- Reklama -

Lapkričio 9 d. Rusija paskelbė atsitraukianti iš Chersono ir aplinkinių teritorijų dešiniajame (vakariniame) Dniepro krante. Kas tai: desperacija dėl patiriamų karinių pralaimėjimų, ar taktinis persigrupavimas, kariavimo stiliaus pokytis iš chaotiško, paremto beatodairišku taikios infrastruktūros daužymu, į racionalesnį, kuris galbūt nuo šiol bus grindžiamas užkariautų teritorijų išlaikymu?

Paradoksalu, kad Rusija (savo pačios požiūriu) traukiasi iš neva Rusijos žemių! Juk jas tokiomis paskelbė po sufalsifikuoto referendumo vos prieš mėnesį. Loginio nuoseklumo tokiuose veiksmuose nematyti. O vis dėlto ginklu užvaldomos separatistinės teritorijos, aneksija, pseudoreferendumai, „rusenantys konfliktai“ yra neatskiriama ir labai gerai apgalvota Kremliaus veiksenos dalis.

Rusijos įvykdyta Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporožės sričių aneksija buvo pasmerkta demokratinių valstybių. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje tik kelios autokratinės valstybės pripažino šių teritorijų pseudoreferendumus teisėtais. Tokie rezultatai rodo, jog separatistiniai regionai, tokie kaip Donecko ir Luhansko, tarptautinių partnerių beveik neturi.

Šiai dienai Donecko sritis tapo pagrindiniu kovų epicentru, todėl karo Ukrainoje eiga priklausys nuo Rusijos sugebėjimo išlaikyti kontrolę dar nuo 2014 m. okupuotose teritorijose. Doneckas nuo rudens pradžios yra „pumpuojamas“ Kremliaus paskelbtos mobilizacijos kariais, bandant ten išsaugoti turimas pozicijas.

Taip pat Putinui spalio 19 d. pasirašius dekretą dėl nepaprastosios padėties įvedimo aneksuotose Ukrainos teritorijose, siekiama paprasčiausiai nuslėpti nesėkmingą šių teritorijų integraciją į Rusijos Federaciją. Jokios informacijos apie politinę ar ekonominę integraciją nėra. Aneksuotų teritorijų vietos valdžios institucijos, įstatymų leidžiamosios asamblėjos, teismai ir prokuratūros irgi neegzistuoja. Dėl didelio vietinių gyventojų pasipriešinimo naujai aneksuotose teritorijose niekas neužima laisvų administracinių postų. Pasikėsinimų į Maskvos statytinių gyvybes aneksuotose teritorijose per pastaruosius mėnesius irgi netrūko, todėl jokios administracinės kontrolės vis dar nėra. Nepaisant karo eigos, Kremlius neturi jokių perspektyvų, kad šios sritys išliks Rusijos kontrolėje. Kariniams pajėgumams menkstant, pasipriešinimas iš gyventojų su laiku gali stiprėti.

Aišku, išlieka Donbaso situacija. Nuo 2014 m. nuolat rusiškais pinigais ir ginklais remtos Donecko ir Luhansko respublikos šiai dienai išlieka rimčiausiu iššūkiu Ukrainai. Ten pagrindinė gyventojų relokacija įvyko jau seniai, todėl regionas išties yra pripildytas lojaliais Rusijai gyventojais. Tačiau jau 8 metus gyvuojančias pseudorespublikas ištiko rimčiausios per visą laiką egzistencinės problemos.

Galima pastebėti pastarųjų mėnesių tendenciją, kaip, pavyzdžiui, Donecko liaudies respublikos vadovas ieško užtarimo pas kitus diktatorius. Dar rugpjūčio mėnesį DLR vadovas Denisas Pušilinas žodžiu susitarė dėl dvišalio bendradarbiavimo su Šiaurės Korėja.

Taip pat spalio 18 d. DLR užsienio reikalų ministrė lankėsi Sirijoje, ten ieškodama paramos. Tokie vizitai rodo, jog separatistai vis atkakliau ieško draugų tarp autokratų, Rusijai toliau silpnėjant karo lauke.

Politinis palaikymas iš Sirijos nesuteiks jokių rimtesnių svertų tarptautinėje arenoje. Žinoma, ta pati Sirija kenčia nuo maisto produktų nepritekliaus dėl sustojusio grūdų eksporto, kaip karo Ukrainoje pasekmės. Todėl Rusijai pralaimėjus karą arba tiesiog net ir derybų metų atsisakant teritorinių pretenzijų, Donecko ir Luhansko liaudies „respublikų“ (DLR ir LLR) gali ir nelikti. Jų egzistenciją yra pripažinusios tik trys valstybės: Sirija, Šiaurės Korėja ir, žinoma, Rusija. Todėl Ukrainai atsiėmus šalies rytinį regioną, tarptautinėje erdvėje demokratinės valstybės neturėtų prieštaravimų.

Tokios šalys kaip Šiaurės Korėja ir Sirija teikia simbolinę pagalbą Rusijai, nuo dronų iki karinės ekipuotės, tačiau jos neturi jokių įsipareigojimų DLR ir LLR. O kam tada reikėjo referendumų pietinėse Chersono ir Zaporižios sričių teritorijose? Jų statusas tarptautinės teisės požiūriu apskritai yra niekinis.

Keliaujant toliau į pietryčius, panaši situacija liečia dar 2008 m. atsiskyrusius Pietų Osetijos ir Abchazijos regionus. De facto jie nėra tarptautinės teisės pripažinti kaip suverenios teritorijos. Dar 2022 m. pavasarį Kremlius dalinosi ketinimais organizuoti referendumus Sakartvelo separatistinėse teritorijose dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos. Tačiau nauji referendumai galėtų išprovokuoti konfliktą Kaukaze, o rusai šiuo metu neturi pakankamų karinių pajėgumų, galinčių išlaikyti separatistinius regionus savo kontrolėje.

Dar kovo mėnesį daugiau nei 2 tūkst. karių iš Abchazijos buvo patraukti į karą Ukrainoje, todėl separatistinių regionų saugumo situacija, Rusijai sutelkus visą dėmesį į Ukrainą, yra komplikuota. Tačiau Sakartvelas vengia konflikto Kaukaze eskalacijos, todėl nuo karo Ukrainoje pradžios pasirinko tylią laikyseną.

Per 12 metų nuo konflikto pradžios, Rusija pažeidinėjo paliaubų susitarimą pasienyje, grobiant kartvelus ir juos provokuojant. Nuo vasario 24 d. apie 70 tūkst. rusų emigravo į Sakartvelą, todėl atsiranda naujos hibridinės grėsmės dėl didelės Rusijos piliečių koncentracijos šalyje. Taip pat besitęsianti vidinė politinių partijų poliarizacija, vis dar stipri oligarchų įtaka ir priklausomybė nuo rusiškos energijos pristabdo Sakartvelą nuo aktyvesnės pozicijos tarptautinėje bendruomenėje dėl karo Ukrainoje. Tačiau pseudovalstybiniams dariniams Kaukaze irgi nėra ramu.

Rugsėjo 28 d. Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka lankėsi Abchazijoje, kuri 2008 metais, remiama Rusijos karinių pajėgų, neteisėtai paskelbė savo nepriklausomybę, atsiskiriant nuo Gruzijos. Tačiau Baltarusija formaliai nepripažįsta nei Abchazijos, nei Pietų Osetijos kaip nepriklausomų valstybių. Nors vizito metu buvo daug užuominų apie dvišalių santykių plėtojimą, jokio oficialaus patvirtinimo dėl pripažinimo Lukašenka nesuteikė.

Bet kokiu atveju, pats Lukašenkos vizitas pagal tarptautinę teisę pažeidžia Sakartvelo suverenitetą. Tikėtina, kad Minsko diktatorius buvo priverstas ten keliauti dėl Putino spaudimo.

Prieš 2021 m. rudenį Lukašenka po daugelio metų atsisakė Baltarusijos neutraliteto pozicijos, apsilankydamas Kryme. Visgi, Lukašenkos vizitas į Kaukazą priminė dar vieną Putino užšaldytą konfliktą ir poreikį stebėti situaciją. Tbilisis dabar po Lukašenkos vizito turi galimybę įtikinti tarptautinę bendruomenę ir jai priminti, kad už Abchazijos ir Pietų Osetijos aneksiją Rusija nesusilaukė jokių tarptautinių sankcijų. Todėl tiek Rusija dėl savo praeities veiksmų Sakartvele, tiek ir Baltarusija dėl neaiškių vizitų pas separatistus privalo sulaukti reakcijos iš ES ir jos narių.

Žinoma, Europa operatyviai reaguoja į hibridines grėsmes. Spalio 20 d. Europos Parlamentas patvirtino mandatą deryboms su Taryba dėl Rusijos išduotų kelionės dokumentų ir pasų nepripažinimo okupuotuose Ukrainos ir separatistiniuose Abchazijos bei Pietų Osetijos regionuose. Tuo siekiama uždrausti su tuose regionuose išduotomis vizomis kirsti ES išorės sienas.

Todėl sprendžiant separatistų klausimus, valstybės narės ne tik neturi priimti Rusijos pasų, išduotų okupuotuose užsienio regionuose, tačiau toliau taikyti ekonomines ir kitas būtinas sankcijas dėl besitęsiančios Putino agresijos Sakartvele.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą