V.Jasukaitytė. Žodis – mūsų veidas

9
3
- Reklama -

Rašytoja, nepriklausomybės akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė

Mane stulbina atviras, nuogas melas. Mane stulbina žmonės, kurie ateina į televizijos laidą, kad meluotų. Stulbina, kad tiek daug žmonių dabar rašo į spaudą netiesą, žinodami tai. Ne apmulkinti, ne suklaidinti, bet – pasirinkę melavimą, kaip religiją, kaip savo gyvenimo įprasminimą… Mane be galo stulbina, niekaip negaliu atsistebėti, kaip suaugęs žmogus gali kurti televizijos laidą, temą lauždamas iš piršto, turinį pritraukdamas prie savo sugalvotos temos, kurdamas konfliktą, nuolat jį kurstydamas ir niekaip neleisdamas užgesti. Tarsi televizijos laida būtų didesnė vertybė už tiesą, o jo menkystė rodytis visai šaliai kokią valandžiukę turėtų didesnę reikšmę negu ta pati valandžiukė darnos, uždarant savo proto langines, kad nebesiskverbtų košmariški kažkieno specialiai kuriami nykiausi ir beviltiškiausi menamos realybės vaizdiniai…

Ne, čia jokios filosofijos nebereikia – pakanka vaikiško, tiesaus klausimo apie bet ką, kas kartais teigiama iš ekrano: ar tikrai tai buvo, ar tikrai žinai?

Deja, neparaus iš gėdos ar nejaukumo tų laidų vedėjai, jie tikrai jau prarado ne vieną žmogiško padorumo ypatybę, kuri gerą žmogų skiria nuo blogo, o teisų nuo melagio.

Noriu parašyti savo mintis apie tai, tačiau jaučiu, kad prieš pradedant konkrečią kalbą apie tai, kad būčiau suprasta, reikalinga išdėstyti tam tikrą autorės požiūrį į kalbą kaip reiškinį. Ir ne tik į kalbą…

Tad siūlau skaitytojams gabalėlį iš savo autobiografinės knygos “Kaip mes mokėmės mirti”, kuri jau visai pakeliui į skaitytoją. O po to tikrai bus lengviau gvildenti kai kuriuos šių dienų televizijos ir spaudos “personažus” – autorius, kurie su tokiu įnirtimu tiražuoja melą, kad darosi nepadoru ir baugu tai skaityti ir girdėti. Atsiranda nejaukumas, tarsi tam melui pasiekus kritinę masę kažkas sprogs ir melo gamintojai visam praras balso ar rašto dovaną.

Štai ta ištrauka :

Dvi vieno reiškinio pusės

Taigi – kontempliacija savęs…

Aš esu tas, kas esu…

Išmokime prasmingai tylėti. Tylėti, sklidini prasmės ir kryptingumo.

Kontempliacija, kuri padės kada nors sutapti su savo esme, su savo aukštuoju „Aš“… Ji išmokys mąstyti ir padės suprasti, ką mes kalbame. Kaip tai skiriasi nuo to, ką suvokiame.

Tas kalbėjimo ir vidinio suvokimo skirtumas bus pirmas dalykas, kuris mus priblokš. Suvokime, kad kalbame ne tą, kuo tikime. Išmokime pajusti kiekvieno žodžio svorį. Išmokime kalbėti tik visaverčiais žodžiais. Ir atraskime antrąsias žodžių ir net reiškinių puses, kurios yra paslėptos tuo metu, kai veikia pirmosios pusės, tačiau be kurių reiškinys negali egzistuoti. Kiekvieną reiškinį išmokime regėti iš pozityviosios ar negatyviosios pusės, ir nustebsime, kad kartais tai, kas mums atrodo išimtinai teigiama, yra negatyvioji tam tikro reiškinio pusė. Ir iš viso – laikas suvokti, kad viskas turi dvi puses. Kaip diena ir naktis, kaip žiema ir vasara, kaip pliusas ir minusas, kaip In ir Jan, kaip šarmai ir rūgštis, kaip gėris ir blogis, kaip regimybė ir neregimybė.

Regimybė ir neregimybė…

Mūsų pasaulis regimas ir apčiuopiamas dėl to, kad Jo valia yra išryškėjęs iš neregimybės. Jis yra sukurtas, ir mes – sukurti. Kol pasaulio nebuvo, Jis ilsėjosi neregimybėje kaip to pasaulio galimybė. Kol mūsų nebuvo – mes buvome neregimybėje. Neregimybė yra mus papildančioji pusė. „Žinojimą galima pasiekti tik sulyginant dvi puses – teigiamą ir neigiamą, kurios viena nuo kitos atsiskyrusios. Kol jos yra drauge, besiilsinčios viena kitoje, mes nieko negalime sužinoti. Visas regimas pasaulis pažinus tik todėl, kad jis atsiskyrė nuo Vienovės, kurioje Viskas ir Niekas ilsisi vienas kitame, nuo Vienovės, kurią mes vadiname Dievu… Potyris įmanomas tik Vienovei skilus į dvi dalis: vieną – išryškėjusią, kitą – neišryškėjusią, atspindinčią ir papildančią pirmąją… Tačiau Kūrėjas – Dievas – ne pusė, atkritusi nuo visumos, Dievas – Pats visuma (vienovė)… Jis stovi virš visų sukurtų formų, kurios atkrito nuo vienovės, Jis – Niekas, iš kurio atsirado ir išryškėjo Viskas, bet Jame Niekas ir Viskas sukuria neišskaidomą Dievišką Vienybę. Kūrinys visada išreiškia nuo visumos atkritusią pusę, pažinią per palyginimą. Todėl neįmanoma atrasti ir atpažinti Dievą Kūrėją sukurtame pasaulyje paprasčiausiai dėl to, kad Dievas neturi pusės, su kurią galima būtų jį palyginti. O jei negalima palyginti, negalima ir atpažinti. Tu gali tiktai būti Dievu. Yra tiktai viena amžina esmė, tiktai vienintelis Dievas ir visa kame gyvame yra tiktai ta esmė – vienas vienintelis Dievas. Dievas – nesidalijanti esmė, jis yra visur ir savimi užpildo visatą. Visa visata gyvena todėl, kad Dievas įgyvendina ją savo amžina esme. Dievas panašus į gyvybės medį, kuris duoda savo esmę sukurtam pažiniam pasauliui, atsiskyrusiam nuo savo papildančiosios pusės, kitais žodžiais, Dievas duoda gyvenimą gėrio ir blogio pažinimo medžiui. Tas pažinimo medis – mūsų sukurtas pasaulis – gyvas tik todėl, kad gyvybės medis – Dievas – po lašą įlieja savo gyvenimą į jo venas, gyvena jame“, – rašė Elizabeta Heič.

Dievas – absoliuti dvasinė galia, kuri vadovauja viskam. Jis kuria gėrį, grožį, meilę, tiesą, o blogis yra neteisingas šių dalykų panaudojimas. Galima sakyti, kad blogis yra sugadintas gėris. Kad vėl atrastume savo vienybę su Juo, reikia per sugadinto gėrio šabarkštynus nueiti tam tikrą sąmonėjimo kelią – atpažinti Jį savyje. Tam reikia drąsos, – eiti nepramintu keliu, nes niekas mūsų nemoko gilintis į savo esmę. Mes mokomės tik kaip gyventi ir tvarkytis neilgame materijos (kūno) apribotame pasaulyje. Kad greičiau pakeltume kelis uždangos sluoksnius, skiriančius mus nuo mūsų tokių, kokie esame iš tikrųjų, turime suvokti, kad kai kurie reiškiniai ir jų panaudojimas arba jų santykis su mumis turi būti suprasti iš naujo. Savo santykį su jais reikia išmokti valdyti. Nes vienu atveju jie gali būti dieviški ir tarnauti mūsų progresui, o kitu atveju – gali veikti šėtoniškai ir stabdyti visą mūsų evoliuciją. Tokiems reiškiniams priklauso ir kalba.

Kalba ir tylėjimas… Dvi vieno reiškinio pusės…

Kalba duota išreikšti mintį. Kad galėtume bendrauti vieni su kitais. Jos materialusis pavidalas raštas, – tam, kad mūsų patirtis turėtų perimamumą, kad išmintis turėtų tęstinumą… Kalba duota šlovinti. Išreikšti meilę. Kalba duota tam, kad iš neregimybės prišaukta prasmė galėtų būti įgyvendinta mūsų pasaulyje. Kalba yra tiltas gyvenimo tobulinimui iš neregimybės pas mus. Teisingai ir kilniu tikslu ištartas žodis tampa kūnu. Kuo tiksliau mintis suformuluota, tuo greičiau ji tampa kūnu. Nemanykime, kad maldos, kurių metu ekstazėje kalbame kas ant seilės užeina, atneša ką nors gero. Teko girdėti maldų, kur nuolat kartojama: „Viešpatie, prisiimu Tavo kančią, trokštu kentėti su Tavimi, Tavo kančios paslaptis tegu atveria mano meilės paslaptį…“ ir t. t. Ko gero, dieviškasis redaktorius suredaguotų kitaip: „Viešpatie, esu kupinas kančios ir nebegaliu jos pakelti. Padėk man suvokti, kur aš klystu, ir leisk ištaisyti savo klaidas, kad pajusčiau sielos ramybę. Trokštu jausti savo širdį tyrą, nedraskomą kančios, kai jos priežasčių nesuvokiu. Trokštu būti kupinas meilės visam Tavo sukurtam pasauliui ir spinduliuoti ją visiems. Padėk man to pasiekti.“ Vertėtų niekada nepamiršti, kad žodžiai yra raktai, kuriais atrakinami žmogaus gyvenimo vartai tam tikroms aplinkybėms ateiti. Nesišaukime kančios, nes nuo mūsų būsenos priklauso ir mūsų artimųjų būsena. Dievas nekuria kančios, tai negatyvioji reiškinio pusė, – Dievas siunčia mums meilę ir laimę. Žmogus pats iš savęs negali mylėti, – tai išimtinai Dievo veikimas. Tačiau kai nemąstome, ką kalbame, viena iš pačių didžiausių dovanų žmogui – kalba – tampa satanistiniu įrankiu ir apsunkina žmogaus gyvenimą. O juk dar ir meluojame, apkalbame kitus, be perstojo plepame, kas užeina į galvą, kaip kartais daro kai kurios radijo stotys, ištisą dieną nenutrūkstamu srautu liejančios negyvus, nieko nereiškiančius mūsų gyvenimui žodžius. Tuo metu turėtume laiko mąstyti apie daug didesnius ir svarbesnius mūsų egzistencijos klausimus, pasinerti į mūsų vakaro valandas, kada galėtume susikaupti prieš miegą, į mūsų rytmečius, kada turime mintimis pasisveikinti su mus supančiu pasauliu, pasiųsti jam meilės signalą, gražiai ir švelniai pradėti dieną, kuri priklauso tik nuo mūsų.

Tyla – kalbos antroji pusė, sesuo dvynė. Tyla – lopšys, kuris augina ir liūliuoja tuoj tuoj išeisiančią kurti pasaulio savo seserį. Arba – kai šioji užaugs ir taps pakankamai stipri bei galinga. Tyloje brandiname kalbą, žodį – kalbos vaiką. Kalba tyloje mokosi, nes tyla – kalbos mokykla. Kai tylime – mes stebime ir mąstome. Mūsų kalba auga drauge su mumis. Kai plepame, išleidžiame kalbą nesubrendusią. Ji kurs nesubrandintą pasaulį, kurį paskui kažkam teks koreguoti, taisyti.

Kalbėkime brandžius žodžius. Kupinus aukštų ir gražių minčių. Tegul per kalbą šviečia mūsų mąstymo grožis. Jis – ne iš mūsų, nebijokime, neliksime išdidėliai. Jis – iš Jo, nes per mus reiškiasi Jis, o kalba – tik Jo dovanos mūsų būčiai tvarkyti. Neplepėkime niekų, nes nuo to mūsų būtis virsta niekais.

Arba, jei turime į valias džiaugsmo, kalbėkime, kiek trokštame. Kalbėkime džiaugdamiesi džiaugsmą skleidžiančiais žodžiais. Džiaugsmas iš Jo. Ypač kai tai atrodo be priežasties. Jis ir yra džiaugsmas. Džiaugsmas – sielos susivokimas, kad mūsų būtis teka Jame. Kalbėkime džiaugdamiesi. Kai tai darysime – būtis prisipildys džiaugsmo. Tačiau niekada nepainiokime kalbėjimo su plepėjimu, šėtonišku plepėjimu, kai įkvėptai aptarinėjame kitus žmones, išnarstome svetimus gyvenimus, pripaistome netiesos ir išleidžiame į eterį negyvas minties formas, kurios paskui apsunkina bendravimą su tais žmonėmis, kai perpasakojame negatyviausius reiškinius. Taip mes tiražuojame blogį, savo žodžiu suteikiame jam papildomos jėgos ir užtikriname ilgesnį jo egzistavimą tarp mūsų. Galima sakyti, kad beveik viskas, kas mus skaudina, apsunkina mūsų gyvenimus ir padaro mus nelaimingus – sukurta ir palaikoma mūsų pačių kalbos ir minties jėgos. Daugybė tų dalykų seniai būtų išnykę, jei ne mūsų nuolatinis kalbėjimas apie tai. Ypač pavojinga kaltė, kai didelė visuomenės dalis ima nuolat apkalbėti vieną asmenį, jo gyvenimą, šeimą… Tas žmogus turi būti itin stiprus, švarus ir turėti nuolatinę dvasinę apsaugą, kad išliktų nesunaikintas. Mes sukeliame nuolatinę kančią, kuri grynina, taurina asmenybę, tačiau patys užsitraukiame sau karminę atsakomybę, sukuriame sąlygas patys sau kada nors kentėti. Tačiau jei nedidelis pretekstas vis tik yra, mes jį išdidiname, sustipriname ir kito žmogaus gyvenimą suluošiname. Į netiesą jis dažniausiai nesugeba reaguoti ramiai, kad mūsų paleistoji netiesa sugrįžtų į mus pačius. Jis dažnai imasi atsakomųjų veiksmų… Tai yra astralinis ar mentalinis žudymas, kuris turi ir fizinę išraišką. Taip mes susikuriame sau labai nepalankias aplinkybes, kurias turėsime kada nors išgyventi, „sudegindami“ savo paleistą blogį. Taip mes sustabdome savo artėjimą prie Jo, iškreiptai panaudodami Jo didžiausią dovaną – kalbą. Galima sakyti, kad mes imame Jo turtą ir panaudojame tai Jo statiniams griauti. Kas begali būti šiurpesnio žmogaus ir Dievo santykyje?

O tyla gali būti galinga ir tauri, kai ji apsaugo ką nors nuo kančios, kai mes neišduodame, užtveriame, kai savo tyloje paslepiame beginklį, persekiojamą… Tyla gali būti kapas tiražuotam melui, apkalboms, savo tyloje mes galime palaidoti ištisą kalną neteisybės.

Ir dar… Laiku ištartas tiesos žodis suteikia tiesai jėgos. Tiesa yra reiškinys, gryniausia, tyriausia aukštojo proto energija, per tiesą kalba aukštasis „Aš“. Pakanka tik laiku ir vietoje pasakyti teisingai suformuluotą tiesą, ir ji veikia pati. Tik šitokiu būdu per tūkstančius metų mus pasiekė išminčių, filosofų vardai, – jie pasakė tiesą ir ji „įsijungė“.

Ypač reikšmingas yra užrašytas žodis, išreiškiantis tiesą arba harmoniją. Lygiai vienodai reikšmingas tylėjimas, kai verčiama dauginti melą.

Žodis – galingiausia jėga, kuria prasideda visko įsikūnijimas čia, žemėje. Žodis – tai kelias, kuriuo iš begalybės ir amžinybės atkeliauja idėjos, kad čia išryškėtų ir tarnautų materijos sudvasinimui. Senieji mokymai skelbia, kad žmonijos evoliucijos pradžioje, kai žmogus buvo dar savęs „nepažinęs“, jis pasaulio formas kūrė žodžiu, kuris buvo pirmapradis garsas, reiškiantis stichijas, judėjimą, formą, spalvą. Žodžiu buvo ir yra kuriamas pasaulis.

Ir griaunamas.

Mūsų evoliucijai, mūsų dvasiniam tobulėjimui, mūsų gyvenimo tikslui vadovauja absoliuti dvasinė galia. Jai pasireikšti reikalingi žmonės, Gyvosios dvasios indai. Pirmiausia ji pasireiškia per kalbą, per pasakytą žodį. Pražūtinga, kai nebėra žmonių, per kuriuos ji galėtų veikti. Nebesant dvasinių mokytojų, nedvasinga sąmonė iškelia kitą siekiamybę – materijos ir gausos. Ir ši siekiamybė tampa pagrindu žmonių, tautų, net valstybių gyvenime. Tačiau materija niekada nevadovavo ir nevadovaus dvasiai. Todėl, kad materija yra dvasios pasaulio kūrinys, turintis savo paskirtį. Kai suveši materija ir užgožiama dvasia – įvyksta katastrofos, žūsta civilizacijos, skyla kontinentai. Pirmiausia tai prasideda nuo gamtos katastrofų, nuo žemės plutos judėjimo. Tai ženklas, kad pažeista pasaulio galių harmonija, per daug mažiems ir niekingiems tikslams pasišauktos per didelės galios, kurių žmogus nebesugeba valdyti, kurios nebesutelpa į tikslą. To irgi neatsitinka be kalbos.

Kalba ir tyla – seserys dvynės. Naudokime jas abi atsakingai ir tauriai, kiekvienai suteikdami pačius švariausius, pačius tyriausius tikslus.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą