Pogrindinė Komunistų partija – Valstybės saugumo departamento “įrankis”

9
111
- Reklama -
“Valstybininkas” – arešto orderis suimti Mykolą Burokevičių ir Juozą Jermalavičių buvo pasirašytas tik 1991 m. rugpjūčio 22 d., t.y. tik po pučo – kai Maskvoje laimėjo Borisas Jelcinas. Tai rodo, kad Artūras Paulauskas – “žaidėjas”: jo veiksmus lemia “politinės aplinkybės”, o jo karjeros variklis – rezonansinės baudžiamosios bylos

Nors Lietuvoje Komunistų partija oficialiai uždrausta, tačiau, kaip anksčiau interviu “Karštam komentarui” teigė Juozas Jermalavičius, Lietuvoje veikia pogrindinė Komunistų partija, kuri net leidžia savo laikraštį “Tiesa”. Ir nors J.Jermalavičius, kuris šiuo metu gyvena Maskvoje ir yra Genadijaus Ziuganovo vadovaujamos Komunistų partijos ideologas, “Karštam komentarui” atsisakė įvardinti, kiek Lietuvos pogrindinėje Komunistų partijoje yra narių, šaltiniai iš Valstybės saugumo departamento (VSD) redakcijai teigė žinantys konkretų pogrindinės Komunistų partijos narių skaičių.

“Mes taip pat žinome, kokiais keliais ir ką pasiekia komunistinė literatūra, kuri, prieš patekdama pas adresatą, pirmiausia patenka pas mus”, – geru saugumo darbu gyrėsi redakcijos šaltiniai. Ši literatūra į Lietuvą įvežama iš kaimyninės Baltarusijos.

Pogrindinę Komunistų partiją įkūrė spec.tarnybos

Taigi Lietuvoje veikia pogrindinė Komunistų partija, kuri įstatymu yra uždrausta, tačiau kažkaip nesigirdi, kad Lietuvos teisėsauga būtų ėmusis prieš šią partiją kokių nors konkrečių veiksmų, išskyrus tai, kad 1994 metais Baltarusijoje buvo suimti, į Lietuvą parvežti ir ilgiems metams už “antivalstybinę” veiklą nuteisti tuometiniai šios partijos lyderiai Juozas Jermalavičius ir Mykolas Burokevičius. Kodėl? Ar nesusidaro įspūdis, kad šito reikia ne pačiai pogrindinei Lietuvos Komunistų partijai, tačiau Lietuvos specialiosioms tarnyboms? Ir kodėl reikėjo Komunistų partiją uždrausti, jei jai leidžiama laisvai veikti pogrindyje?

Atsakymą į šį klausimą radome pakalbėję su vienu buvusiu Lietuvos specialiųjų darbuotoju, kuris buvo vienas iš pogrindinės Komunistų partijos Lietuvoje kūrėjų.

“Taigi mes ir įkūrėme šitą pogrindinę Komunistų partiją, kuri mums tapo įrankiu pasiekti Maskvą. Į tą partiją pasiuntėme nemažai savo žmonių, kurie iš mūsų gaudavo solidų atlyginimą. Aišku, atlyginimo dydis priklausydavo nuo to, kokius postus jie toje partijoje užimdavo – kuo aukštesnis postas, tuo didesnis atlyginimas. O aukščiausius postus pasiekusiems agentams išskirdavome ir butus – nes kuo aukštesnis postas, tuo daugiau eiliniams partijos nariams neprieinamos informacijos”, – pasakojo pogrindinės Komunistų partijos kūrėjas.

Beje, vertingiems agentams butai yra skiriami ir dabar – štai, pvz., pasak šaltinių, vienas buvęs policijos pareigūnas, pagautas kertant sieną su valiuta, tapo vertingu saugumo agentu – jis, dirbdamas viename prekybos tinkle, dalyvauja cigarečių, “ruberoido”, alkoholio, buities paskirties prekių, valiutos kontrabandoje per Lietuvos-Baltarusijos sieną ir už saugumui teikiamą vertingą informaciją Vyriausybės slaptu nutarimu jam net buvo suteiktas valstybinis trijų kambarių butas.

“Juozas Jermalavičius ir Mykolas Burokevičius buvo mūsų įtakos agentai – nes jie buvo apsupti mūsų žmonėmis ir mes per juos pasiekdavome Maskvą, tačiau tuometinis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas, siekdamas politinės karjeros, paėmė ir tuos mūsų įtakos agentus suėmė”, – pasakojo buvęs spec.tarnybų darbuotojas.

KP lyderių patikėtinis – saugumo žmogus

“Kai Juozas Jermalavičius ir Mykolas Burokevičius iš Lietuvos pabėgo į Baltarusiją, mes žinojome kiekvieną jų žingsnį, tikslią jų buvimo vietą – mums apie tai pranešinėjo jų patikėtinis, kuris jau nuo seno buvo mūsų žmogus. Tačiau savo skundiko pavardės interviu jūsų laikraštyje Mykolas Burokevičius kažkodėl nepamini – jis tik kaltina Artūrą Paulauską, kad šis atvažiavo į Baltarusiją ir jį parsivežė. Paklauskite Mykolą Burokevičių, kodėl jis nepasako, kas jį įskundė”, – mįslingai pasakė mūsų šaltinis. Ir čia pat pats atsakė: “Ir nepasakys. Nes jam taip patogiau”.

Tai, kad šalia Mykolo Burokevičiaus ir Juozo Jermalavičiaus buvo mūsų spec.tarnybų žmogus, rodo ir tuometinio taip vadinamo generalinio prokuroro pasisakymas 1994 m. sausio 17 d. Vilniuje vykusioje spaudos konferencijoje. Štai ką tuomet kalbėjo A.Paulauskas: “Arešto orderis buvo pasirašytas 1991 m. rugpjūčio 22 d. Nuo to momento beveik dvejus su puse metų vyko derybos dėl jų išdavimo. Buvo nustatyta, kad jie buvo išvežti į Rusiją.

Mes sužinojome, kad 1993 m. pradžioje jie atvyko į Minską. Po 1993 m. spalio, kada pradėjo veikti susitarimas, galėjo vesti derybas dėl Burokevičiaus ir Jermalavičiaus išdavimo. Mes pastoviai turėjome jų adresus, telefonus jų nelegalaus buvimo Baltarusijoje metu. Turėjome duomenis apie jų paskutinę gyvenamąją vietą Baltarusijoje.

1994 metų sausio 15 d. Minske turėjo įvykti Lietuvos komunistų suvažiavimas. Dėl to buvo nuspręsta nuvykti į Minską ir pravesti konkrečias derybas dėl aukščiau paminėtų nusikaltėlių išdavimo, kadangi paieška iš baltarusių pusės jokių rezultatų nedavė.Sausio 10 d. aš pats asmeniškai susitikau su Šolodonovu. Aš turėjau Burokevičiaus ir Jermalavičiaus buvimo vietos duomenis, jų adresus, telefonus. Pokalbio metu Šolodonovas pasakė, kad iš baltarusių pusės jokių trukdymų sulaikant Burokevičių ir Jermalavičių nebus, kad bus suteikta pagalba. Sausio 15 d. jie buvo sulaikyti, ir tą pačią dieną 12 val. jie kirto Medininkų pasienio postą.”

Taigi Lietuvos Komunistų partijos lyderiai Juozas Jermalavičius ir Mykolas Burokevičius šalia savęs turėjo taip vadinamą “kurmį”, kurio jie iki šiol nėra įvardinę. Tuo tarpu saugumiečiai šitą “kurmį” tarp savęs vadina mažybiniu “Gintuko” vardu.

Arešto orderis – tik po pučo

Burokevičiaus-Jermalavičiaus byla šiandien kelia įtarimų net patiems didžiausiems nacionalistams. Ir kaip gi nekels, kai pamatai, kad šito Burokevičiaus ir Jerlamavičiaus sulaikymo Baltarusijoje iš viso galėjo ir nebūti, ir jų vaidmuo sausio 13-osios įvykių metu turbūt būtų kitaip vertinamas, jei … 1991 m. rugpjūčio 19 d. pučas Maskvoje būtų pasibaigęs ne Boriso Jelcino ir “demokratų” pergale – mat arešto orderis suimti Burokevičių ir Jermalavičių buvo pasirašytas tik 1991 m. rugpjūčio 22 d., t.y. tik po demokratinių jėgų Maskvoje pergalės!

Ką tai rodo? Kad mūsų tuometinis taip vadinamas generalinis prokuroras tol nesiryžo paskelbti valstybiniais nusikaltėliais Juozo Jermalavičiaus ir Mykolo Burokevičiaus, kol Maskvoje nebuvo aiški politinė situacija, t.y. kol dar nebuvo aišku, kokios politinės jėgos ten laimės. Ir tik laimėjus B.Jelcinui, taip vadinamas generalinis prokuroras pradėjo Lietuvos valstybinių “priešų” Burokevičiaus ir Jermalavičiaus “medžioklę”.

Ši istorinė arešto orderio pasirašymo data dar kartą parodo, koks žmogus penkerius su puse metų buvo Seimo pirmininko kėdėje – kad Artūras Paulauskas yra politinis “žaidėjas” ir kad jo veikimo būdai priklauso nuo to, į kurią pusę vėjas pučia. Kitaip sakant, taip vadinamas Naujosios sąjungos pirmininkas yra tarsi nendrelė vėjyje – į kurią pusę vėjas papūs, ten ir palinks. Be jokios abejonės, asmuo, turintis tokias savybes, į Lietuvos prezidentus jokiu būdu negali pretenduoti.

Duetas – tada ir dabar

Prisimenant 1991 m. rugpjūčio įvykius, negali neprisiminti ir dar vieno fakto – kaip “Karštam komentarui” sakė nepriklausomybės akto signatarė Vidmantė Jasukaitytė, prieš pučą tuometinis Lietuvos premjeras Gediminas Vagnorius net tris kartus bandė susitapatinti su vidaus reikalų ministru. T.y. jis bandė pasiekti, kad premjero ir vidaus reikalų ministro pareigas eitų vienas ir tas pats asmuo.

Baisu net pagalvoti, kas būtų laukę Lietuvos, jei pučas Maskvoje būtų pavykęs, o Lietuvos premjeru ir vidaus reikalų ministru būtų buvęs Gediminas Vagnorius. Jam būnant vidaus reikalų ministru, o Artūrui Paulauskui – generaliniu prokuroru, Lietuva greičiausiai būtų tapusi atvirų žmogžudysčių arena – tokia, kokia buvo tapusi 1996-ųjų gruodžio 24 d. (kai premjeru būnant G.Vagnoriui, o generalinės prokuratūros vienu iš aukščiausių vadovų – Artūrui Paulauskui, Panevėžyje “Svainijos” parduotuvėje atvirai buvo nužudyti pareigūnų-kontrabandininkų ir jų draugų “tulpinių” konkurentai. Juos iššaudžiusiam verslininkui R.Okuličiui G.Vagnorius skyrė Vadovybės apsaugos departamento apsaugą, o Artūras Paulauskas žmogžudį viešai vadino didvyriu).

Komunistų partija – kaip “Katalikų kronika”

Sovietmečiu kunigai, vienuolės ir kiti tikintieji leido pogrindinį žurnalą “Katalikų kronika”, kurią persekiojo KGB. Pats žurnalas nebuvo toks pavojingas “krokodilas”, kaip buvo stengiamasi jį parodyti – šio žurnalo leidybą pilnai kontroliavo KGB.

Kaip redakcijai pasakojo vienas iš tuomet šio žurnalo leidybą kuravusių KGB pareigūnų, tarp “Katalikų kroniką” leidžiančių kunigų buvo KGB agentų, todėl KGB per juos net pakoreguodavo kai kuriuos tekstus – išimdavo ar įdėdavo atitinkamus sakinius.

“Mes “centrui” išpūsdavome ataskaitas, kuriose “Katalikų kroniką” pavaizduodavome kaip baisiausią antivalstybinį veikalą, o jos leidėjus – didžiausius valstybės priešus, o paskui net surengėme keletą parodomųjų operacijų, po kurių net buvo įvesta papildomų 12 etatų “kovai su “Katalikų kronika”, – dabar juokdamasis pasakojo buvęs kagėbistas.

Atrodo, panašiai dabar yra ir su pogrindine Komunistų partija, kuriai, redakcijos šaltinių teigimu, vadovauja Valstybės saugumo departamento žmogus – nes Lietuvos pogrindyje egzistuoja pagal Lietuvos įstatymus negalinti egzistuoti partija, jai vadovauja saugumo žmogus, ir, galima spėti, šią pogrindinę Komunistų partiją kuruoja kokia nors krūva VSD 9-os valdybos saugumiečių, kurie, kaip ir jų buvę kolegos KGB, turbūt daro iš šitos pogrindinės partijos “krokodilą” ir taip kuria sau papildomus etatus. Nors ta partija, kaip redakcijai sakė šaltiniai iš saugumo, nėra nei baisi, nei turtinga – atseit jos pirmininkas iš Maskvos parsiveža vos vieną kitą šimtą dolerių.

O jeigu partijos pirmininkas būtų ne saugumo žmogus? “Tuomet, aišku, jis turėtų problemų kertant Lietuvos sieną. Ir apskritai ta partija turėtų problemų”, – atsakė tiesiai šviesiai mūsų šaltiniai.

Štai kodėl yra patogu būnant pogrindyje turėti oficialų VSD “stogą” – ir avis sveika, ir vilkas sotus: saugumui – etatai, pogrindinei partijai – “žalia šviesa”.

Kuo saugumui įdomūs Burokevičius ir Jermalavičius?

Be jokios abejonės, lietuviškasis VSD dirba savo darbą – renka informaciją. Ir ne tik – saugumui reikia tų LKP CK bylų, kurių Lietuvos archyvuose nėra ir kurias vadinamieji antivalstybininkai Nepriklausomybės pradžioje išvežė iš Lietuvos. Dabar, kai Lietuva jau tapo nepriklausoma, kai buvę nomenklatūrininkai ir KGB kuratoriai tapo iškiliais Lietuvos “valstybininkais” ir aršiais “vakariečiais”, J.Jermalavičiaus ir M.Burokevičiaus turima CK laikų medžiaga yra tarsi uždelsto veikimo bomba, kuri neaišku kada sprogs. O sprogdama, aišku, susprogdins ir politinę karjerą. Todėl savaime suprantamas Lietuvos saugumo noras apsaugoti mūsų “valstybininkus” nuo tos “bombos” sprogimo: pirmiau, nei ta medžiaga bus paskelbta, surasti tą “bombą” ir ją “likviduoti”, t.y. “nukenksminti”. O tai padaryti, aišku, galima tik per “savus”, infiltruotus į pogrindinę Komunistų partiją.

Taigi šiuo metu egzistuoja du variantai: pirmas, gauti tą medžiagą ir užkirsti kelią jos patekimui į žiniasklaidą; antras, per savo patikėtinius įteigti “antivalstybininkams” mintį, kad “keršyti už kalėjime praleistus metus – dar ne laikas”. O kol “tas laikas” ateis, gal tie “antivalstybininkai”, žiūrėk, pasens ir numirs…

Kol kas susidaręs įvaizdis, kad realizuotas antrasis variantas – nes taip vadinamieji “antivalstybininkai”, atsėdėję ilgus metus Lietuvos kalėjime, laikas nuo laiko vis pagrūmoja: “Ateis laikas, ir mes paleisim į apyvartą tai, ką turime”. O tai labai panašu į įtakos agentų pasisakymus.

Beje, kada tas laikas ateis, susidaro įvaizdis, vien tik Lietuvos saugumas ir jų įtakos agentai žino…

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą