M. Zasčiurinskas: Pinigai – mūsų, nauda – bankų

4
1
- Reklama -
Seimo narys M. Zasčiurinskas. KK nuotr.

Visi girdėjome, kad pensijų fondų valdytojai žada padidinti mūsų pensijas, jeigu tik duosime jiems paturėti mūsų pinigų. Papildomą pensiją esą užtikrins sėkmingas lėšų investavimas.

Kiekvienas gali įsivaizduoti, kaip, pavyzdžiui, nusipirkęs daugiau žemės arba geresnės technikos ūkininkas užaugins didesnį derlių. Visiškai suprantama, kad tokia ūkininko investicija gali padidinti jo pajamas, pelną su kaupu grąžinti įdėtus pinigus (žinoma, jeigu gamta arba valdžia neiškrės šunybės).

Tačiau kokia dalis iš 1 milijono pensijų fondų dalyvių žino, ką ir kaip fondų valdytojai darys su jų pinigais? Kur ir kaip jie investuoja gyventojų pinigus? Kokiomis taisyklėmis jie vadovaujasi, kokia yra jų priežiūra?

Esu tikras, kad vos vienas kitas gyventojas atidžiai perskaitė visą pensijų kaupimo sutartį kartu su pasirinkto pensijų fondo taisyklėmis, kurias tvirtina Lietuvos bankas. O jeigu ir perskaitė, vargu ar ką suprato.

Pavyzdžiui, pensijų fondų valdytojai mėgsta vaizdingą patarlę „Nedėk visų kiaušinių į vieną krepšį“. Šis posakis atitinka jų vartojamą rizikos diversifikavimo terminą.

Paprastai kalbant, teisės aktai reikalauja, kad visi būsimų pensininkų pinigai nebūtų investuojami į vieną vietą (na, kaip ir ūkininkas stengiasi neužsėti visos žemės vien kviečiais, bet dar ir ganomų pievų palikti, cukrinių runkelių ar bulvių užsiauginti).

Iš pirmo žvilgsnio taip ir yra – na, bent jau Lietuvos banko skelbiamose ataskaitose taip parašyta. Bet paskaičius pensijų fondų taisykles (jos yra privalomos), aiškėja kas kita.

Pavyzdžiui, vieno iš didžiausių Švedijos banko bendrovės valdomo fondo taisyklėse parašyta: „investicijos į vieno emitento vertybinius popierius gali sudaryti iki 100 procentų fondo turtą sudarančių grynųjų aktyvų, jei tokiu atveju dalyvių interesai būtų pakankamai apsaugoti“ (beje, niekur neparašyta, ką reiškia „pakankamai apsaugoti“).

Taigi, šio pensijų fondo valdytojai pasilieka teisę už visus Lietuvos pensininkų pinigus nupirkti, pvz., vienos valstybės (tai galėtų būti ir Kipras arba Graikija) skolos vertybinius popierius. Kitaip tariant, mūsų pensininkų pinigus paskolinti toms valstybėms.

Beje, o kas yra tie žmonės, kurie priima sprendimus, į kokius vertybinius popierius investuoti mūsų pinigus?

Paimkime kito Lietuvoje veikiančio Švedijos banko pensijų fondų valdymo bendrovę, kurios darbuotojų vidutinis atlyginimas 12,5 tūkst. litų per mėnesį (tai viešai skelbiama informacija).

Aukštos kvalifikacijos ir svarbius sprendimus (pvz., kur investuoti būsimų pensininkų pinigus) priimantiems darbuotojams tai būtų konkurencingas atlyginimas.

Įdomu tai, kad minėtos pensijų fondų valdymo bendrovės darbuotojai Lietuvoje nepriima investicinių sprendimų. Tą daro jų kolegos Švedijoje. Už kokius komisinius ir ar gerai daro ne man spręsti (būsimi pensininkai įvertins).

Bet viešai skelbiamos investavimo taisyklės verčia suklusti. Įsiskaitykite į vieną jų punktą (citata tikrai tiksli): „Bendrovė neturi teisės nepiktnaudžiauti informacija, susijusia su laukiančiais įvykdymo fondo pavedimais“. Logiškai neišeina niekaip kitaip, tik „privalo piktnaudžiauti“.

Žinoma, gal tai žiopla gramatinė klaida, netikslus vertimas ar neapsižiūrėjimas. Bet ar jūs norite, kad ir su jūsų pinigais būtų elgiamasi taip pat?

Beje, grįžtant prie pensijų fondų rizikos. Pagal oficialias ir viešai skelbiamas taisykles, ją vertinant gali būti skaičiuojami tokie rizikos parametrai (kalba netaisyta): „standartinis nuokrypis, Šarpo rodiklis, beta koeficientas, sekimo paklaida (tracking error), informacijos rodiklis (information ratio), VaR metodas (Value-at-Risk) atliekama šių rizikos parametrų analizė“.

Jeigu nesupratote, kas čia parašyta – tai jūsų problema. Nes patys suraitėte parašą patvirtindami, kad sutinkate su tokiomis taisyklėmis.

O jeigu vis dėlto norite suprasti, kas ir kaip bus daroma su jūsų pinigais, siūlyčiau paskambinti į savo fondą ir paprašyti, kad gražiai kalbanti mergaitė kitame laido gale jums paaiškintų. Pagal įstatymą fondai privalo gyventojui suteikti visą jį dominančią informaciją.

Grįžtant prie žmonių kalbos, pensijų fondų verslo modelis paprastas kaip dvi kapeikos.

Kadangi „Sodros“ ir valstybės biudžetai deficitiniai, valstybė mūsų vardu iš bankų pasiskolina pinigų. Paskolinti pinigai, kartu su mūsų pačių pinigais pervedami į pensijų fondus. Pensijų fondai perveda pinigus motininiams bankams, o šie vėl skolina mums ir mūsų valstybei, kad galėtume ir toliau juos pervedinėti į fondus.

Ir už tai kad skolinasi valstybė, ir už tai, kad mes atiduodame savo pinigus fondams, ir už tai, kad šie per tarpininkus juos investuoja į motininių bankų vertybinius popierius, ir už tai, kad investuotų pinigų vertė paauga, ir už kiekvieną, atsiprašant piršto pakrutinimą, mes tiesiogiai arba netiesiogiai sumokame tiems patiems bankams arba, tiksliau, jų akcininkams.

Nei pensijų fondai, nei juos valdantys bankai, nei jų akcininkai, neinvestuoja mūsų pinigų čia, į Lietuvos verslą, į mūsų gerovę.

Ir nieko asmeniško. Čia tik toks verslas.

Mečislovas Zasčiurinskas

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą