Rinkimų diagnozė: ir vėl nusivylimas

4
1
- Reklama -
Ypatingai žmones nuvylė ateivis iš JAV Valdas Adamkus, taip ir neįgyvendinęs nė vieno savo priešrinkiminio pažado

Po kiekvienų rinkimų labai greit ateina nusivylimas naująja valdžia. Todėl atsiranda siūlymų keisti įstatymus taip, kad būtų galima atšaukti rinkėjų lūkesčių nepateisinusius Seimo narius. Kiti nekantrauja ragindami organizuoti priešlaikinius rinkimus. Siūloma ir įvairių kitokių valstybės valdymo sistemos pertvarkymų. Dažnai sakoma: reikėjo visiems ateiti į rinkimus (į rinkimus dažniausiai ateina vos pusė rinkėjų), ir tuomet būtų išrinkti ne blogi, bet geri Seimo nariai.

Vis dėlto nei rinkimų sistemos keitimas, nei valstybės valdymo keitimas, nei vienų Seimo narių pakeitimas kitais negali iš esmės pakeisti padėties valstybėje. Mat padėtį keičia ne žmonės, bet tų žmonių įgyvendinamos idėjos. Jeigu naujų idėjų nėra, tai negali būti ir kokių nors pokyčių. Žmonės idėjas tik įdiegia į gyvenimą.

Deja, tiek rinkėjams, tiek ir patiems politikams idėjos rūpi mažiausiai. Politikams idėjos reikalingos tik tam, kad padėtų sukurti tam tikrą jų įvaizdį, pavyzdžiui, parodytų, kad socialdemokratai iš tikrųjų yra socialdemokratai. Tuo tikslu socialdemokratai prieš kiekvienus rinkimus kalba apie progresinių mokesčių, turto mokesčio įvedimą, apie tai, jog jie gins darbo žmonių interesus., Deja, po kiekvienų rinkimų, patekę į valdžią, jie tų idėjų net nebando įgyvendinti. Panašiai elgiasi ir visos kitos partijos. Jos pasamdo kokią nors reklaminę kompaniją, kuri sukuria kokį nors idiotišką vaizdo klipą, ir tokiu būdu pasirūpina partijos įvaizdžiu. Reklaminėms kompanijoms nėra jokio skirtumo ką reklamuoti – ar maisto produktus, ar pamperus, ar partiją. Jos turi savo darbo metodus, žino, kaip mulkinti vartotoją, veikti jo pasąmonę. Tiesa, visos partijos kuria tarsi ir rimtą dokumentą – partijos rinkiminę programą. Tačiau partijos į savo programų rašymą mažai kreipia dėmesio, nes žino, kad rinkėjams jos visai neįdomios, kad jie jų neskaito. Todėl surašoma gražių, dažnai vienas kitam prieštaraujančių šūkių. Neaišku, kaip juos būtų įmanoma įgyvendinti. Sunkiausias, net ir patiems partijų vadovams, yra klausimas, kuo jų partija skiriasi nuo kitų partijų. Tiek patys partijų vadovai, tiek ir eiliniai rinkėjai, partijas labai gerai skiria tik pagal tų partijų lyderius. Vienos partijos geros, nes jų vadovai yra draugai, o kitos partijos blogos, nes jų vadovai yra blogi – priešai. Konservatoriai prieš įvairius rinkimus nuolat pabrėžia, jog jie jokiu būdu nesudarys koalicijos su Darbo partija bei partija Tvarka ir teisingumas. Kodėl? Tik todėl, kad toms partijoms vadovauja V.Uspaskichas ir R.Paksas, kuriuos konservatoriai kažkodėl laiko savo priešais. Rajonų savivaldybėse yra mažesnė takoskyra tarp šių tariamai antagonistinių partijų. Mat partijų lyderiai yra toli, todėl jų įtaka juntama silpniau. Politikai čia grupuojasi asmeninių ir grupinių interesų ir simpatijų pagrindu. Kiekviena partija į savo gretas stengiasi pritraukti žymesnius, įtakingesnius, aktyvesnius asmenis. Vieni susigundo vienos partijos vilionėmis, kiti – kitos. Su kokiomis nors ideologinėmis nuostatomis tai mažai ką turi bendra.

Prezidentaudamas dar pirmoje kadencijoje, V.Adamkus paskatino Naujosios politikos koalicijos sukūrimą. Koalicijos pavadinimas tarsi turėtų rodyti, kad bus vadovaujamasi kažkokiomis naujomis idėjomis. Deja, taip ir liko neaišku, kokios tos idėjos. Matyt, tos idėjos tokios pačios, kaip ir visų kitų – senųjų ir naujųjų, tradicinių ir netradicinių partijų ir koalicijų- paimsime valdžią, o po to kaip nors valdysime – priklausomai nuo aplinkybių.

Skaitydamas knygą apie Kenedžių klaną, aptikau vieną įdomų pastebėjimą. Buvo rašoma, kad Džonas Kenedis, kuris buvo bene populiariausias pastarojo šimtmečio JAV prezidentas, savo priešrinkiminėse kalbose vadovavosi populizmu. Jis kalbėdavo apie siaubingą Amerikos padėtį, kurią iš pagrindų reikia taisyti. Ir tai gali padaryti tik jis, nes imsis esminių reformų.

Bet juk tokia situacija šimtu procentų atitinka tai, kas vyksta Lietuvoje prieš kiekvienus rinkimus! Aiškinama, kokia baisi padėtis šalyje, kurią „nuvarė“ buvusieji valdžioje ir kad reikia rinkti naujuosius politikus, kurie mat įves tvarką šalyje. Pastebėjau, kad V.Adamkus kone kiekviename metiniame pranešime taip pat, kaip ir Dž.Kenedis, kalbėdavo apie esmines reformas, kurias reikia daryti ir kurios atseit nedaromos. Deja, kasmet pasakydamas A (kad esmines reformas reikia daryti), V.Adamkus niekada nepasakė bent jau B (kokiu būdu tas esmines reformas reikia daryti) nekalbant apie kitas raides iki Z. Galbūt taip atsitiko todėl, kad Dž.Kenedis greitai buvo nužudytas ir nespėjo savo deklaruotų esminių reformų atlikti ir tokiu būdu nenurodė V.Adamkui tolimesnio kelio kaip elgtis? V.Adamkus šiuo atveju labai primena Ostapą Benderį, kuris ėmėsi lošti simultaną šachmatais žinodamas tik pirmą šio žaidimo ėjimą. O.Benderiui labai greitai teko sprukti nuo pasipiktinusių žaidėjų, nes apgavystė išaiškėjo. V.Adamkui pasisekė geriau. Jis dešimt metų vadovavo šaliai, o apgavystės niekas net nepastebėjo.

Taip yra todėl, kad politika yra daug sudėtingesnis žaidimas negu šachmatai. Politinių žaidimų subtilumų eiliniai rinkėjai nesupranta, tad patyrusiam politikui nesunku juos mulkinti. Politikui kartais netgi naudingiau nieko nedaryti negu ką nors daryti, o kalbėti taip, kad kalbėtų, bet nieko nepasakytų. Toks kalbėjimo būdas turi netgi ir pavadinimą – diplomatinė kalba. Pavyzdžiui, tarkime, kad žmonės yra nepatenkinti esama padėtimi šalyje. Tuomet Prezidentas sako: „Reikia daryti esmines reformas“. Paprasti žmonės, išgirdę tokius Prezidento žodžius, ploja. Mat jie galvoja, kad tos esminės reformos palengvins jų gyvenimą. Savo ruožtu Seimas ir Vyriausybė imasi vykdyti Prezidento priesakus – daryti esmines reformas. Viskas griaunama, laužoma, naikinama, gadinama. Suprantama, kad dėl to padėtis dar labiau pablogėja.

Praeina metai, ir Prezidentas metiniame pranešime vėl sako: „Esminės reformos nevyksta, reikia daryti esmines reformas“. Vėl žmonės ploja, sakydami: „Štai kokį protingą turime Prezidentą, kaip teisingai jis kalba“. Seimas ir Vyriausybė vėl imasi darbo – daro esmines reformas – griauna ir gadina tai, kas dar buvo nesugriauta ir nesugadinta. Praėjus metams Prezidentas metiniame pranešime vėl konstatuoja: „Esminės reformos nevyksta“. Taip tęsiasi jau dešimt metų. Prezidentas kalba tarsi ir teisingai, tarsi ragina kažką daryti, kažkur eiti, tiktai nepasako, į kurią pusę – į kairę, į dešinę, į priekį ar atgal. Todėl nieks neapkaltins Prezidento, kad jis nurodė neteisingą kryptį ir buvo nueita klaidingu keliu. V.Adamkus visada stengėsi atsiriboti nuo to, kas vyksta Lietuvoje, už nieką neprisiimti atsakomybės ir todėl likti švarus ir populiarus.

V.Adamkus stovi nuošalyje, partijos pešasi tarpusavyje dėl vietos prie lovio, o valstybę tuo metu reguliuoja ne V.Adamkus, ne partijos, bet įvairios jėgos iš užsienio. Tos jėgos eksperimentuoja, įgyvendina kokias nors savo idėjas, o vietiniai klapčiukai – prezidentai, partijos yra tik klusnūs vykdytojai.

Prieš Seimo rinkimus A.Kubilius ir konservatoriai įnirtingai kaltino tuometinį ministrą pirmininką G.Kirkilą dėl to, jog jis sukėlė pasaulinę ekonominę krizę. Tauta tuo patikėjo ir valdžią perdavė konservatoriams. Tokiu būdu socialdemokratams buvo suteikta proga atsirevanšuoti konservatoriams. Todėl dabar jau socialdemokratų lyderiai per visas žiniasklaidos priemones triūbija, kad jeigu ne A.Kubilius ir konservatoriai su savo naktiniais sprendimais, tai jokios krizės Lietuvoje (taigi ir pasaulyje) nebūtų.

Konservatoriai ir socialdemokratai – tai iš pirmo žvilgsnio tarsi dvi visiškai skirtingos politinės jėgos, propaguojančios diametraliai priešingas idėjas, gavę valdžią – visas savo idėjas pamiršta ir tampa broliais dvyniais, klusniai darančiais tai, ką atseit reikia daryti. Ką daryti jiems nurodo kokios nors užsienyje veikiančios jėgos. O visi tie pasipešiojimai, pasistumdymai prie lovio tėra tik vaidyba, kurios tikslas nugriebti gardesnį kąsnį iš to lovio. Kokių nors nuosavų idėjų, kaip reikėtų kaip nors kitaip valdyti valstybę, nė viena partija neturi, ir tos idėjos joms visai nereikalingos.

Vytenis Paulauskas

2009-05-11

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą