Nacionaliniai Maišiagalos susitarimai

4
21
- Reklama -
Seimo narys Mečislovas Zasčiurinskas

Garsiai ištrimituotas ir pompastiškai pasirašytas „Nacionalinis susitarimas“, kur dalis verslo ir dalis vyriausybės remiamų profsąjungų susitarė vyriausybės vykdomą politiką paskelbti „visos tautos aprobuotu pasirinkimu“,– yra kenksmingas.

Pirmiausia tokie susitarimai kurie atvirai ignoruojami opozicinių politinių jėgų, boikotuojami dalies profsąjungų ir pasirašomi tik tų, kurios priklauso nuo biudžeto skirstytojų malonės, diskredituoja pačią idėją.

Pačiame ilgo dokumento tekste, kaip visada, gausu šūkių ir priesakų. Kai kurie labai primena sovietinių laikų kompartijos suvažiavimų rezoliucijų frazes. Yra dalykų, kurių negalėtum pavadinti visiškai blogais, tačiau jie aiškiai nepakankami, o jų įgyvendinimui nereikia nieko daugiau tik politinės valios. Jokie parodomieji „visos nacijos“ pritarimai – nebūtini. Atrodytų – būtent politinio ryžto valdantiesiems, o ypač – „konservatoriams“,– netrūksta. Esant reikalui, galima, grasinant visai tautai bankrotu ir bado mirtimi, nubalsuoti, kad visa mokesčių sistema pasikeistų per naktį.

Tik štai – bėda. Kai reikia sumažinti savo pačių, neatsižvelgiant į jokius perspėjimus, padidintą pridėtinės vertės mokestį (PVM), ar bet kurią kitą mokesčių eilutę grąžinti į bent kiek su protu susisiekiantį lygį,– reikia pripažinti klydus. Šito valdantieji jokiu būdu negali sau leisti. Iš drąsaus ir ryžtingo ministras pirmininkas Andrius Kubilius tampa panašus į politinį klipatą, kuriam reikia į ką nors ramstytis, į ką nors rodyti pirštu ir sakyti, kad taip „susitarta su visa tauta“.

Jeigu iš tikrųjų A. Kubilius ligi šiol įsitikinęs, kad didindamas PVM ir kitus mokesčius bei kitaip atiminėdamas pinigus iš visų, iš ko pavyksta, buvo teisus – dvigubai prastai.

Tai reiškia, kad premjeras tik pasiduoda dalies verslo spaudimui ir dėl akių malonina dalį profsąjungų, nors pats norėtų elgtis visiškai priešingai. Jam ir toliau atrodo, kad vykdyti tolesnę „smaugimo“ politiką būtų labai gera išeitis, bet neleidžia užsispyrę „socialiniai partneriai“.

Net ir turėdami tokią skambią iškabą ponai konservatoriai ir toliau nebedemonstruoja to buldozerinio ryžto, su kuriuo darė savo beprotiškus eksperimentus ir nuskurdino tūkstančius žmonių. PVM sumažinimą jie „svarstys“, galimybę sumažinti pelno mokestį mažoms įmonėms irgi „apsvarstys“. Iki kitų metų galo „rengs gaires“ nekilnojamojo turto mokesčio įvedimui. Jokio aiškumo – kada ir kaip tos priemonės įgis teisės aktų projektų formą. Užtat su pensijų mažinimu, žmonių išmėtymu į gatvę, pagal nustatytą procentą,– viskas aišku – yra ir terminai, ir dydžiai. Žinoma, juk šventas tikslas reikalauja aukų. Dar svarbiau, kad valdžia jau rengs planą apie tai, kaip gerai visi gyvensime po dviejų penkmečių – 2020-aisiais. Taip ir matau sovietų genseką Nikitą Chruščiovą – šventai, partijos vardu, prisiekiantį, kad po dvidešimties metų gyvensime komunizme.

O kaip skambiai Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai prie Seimo rinkimus pristatinėjo ilgesnę, nei bet kurios kitos partijos, savo programą, kurioje, pasirodo,– ir gairėms, ir rimtiems pasvarstymams nebuvo vietos. Metai, praleisti valdžioje, jiems irgi nepadėjo savo šūkių sudėti į konkretesnius projektus. Matyt, trūksta kompetencijos. Tada ir bėgama slėptis už popierinių susitarimų.

Istorija mena tokių „tautos vardu“ pasirašytų susitarimų. Antai – 1995 m. Maišiagaloje pasirašytas memorandumas, dėl Lietuvos ir Latvijos sienos Baltijos jūroje. Prezidentas Algirdas Brazauskas ir premjeras Adolfas Šleževičius kartu su Latvijos prezidentu Gunčiu Ulmaniu ir jo atstovais pasirašė Lietuvai nenaudingą memorandumą dėl Lietuvos ir Latvijos sienos Baltijos jūroje. Šiuo dokumentu buvo aptarta, kaip dvi kaimynės pasidalins povandeninį šelfą Baltijos jūroje su galimais naftos ištekliais. Tam pasipriešino ne tik opozicija, bet ir Užsienio reikalų ministerija. Vėliau, nebeturėdamas kur dėtis, A. Brazauskas paskelbė dekretą, kuriuo netiesiogiai atšaukė savo parašą po šiuo memorandumu. A. Kubiliui taip baisu gal ir nebus, bet kai kurie profsąjungų vadai neatrodo geriau nei A. M. Brazauskas tuo metu.

Bet kuriuo atveju, matome, kad savarankiškos vizijos, supratimo ir priemonių plano krizei įveikti vyriausybė ir valdančiosios partijos neturi. Belieka butaforinės viešųjų ryšių akcijos, plakatų apie šviesią ateitį paišymas ir guodimas laikinais sunkumais. Deja, žmonės atpažįsta meluojant geriau negu tikimasi, todėl tokie veiksmai tik toliau didina įtampą bei daro žalą valstybės autoritetui, skatina žmones ja nepasitikėti.

Seimo narys Mečislovas Zasčiurinskas

2009-11-03

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą