pat pradžių buvo saistoma Konvencijos ir ją atspindėjo.

Per kitus 20 metų, nepasikeitus nei Konstitucijos nei Konvencijos aktualioms nuostatoms, kitoks jų teisinis vertinimas verčia susirūpinti dėl mūsų KT doktrinos nuoseklumo, pagrįstumo ir jos atitikties prigimtinėms žmogaus teisėms bei laisvėms.

Apie apkaltas bei jų pasekmes kitose konstitucijose ir konstitucinės teisės moksle

EŽTT savo sprendime (p. 106) pažymėjo, jog 2005 m. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimas neleisti dalyvauti rinkimuose apkaltą patyrusiam asmeniui iki gyvos galvos savo griežtumu yra išimtinis tarp kitų Europos valstybių. Įvairios pasaulio valstybės (Brazilija, Hondūras, Pietų Korėja, Filipinai, Indonezija) tikrovėje pritaikę apkaltas savo pareigūnams, konstitucijose ar jų pataisose taip pat nustato laikinus, sąlyginius draudimus (terminai, rinkimų rūšys) tam asmeniui būti renkamu ir užimti valstybines pareigas. Taigi, didžioji dauguma pasaulio valstybių apkaltos būdu nušalinto asmens politines teises riboja, tačiau jų neatima.

Konstitucinės teisės moksle, be jau aukščiau minėtų prigimtinės teisės principų, draudimas atimti iš asmens politinę teisę būti renkamu grindžiamas papildomais motyvais.

Pirma, apkaltos procedūra ir jos pagrindu priimtas sprendimas dažniausiai yra galutinis ir neskundžiamas. Taigi, priėmus galimai klaidingą sprendimą, jo ištaisyti/pakeisti neįmanoma.

Antra, apkaltos procedūroje lemiamą sprendimą dažniausiai priima ne teismas, o parlamentas. Taigi jis gali būti šališkas ir stokojantis teisinio pagrindimo.

Trečia, pačios apkaltos idėjos autoriai (JAV Filadelfijos konventas) jos nesiejo su asmens politinių teisių suvaržymu. Pagrindiniu apkaltos tikslu buvo laikomas prezidento ar kito valstybės pareigūno veiksmų prieš visuomenę ar valstybę sustabdymas ir jo pašalinimas iš užimamų pareigų.

Tiek 1787 m. JAV Konstitucijos kūrėjai, tiek 2011 m. EŽTT teisėjai teigė, jog apkaltą patyrusio asmens galimybes vėl užimti valstybines pareigas turi vertinti patys rinkėjai. Šių nuomonių sutaptis ir atitinkama pasaulinė konstitucinė tikrovė leidžia teigti, jog mūsų Konstitucinio Teismo sprendimas Lietuvos Konstituciją daro išskirtine blogąja to žodžio prasme. Tačiau ar iš tiesų ji tokia yra?

Apie Lietuvos Respublikos Konstitucijos draudimus ir jų keitimo galvosūkį

Nors Konstitucinio Teismo nutarimo baigiamojoje dalyje teigiama, jog Seimo rinkimų įstatymas prieštarauja beveik dešimčiai Konstitucijos straipsnių, tačiau Konstitucinis Teismas, kaip ir prieš 8 metus nenurodo tų Konstitucijos nuostatų, kurios tiesiogiai leistų atimti asmens prigimtines teises iki gyvos galvos. KT savo logiką grindžia tuo, jog iš pareigų apkaltos būdu pašalintas asmuo nebegali prisiekti, taigi ir eiti atitinkamų pareigų. Tačiau šios prielaidos nesutrukdė R. Paksui tapti Europos Parlamento nariu ir šioje institucijoje atstovauti Lietuvai bei jos gyventojams. Kitaip tariant, apkaltos, priesaikos, rinkimų teisės sąsajose Konstitucinis Teismas pasirinko kurti tokią doktriną, kuri tolsta nuo ES šalių praktikos.

KT naudojama priesaikos logika dėl asmens politinių teisių netekimo yra išvestinė. Žinoma, Teismas turi išskirtinę teisę aiškinti Konstituciją, tačiau prisiminus Konvencijos ir Konstitucijos nuostatų patikrą 1995 m., peršasi nuomonė, jog Konstitucijos sargai mėgina rasti tai, ko joje tiesiog nėra. Atkreiptinas dėmesys į EŽTT sprendimo 111 p. 2d. Čia nurodoma, jog Konstitucijos 56 str. nenustato rinkimų į Seimą draudimų dėl įvykusios apkaltos. Šis straipsnis tiesiogiai siejamas su Konstitucijos 34 straipsniu, teigiančiu, jog rinkimų teisės reikalavimus nustato Konstitucija ir įstatymai.

Ironiška, tačiau KT nutarime tiesiogiai Seimo rinkimų teisę nustatantis Konstitucijos 56 straipsnis interpretuojamas visiškai priešingai nei Strasbūre – jei tiesioginių draudimų dėl apkaltos jame nėra, vadinasi, jie glūdi kitur, netiesiogiai ir yra išvestini iš tam tikros teisinės logikos. Tačiau tokiu atveju Konstitucinis Teismas nenori priimti to paties Konstitucijos straipsnio kūrėjų logikos dėl tiesioginių teistumo, veiksnumo draudimų. Straipsnyje nurodytų draudimų sąrašas yra baigtinis, nuorodos į kitus teisės aktus nepateikiamos. Minima Konstitucijos nuostata visiškai atitinka žmogaus teisių srityje keliamus teisėkūros reikalavimus – šių teisių ribojimai turi būti aiškūs, nustatyti tiesiogiai ir nekeliantys interpretavimo abejonių.

Konstitucinio Teismo sprendimas dėl asmens prigimtinių teisių ribojimo, remiantis tariama Konstitucijos ir Konvencijos priešprieša, yra grindžiamas jo doktrinos neklaidingumu ir argumentais, prasilenkiančiais su prigimtinės teisės principais bei jų būtimi (kuo iki šiol pagrįstai tikėjome) Konvencijoje ir/arba Konstitucijoje. Laikantis tokio požiūrio, Konstitucinis Teismas tarp ES šalių tampa vienišu naujos žmogaus teisių sampratos kūrėju. Vadovaujantis ja, asmens konstitucinės teisės bei laisvės yra nevaržomos, išskyrus tuos atvejus, kai jų pripažinimas ir įgyvendinimas kelia grėsmę galimai klaidingos KT doktrinos tęstinumui.

Seimo narys Mantas Varaška

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą