Krizės įveikimo galimybės

19
0
- Reklama -

Dr. Algimantas Matulevičius

Stebint įvairias pozicijos ir opozicijos diskusijas dėl krizinio kitų metų biudžeto, apima negera nuojauta, jog valdžioje esantys neįsivaizduoja viso situacijos dramatizmo ir visą savo elgesį bei dėmesį sutelkia į kalbėjimą vardan kalbėjimo. Dabar jau pilnai esu įsitikinęs (jei anksčiau ir abejojau), kad nė viena pusė nemato, o gal sąmoningai nenori matyti kitų krizės įveikimo būdų. Tokį įspūdį sustiprina ir tai, kad nesvarstomi kiti valstybės raidos scenarijai, nors Vakaruose jau seniai tai daroma. Manau, tai yra todėl, kad Lietuvoje nėra išvystyta, o juo labiau skatinama laisva minties saviraiška. Tai sąlygoja ir agresyvi spaudos pozicija kitai nuomonei. Praktiškai reikia būti tokiu turtingu, kaip V.Uspaskich, kad spausdintų nors ir pačias kvailiausias idėjas bei savaitėmis aptarinėtų per TV. O taip niekur neprasiverši su savo pasiūlymais, nes tai šios šalies galingiems, kurie ir valdo žiniasklaidą, nepatiks. Geriausia žmones laikyti nežinioje, juos skaldyti ir valdyti.

Sakysit, tai nedemokratiška. Bet ar gali būti demokratija, jei žiniasklaidą kontroliuoja valstybė? Aišku, ne. O jei tą pačią žiniasklaidą kontroliuoja pinigai ir be jų tavęs niekas nespausdins? Kur čia demokratija?

Vis tiek būsiu nepataisomas optimistas ir patikėsiu, kad šios mintys kur nors bus paskelbtos. To reikia vien tam, kad premjeras A.Kubilius nesakytų netiesos, jog nėra kitų siūlymų kaip įveikti krizę, o tai esą gali būti padaryta tik pensininkų, neįgaliųjų bei vaikų pinigų sąskaita.

Tai – netiesa. Šalyje yra didžiuliai rezervai. Visų pirma niekas nepasako aiškiai, kas atsakingas už krizę. Vakaruose atvirai pripažino, kad dėl krizės kaltas nežabotas finansinių, bankinių ir kitų korporacijų pelno troškimas, neatsakingas rinkos savireguliacijos pervertinimas ir valstybinių valdžios institucijų silpna kontrolė. Teisingiau – nusišalinimas nuo ekonomikos reikalų. Logiškai tie, kurie atsakingi už krizę, ir turi prisiimti didžiausią jos padarinių naštą. Tačiau būtent čia visa demokratija baigiasi. Labiausiai nuo krizės nukenčia dirbantieji, nes praranda darbą ir mažėja uždarbis, bei pensininkai, nes mažinamos pensijos. Ypač Lietuvoje valdžia darė ir daro viską, kad nuo krizės apsaugotų turtinguosius, o visą naštą sukelia ant ir taip prasčiausiai gyvenančių piliečių pečių.

Premjeras ir ministrai sako, kad nėra kitų galimybių. Netiesa. Tiesiog nenorima apie jas kalbėti ir jas panaudoti, nes yra pavojus užsitraukti turtingųjų nemalonę. O pensininkai tik paburbės, paburbės ir vis tiek rikimuose rinks tuos pačius, nes jie tiki, ką rodo per TV. O juk TV valdo turtingieji. Tai yra oligarchai, su kuriais prieš rinkimus žadėjo kovoti ir LR Prezidentė.

Tai gal laikas pradėti? Pirmas rezervas – tai monopolininkai, kurie sugeba tokiais tapti net prekyboje, nekalbant apie natūralias monopolijas. Naujausias pavyzdys, kaip rinka „sureguliuoja“, yra vaistai nuo gripo, kurių antkainiai mažmeninėje prekyboje perkopė 100%. Valdžios vyrai postringauja jau pusmetį, kaip jie reguliuos šiuos viršpelnius, bet daugelis iš mūsų, matyt, nebesulauks… O jeigu paanalizuotume centralizuotą šildymą, kokie pelnai išlįstų tose įmonėse, kurias tik nuomoja iš valdiškų šilumos tinklų. Suprantama, ne šiaip sau prasidėjo kalbos, kad reikia juos privatizuoti, nes tai – naudingas ir, svarbiausia, garantuotas verslas.

Užsimota privatizuoti ne tik Vilniaus savivaldybės dangoraižį, bet ir vandens monopolinį ūkį. Suprantama, jau įsitikinta, kad šiukšlių biznis labai atsiperka, kaip ir monopolinės buvusios butų ūkio įmonės. Tik visuose šiuose paminėtuose atvejuose pinigai išeina iš žmogaus kišenės, o pakliūna į turtingo monopolisto kišenę ir dar privaloma tvarka. Ko ne Klondaikas? Kai kam net krizė nė motais.

Tokių pavyzdžių yra daug ir tai patvirtina pagrindinį pasiūlymą, kad krizės metu biudžetą papildyti galima ir reikia įvedant viršpelnio mokestį monopolistiniam ir jiems prilygintiniem ūkio sektoriam.

Šis rezervas gali padidinti įplaukas į biudžetą šimtais milijonų.

Antras ženkliai didesnis rezervas – tai uždrausti bet kokius tarpininkus monopolinėse ūkio šakose, ypač energetikoje. O taip pat visuose valstybiniuose pirkimuose. Tam nereikia daug laiko, reikia tik ryžtis tai padaryti. Patikėkite, čia galima sutaupyti milijardus. Turima mintyse tokios gan garsios tarpininkės kaip “Dujotekana“, “Rubikonas“, ERC, “Fortys energy“. O kur dar masė apie Ignalinos AE besisukinėjančių, ypač su uždarymu susietų įmonių? O įmonės, besisukančios apie valstybinius miškus, kuriuos, tarp kitko, labai nori „prichvatizuoti“? Ką jau bekalbėti apie iki bankroto privestą biudžetinį LRT…

Taigi – masė pavyzdžių, kaip virš šimto viešų įstaigų, mintančių iš biudžeto, ir dar daug laisvai, be konkretaus darbo pasiimamų pinigų.

Šie ir kiti rezervai, jeigu būtume sąžiningi, turi būti panaudoti vietoj varganų pensininkų ir mamų pinigų. Didžiulis rezervas – šešėlinė ekonomika, apie kurią kalbama, bet nieko nedaroma. O veikti reikia labai paprastai – skatinti pareigūnus, kurie su tuo kovoja, o pakliuvusius ne smulkius verslininkus, o rimtus žaidėjus bausti labai paprastai konfiskuojant visą turtą. Viena bėda – taip elgiantis, negali būt išimčių ir Generalinio prokuroro seseriai, o pats prokuroras turėtų trauktis iš tokios dviprasmiškos situacijos.

Taip, kad vien šiais keliais pavyzdžiais įrodėme, kad rezervų yra daug, jau nekalbant apie biurokratų armiją ir jų polinkį išlaidauti .

Bet ne tik biudžetas ir vieno ar kito veikėjo kėdės išsaugojimas mus turi šiandieną jaudinti. Manau, kad valstybė neleistinai nusišalino nuo krizę sukėlusių bankų atsakomybės ir jų solidarumo ją įveikiant. Suprantama, kad mūsų visi gelbėtojai vienodai prikišę rankas prie lietuviškų bankų atidavimo užsieniečiams, kaip ir prie Ignalinos AE nusikalstamo uždarymo, kada šiandien verkšlena, kad nieko negali pakeisti. Netikėkite – tai krokodilo ašaros. Viską galima, jeigu nori ir dirbi savo šaliai ir jos žmonėms. Bet, manau, kad šie mano žodžiai daug kam sukels tik šypseną. O gaila, kad būtent mūsų žmonės renkasi tokius, kurie jų labiausiai nekenčia. Kitaip niekaip negaliu pateisinti valdžios vilkinamo, priimant fizinių asmenų bankroto įstatymą. Reikia ne tik jį skubiai priimti, bet ir paskelbti moratoriumą bankų savivaliavimui, atimant žmonių turtą, bent porai metų, kol praeis krizės pikas. Paskelbkime bankų pelnus už pastaruosius penkerius-septynerius metus, jų vadovų atlyginimus, premijas, ir suprasite, kad šis siūlymas – ne utopija, o būtinybė. Nieko jie nepraras – kai atsigaus rinka, skolininkai atsiskaitys. Tiesiog valstybė privalo dalyvauti šiuose procesuose.

Jeigu užsieniniai bankai ir toliau boikotuos šalie ūkio finansavimą, be ko jis neatsigaus, būtina kurti savą valstybinį – komercinį banką – juk turime pradėti įsukti ekonomiką.

Visas pasaulis su krize kovoja mažindamas mokesčius, suteikdamas realią pagalbą ūkiui, nemažindamas algų, kad nemažėtų vartojimas. Pas mus kol kas viskas buvo daroma atvirkščiai. Manau, ateina laikas pradėti elgtis protingiau. Svarbiausia suprasti, kad valstybės vaidmuo kardinaliai keičiasi ir ji turi aktyviai dalyvauti šalie ūkio atkūrime, kurį sugriovė ne tiek krizė, kiek neatsakingi politiniai sprendimai, bei atskirų politikų avantiūrizmas. Gal jau pats laikas sustoti ir pradėti kurti? Ar užteks išminties ir drąsos taip elgtis, greit pamatysime. Priešingu atveju, manau, pats gyvenimas privers susimąstyti.

2009-12-04

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą