Pirmosios Vyriausybės premjerė: Kainų pakėlimas tebuvo dingstis nuversti Vyriausybę

42
25
- Reklama -

Prof.Kazimiera Prunskienė, pirmosios Vyriausybės premjerė (KK nuotr.)

Šią savaitę minimas Sausio 13-sios įvykių dvidešimtmetis. Tai skaudi ir kartu iškilminga data. Skaudi dėl žmonių aukų, dėl artimųjų netekties bei valdžios institucijų pažeistos vienybės – kai viena institucija Aukščiausioji Taryba, nepaisant didėjančios išorinės grėsmės puolė nuversti kitą – Vyriausybę. Iškilminga ji dėl Tautos vieningumo ir pasiryžimo apginti savo valstybę ir laisvę.

Nei kiek neabejoju, kad ypač šiemet, dalis dešiniųjų politikų, paklusniai antrinančių buvusio Aukščiausios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko nuolat skleidžiamai versijai – jog sausio įvykius išprovokavo maisto kainų pakėlimas, įnirtingai skleis tą versiją.

Kainų pakėlimas nuo 1991 m. pradžios buvo neišvengiamas dėl nuo sausio 1 d. įsigaliojusių įstatymų: Kainų įstatymo ir Biudžeto sandaros įstatymo, kuriuose buvo nustatyta kad, kainų lygis turi atitikti produkcijos gamybos išlaidų padengimą. Be to biudžete nebeliko anksčiau taikytų kompensacijų gamintojams, jų lėšos buvo nukreiptos kainų padidėjimo kompensavimui gyventojams.

Būtina žinti, kad kainų pakėlimas buvo rengiamas jau nuo rudens, kartu dirbant trijų Baltijos valstybių Vyriausybėms, derinant kainų lygį bei jų įvedimo terimus ir būdus, kartu buvo parengtas ir kainų pakėlimo komensavimo gyventojų pajamų padidinimu mechanizmas. Estija šiuos sprendimus padarė jau sausio 3 d. , Latvija sausio 5 d. o Lietuva pora dienų vėliau – sausio 7 d. Prekybos ministro A. Sinevičiaus prašymu, argumentuotu didesne nei kitose respublikose perkainojamų prekių mase.

Skirtingai nei Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje kainų pakėlimas nebuvo sustabdytas ir vyriausybės nebuvo verčiamos. Naujų kainų sustabdymas įvedė vyriausybę ir ekonominę situaciją į aklavietę. Beje, G.Vagnoriui perėmus vyriausybę, sekantį mėnesį kainos buvo padidintos tik dar didesniu laipsniu. Tuometinis VSD vadovas M. Laurinkus praėjus 20 metų – šiemtet, sausio 10 d. “Lietuvos ryte” rašo: “Krinta į akis, kad keistai sutapdavo, atrodytų, priešingų grupuočių, kaip antai SSSR išsaugoti siekusios “Jedinstvos”, į kurią būrėsi daugiausia rusai, ir mūsų dešiniųjų radikalų veiksmai.” Toks pastebėjimas visiškai adekvatus. Tik vertėtų pridurti, kad Vyriausybę agresijos išvakarėse puolė ir griovė taip pat V. Čepaičio ir G. Vagnoriaus aplinkos deputatų grupė, dariusi didelę įtaką V. Landsbergiui. Apie to meto įvykius esu skelbusi šiame tinklapyje – leidybai parengtos knygos “Išsivadavimo kaina “ puslapiuose.

Kasmet pasikartojantis melagingos versijos, kuria bandoma kompromituoti pirmąją Vyriausybę ir ypatingai mane, kaip jos premjerę, skleidimas Sausio 13-osios minėjimo metu, reikalauja šiuos įvykius objektyviai ir nuodugniai ištirti. Lieka daugybė neatsakytų ir tendencingai interpretuojamų klausimų, kaip antai:

• Kodėl buvo ir tebėra skleidžiama netiesa, kad sausio 8 d., mes su E.Bičkausku, neva, nežinia kodėl išvykome pas M. Gorbačiovą. Tuo tarpu sausio 7 d. pas V. Landsbergį vykusiame posėdyje mes ten buvome deleguoti vykti, kad bandyti užkirsti kelią gresiančiai agresijai. Gorbačiovas, kaip paaiškėjo nuvykus, jau nebevaldė situacijos, o agresijos planas jam, atrodo, jau buvo žinomas visai nesaistant jos su kainų ar kitais vyriausybės veiksmais. Tai patvirtino jo iš Lietuvos gauti ir mums parodyti gal net 16 Nepriklausomybei priešiškų organizacijų protesto laiškai.

• Kodėl iki šiol vis mėginama žmonėms įpiršti melą, kad kainos buvo padidintos be gyventojų pajamų kompensavimo mechanizmo, kuris buvo patvirtintas tą pačią dieną kaip ir naujos kainos. Žmonėms apie tai buvo viešai paskelbta.

• Pats svarbiausias klausimas, turėjęs lemiamą reikšmę mūsų stabilumui ir tvirtybei atsilaikant prieš agresorius – tai valdžios vieningumo suardymas ir situacijos destabilizavimas ne tik gatvės puolėjų pastangomis, bet ir radikaliosios dešiniosios parlamentinės grupės, kuriai vadovavo V. Čepaitis, užkulisinės intrigomis. Tai rodo sąsajas tarp šių išoriškai tarsi priešingų jėgų interesų.

• Kodėl taip inirtingai mano istorinis oponentas (tiksliau – puolėjas) bandė ir vis dar nesiliauja bandyti prisegti man KGB bendradarbės etiketę, nepaisant įsigaliojusių teismų sprendimų ir sveikos logikos, pagaliau – sąžinės.

Aistringas siekimas pirmąją Vyriausybę ir mane apšmeižti žmonių akyse matyt nesiliaus kol nebus imtasi atitinkamų teisinių priemonių istorinei tiesai apginti.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą