Apsėdimas pataikavimu arba sulesti gyvus

32
5
- Reklama -

Vidmantė Jasukaitytė

Ar gali vištos sulesti žmogų? Na taip imti, užpulti ir snapais, snapais, – kapoti, kol liks tik kauleliai?.. Kaip kadaise garsią matematikę, astronomę, filosofę neoplatonikę Ipatiją. Tuometinių krikščionių fanatikų minia, įaudrinta prigalvotų kaltinimų filosofei, užpuolė ją važiuojančią vežime ir tiesiog sudraskė į skutelius. Taip taip – į gabalėlius… Paskui sudegino. O kad jau tikrai būtų sunaikinta (gal kad neprisikeltų iš numirusių), aštriomis jūros kriauklėmis skuto apdegusius raumenis nuo kaulų. Žinoma, kad fanatiška minia tikrai galėjo nesuprasti didelės moters pasaulio sampratos, jos minčių apie reiškinių esmę, bet abejoju, ar nors vienas iš minios buvo girdėjęs ją kalbant.

Garsiosios Ipatijos ekzekuciją užsakė Aleksandrijos vyskupas Kirilas. Jie, matyt, girdėjo, tiktai ką kalba jų vyskupas Kirilas ir klausė jo. Norėčiau kelias sekundes pamatyti veidus tų, kurie skuto – tik trumpai – kelias sekundes ir – tik veidus… Kaip kadaise iš labai arti mačiau vyro veidą ir mažytes, siaurais siaurais vyzdžiais akis, kai jis pro mane apsupusių policininkų rankas taikėsi smogti (ir keliskart smogė) į paširdžius, o paskui vyriškais batais bandė spardyti kojas, einant į darbą – į Aukščiausiąją Tarybą. Jam nepavyko, nes laiku paprašiau pro šalį einančio policininko padėti, ir kai ant manęs plūstelėjo ponios Balsienės vadovaujama minia, jų atskubėjo net keli. Tada mintyse, tarsi kažkieno įsakmiai pasakytas, pralėkė sakinys: “Žiūrėk! Daugiau niekada to nepamatysi”.

To” tai reiškė – kaip žmonės žudo žmogų, ta mažyčio žodelio reikšmė buvo visiškai aiški. O vyko tai paskutinę Vagnoriaus buvimo premjeru dieną, po to “stojo” Abišala.

Kažkur tarp minios ir laisvo aikštės ploto, tarp skubančių į ekzekuciją praeivių kojų, blaškėsi penkiametis mano sūnus, palydėjęs mamą į darbą. Jis suprato, kad jo mamą nori užmušti. Vaikas šaukė, bet minia šaukė garsiau…

Tą dieną supratau, kad aš neturiu tėvynės, o tėvynė neturi manęs. Bet kuri šalis pasaulyje man atrodė labiau skirta man, nei Lietuva, kur taip, be jokio normalaus preteksto, sukviečiama minia fanatikų ir jie, dainuodami apsišaukėliui himną “neišeik neišeik tu iš sodžiaus, nepalikti vargdienių vienų”, gali sutrypti, sumušti ir – neabejoju – nužudyti kažką, ko yra įkvėpti neapkęsti dėl patiems nesuprantamų priežasčių ir neišaiškintų pretekstų. Daug metų turėjo praeiti, kol nurimo skausmas ir kol tėvynė nebesisiejo su minia, tai tik vargšų tėvynės atmatų sauja.

Atsimenu tada, kaip B.Lubys atsistojęs salėje šaukė:”Landsbergį! Tegul pasiaiškina Landsbergis!”

Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, Profesorius tada buvo tarsi Vyskupas Kirilas.

Tie įvykiai buvo tiriami prokuratūros.

Niekas jokių kaltų nesurado.

Žiūrint filmuotą medžiagą, gerai įsiminė A.Kubiliaus stotas su terleckišku mikrofonu rankoje ir jo šūkaliojimai – jis tada irgi buvo minios pusėje, darė revoliuciją, kad išsilaikytų jo, tikriausiai, mylimas premjeras. Jis dalyvavo galinčia virsti kruvina intrigoje. Tada Kazimierai Prunskienei buvo mestas akmuo į galvą, o šviesios atminties profesorius Antanavaičius buvo priverstas gintis dujiniu balionėliu nuo sugyvulėjusių bepročių davatkų, kurios ne tik rankomis plėšė nuo žemės nutryptos žolės likučius, grūdo sau į burną, karštligiškai kramtė, kad žaliomis seilėmis apspjautų šviesų profesoriaus kostiumą, bet ir pradėjo daužyti jį kumščiais.

Žiūrėdama filmuotus kadrus, atidžiai klausiausi Kubiliaus teksto – ką gi jis kalba šiems žmonėms, kokios vertybės juos vienija. Labai gerai atsimenu, kaip stengiausi išgirsti kiekvieną žodį. Ir suvokiau, kad tarp vieno jo sakinio su kitu nėra jokio loginio ryšio. Tik pseudošūkiai, į transą vedantys minią ir – jokios prasmės… Buvau pritrenkta.

(Beje, žinau, kad kažkas iš Juršėno sekretorės kabineto filmavo mano užpuolimą, būčiau labai dėkinga, jei šis asmuo leistų turėti filmuotos medžiagos kopiją.)      

Ta diena buvo man didelė pamoka. Ta diena padarė mane nepalaužiamą vertybėse.

No tos dienos niekada nebūsiu su minia. Visada niekinsiu apdujusius puolėjus prieš tvirtą, savo darbą išmanantį ir savo kelią žinantį asmenį. Ir visada būsiu prieš kruvinas revoliucijas, prieš perversmus, prieš pučą, kad ir kokius idealus sau keltų viso to rengėjai, nes nė vienas švarus idealas nereikalauja kraujo ir nė vienam švariam tikslui pateisinti nereikia jokių juodų priemonių. Ir bet koks susibūrimas, kur manipuliuojama žmonių samone, aistromis, kur laisvas žmogus daromas zombiu, man panašus į paklaikusias pragariškas vištas, kurios geležinias snapais minta žmogieną – tokia tatai asociacija iš tos įsimintinos dienos.

Kad vištos lesa žmones – tokia mintis vėl atėjo stebint šių rinkimų į Lietuvos Prezidentus eigą. Žinoma, tos vištos nenormalios – arba mutantės, arba ko apsilesusios, arba prilesintos kvaišalais. Gal aprūkytos kuo… Bet jų yra. Jų yra daug. Jų beprotiško kvaksėjimo pilna visur – ar pajuto auką, ar išbadėjo, ar vištiškais proteliais suprato, kad nebebus maitinamos joms taip išganingais kanapių grūdeliais, kurios sukelia vištiškas haliucinacijas, jog nuo jų irgi kažkas priklauso.

Na taip – priklauso. Kažkas priklauso ir nuo paklaikusių vištų. Bet ne viskas. Tačau vištos to nesupranta.

Pavadinkime vištas žurnalistais ir pažiūrėkime, kaip tai atrodo.

Laukdama priimamajame pas gydytoją, pasiėmiau ant stalelio gulintį seną spaudinį ir pamačiau straipsnį “Ritai Miliūtei įvaizdis yra ne viskas”. Su įdomumu perskaičiau penkerių metų senumo straipsnį ir pasibaisėjau. Aiškiai matant, kaip po kompiuterių “gedimo” aukštyn kojomis apvirto rinkimų į Prezidento postą rezultatai ir suprantant, ką tai reiškia, nekorektiškais klausimais nebepaslepiamai parodžiusi savo tendenciją “ parklupdyti ir pažeminti (žurnalistų etikos komisijos pirmininko išvada) kandidatę, žurnalistė dar jaučiasi išdidi ir teisi. Profesinę kultūrą pažeminusi iki asmeninio –“patinka-nepatinka” – lygio demonstravimo eteryje… Neperseniausiai vienas žurnalistas irgi puikavosi savo asmeninėmis išankstinėmis nuostatomis, aiškiai piršdamas kažkur, plačiuosiuose politikos užkulisiuose, “aprobuotą” tik vieną kandidatę, o kitą, stipriausią jos priešininkę, akivaizdžiai stengdamasis sukompromituoti, “įvaryti į kampą”, įteigti žiūrovams nuomonę, kad ši – labai jau labai “bloga”.

To negana – net toks simpatiškas laikraštėlis “apie nieką” “15 minučių”, dykai dalijamas troleibusuose, staiga parašo visišką nonsensą – apie žymių žmonių vardais pavadintus gyvulėlius. Nieko sau “apie nieką”… Tada imi ir susimąstai, kaip atsiranda dykai dalijami laikraštėliai ir kam jie reikalingi, – ar ne dėl to, kad reikiamu momentu berašydamas apie nieką, pridengtų juodųjų rinkiminių technologijų pusę, ar kad kokia nors išmesta “lyg tarp kitko” vietinės reikšmės sensacija nukreiptų piliečių žvilgsnį nuo tikrųjų realių pavojų.

Viską pranoko paskutinis kandidatės į prezidentus Kazimieros Prunskienės paskutinis privataus gyvenimo “žurnalistinis tyrimas”.

Įsivaizduoju, kad esu jos duktė Daivita, o mamos bei senelių namų kieme darau pavasarinę tvarką. Aišku, esu apsirengusi atitinkamai – ne flirtui gi ruošiuosi, o tvarkau senelių namus. Staiga per mišką burgzdama atlekia mažina. Pasirodo nepažįstami žmonės. Paaiškėja, jog tai žurnalistai. Jie ima klausinėti pirmiausia, kiek man “ponia” moka už darbą. Aš pajuokauju – dabar nedaug, bet kai išrinks Prezidente, gal mokės daugiau… Žurnalistai “užkimba” ir puola “tirti” toliau. Jie nori mane filmuoti, bet aš tam kategoriškai pasipriešinu. Tada jie puola klausinėti mažutėlaitę senutėlę tetulytę, kuri jau seniai sugrįžusi į vaikišką amžių, o gal niekad ir nebuvo iš jo išvykusi… Suprantu, kad jie ruošiasi pakartoti praėjusių rinkimų triuką – parodyti, kokia žiauri ta “buožė” Prunskienė, kaip ji kankina savo artimusius ar kokią namų pagalbininkę… Galų gale pavyksta juos išvaryti iš kiemo. Jie išvažiuoja!

Lengviau atsikvėpiu. Dirbu toliau…

Ne, apsirikau, – jie neišvažiuoja. Jie pavažiuoja toliau ir iš kitos namo pusės, palei medžius, sėlina kaip vagys, kažką tikėdamiesi pamatyti. Aš staiga išvystu už namo kampo kažkokį žmogų… Neišvažiavo! “Tebetiria!..”

Stengiuosi jų atsikratyti. Mano rankoje koks nors įnagis – vos laikausi juo neužvožusi, nes pajuntu, kad nebėra jokių priemonių prieš akiplėšas, kurie jaučiasi turintys visas teises į kito žmogaus kiemą, kambarį, telefoninį pokalbį, privatų gyvenimą…

Žurnalistė numeta ant žolės rūkstančią cigaretę.

Pakeliu ją ir įmetu cigarętę atgal į mašiną – pasiimkit savo šiukšles. Smarkiai trenkiu mašinos durelėmis.

Namai išniekinti, pavasaris nuostabioje gamtoje – išniekintas, mano mamos gyvenimas išniekintas, o kartu – ir mano…

Ir tai tęsiasi dvidešimt metų, o kiek dar tęsis? O Viešpatie…

Taip įsivaizdavau visą situaciją apie masinės informacijos priemonėse “apdainuotą” Kazimieros Prunskienės dukros “chuliganizmą”.

Kad situaciją būtų galima įvertinti teisingai, pakaktų atsakyti tik į vieną klausimą– ar jos dukra nuvažiavo į žurnalistės kiemą ir surinkusi nuorūkas sumetė į automobilį, ar atvirkščiai… Tačiau ne… Tokio klausimo nebuvo.

Mūsų gyvenime yra daugybė atvejų, kai ne tik masinės komunikacijos priemonės – ištisos tarnybos, žinybos, teismai, prokuratūra, net VSD – taip taip – tas pats valstybės saugumo departamentas, kurio paskirtis rūpintis valstybės saugumu, užsiundomas ant žmogaus… Ypač – ant žmogaus, ant atskiro asmens, ir to asmens bei jo šeimos gyvenimas virsta gyvu pragaru. Ką jau čia bekalbėti apie tokius niekus, kaip “viename iš tų namų yra nusipirkusi butą ir save į prezidentes iškėlusios Kazimieros Prunskienės duktė Rasa Vaitkienė”… Daugybė žmonių taps nusikaltėliais vien dėl to, jei kas nors iš jų artimųjų ar pažįstamų iškels savo kandidatūrą į prezidentus, į Seimo narius, į Europarlamentą.

Įsivaizduoju, kokia turėtų būti gėda po daugelio metų tiems niekingų žurnalistinių farsų dalyviams ir kūrėjams… Kokia gėda turėtų būti!

Bet kodėl taip yra?

Kodėl galima atvesti minią daužyti Seimo langus, kodėl galima suplanuoti mašinų padeginėjimus – gal net porą žmogžudysčių – vien tam, kad kažkas turi maniakišką polinkį į valdžią, pinigus?..

Kodėl žmonės tampa apdujusiomis vištomis ir puola lesti kitus žmones vien tam, kad kažkieno beprotiškam protui pasirodo, jog “priešas” jau stovi jam ant kelio ir trukdo?

Ir nėra kam pasiskųsti. Ir negali apskųsti teismui slaptų apie tave prirašytų melagingų “donosų”, nes jų niekas neparodys. Tiems “donosų” kūrėjams bus mokami pinigai iš valstybės biudžeto. Visi “sekimo protokolai” kainuoja pinigus. O jų saugojimas, nuotraukų ar kasečių laikymas?.. Pati tą patyriau ir kada nors aprašysiu.

Kazimieros Prunskienės pavyzdį čia naudoju tik kaip itin ryškų.

Svarbiausia šių rinkimų metu nujausti, kur tas Vyskupas Kirilas ir jo giminaitis, aišku, ir slaptas patarėjas – Ilarijonas?

Kodėl tokia niekšybė įmanoma taip lengvai?

Todėl, kad jus, mielieji mano skaitytojai, kurių dalis kartais tampate sulaukėjusiomis, išbadėjusiomis žmogėdromis vištomis, tarsi būtų kas nuo gimimo įpratinęs misti vien gyva mėsa`- jums reikia to svetimo kūno ir kraujo, svetimos kančios, svetimos stiprybės. Jūs norite savo aplinkoje matyti kuo daugiau nesąžiningų, vagių, melagių, apsišaukėlių, nes patys tokie esate. (Gerai, nepykite – tik kai kurie tokie esate…) Todėl, kad jums niekada nebus autoritetas profesorius, filosofas, rašytojas. Nes jūs nesuprantate, kas tai yra. Jūs nelesate meno, nemėgstate humaniškų artimo meilės ar atjautos grūdelių, jums netinka atvirumo ir tiesos vanduo. Jūs pripažįstate vienintelį džiaugsmą – slaptą ir neišreiškiamą – jausti kažkieno sielos agoniją ir neišreikštas ašaras.

Matau ir komentatorių tekstelius, ką padarysi – kai kurios vištos moka naudotis ir internetu…

Bet esu tikra – labiausiai kai kam iš mūsų patiktų kartuvės Gedimino ar Lukiškių aikštėje ir kad jose būtų pakariama per savaitę po žymų, garsų, talentingą, stiprų ir gerą žmogų. Jei taip būtų – vestumėte vaikus, net mažutėlius kūdikius “žiūrėti”. Na ir išaugintumėte “žiūrinčiųjų” tautą! Akylai “žiūrinčiųjų”… Na, ir vežtų tokia tautelė – savo senus tėvelius į mišką rogutėmis, savo gimines ir kaimynus – kadangi Sibiras ne mūsų – gal iki artimiausių krūmelių, kur kelionė pasibaigtų pykštelėjimu iš vamzdžio… Na ir tremtų savo sesutes – ne į viešnamius Europoje, o kur nors daug toliau…

Beje, taip jau ir dabar darosi, – kodėl baisimės? Ar ne per ilgai “žiūrėjome” ne į tuos paveikslėlius – o ypač – ne kas ir ką dirba, bet kas ir kiek uždirba. Ar ne per daug žavėjomės tais, kur parodomi patys brutaliausi būdai gauti pinigų, ar ne tai savo vaikams kėlėme pavyzdžiu? Ar ne per daug buvo spekuliuota demokratija, viešumu?Ar ne per daug masiškai ir ar ne per daug ilgai dalyvavome kokio nors kirilo pamaldose, gerai nežinodami, nesuvokę jo tikėjimo?

Kur tas slepiasi Kirilas šiandien?

Kas užsako žmonių masišką niekinimą, bjaurojimą, klupdymą?

Kodėl reikia patraukti garsų, profesionalų ir talentingą žmogų iš kelio naujam mitui ir kas kurią tą mitą? Kodėl naujas mitas reikalingas?

Manau, paslaptis už poros metų bus vieša – Kirilo kompanija ruošiasi naujam kapitalo perdalijimui. Viską nuvertinti, sunaikinti, dar gyvuojančias įmones ir ūkius nuvesti į bankrotą, apkrovus verslą nepakeliamais mokesčiais, o kai kompanija susigriebs kas patraukliausia, valdžia bus “susidorojusi” su krize, pradės slopti aimanos ir vėl sumažės mokesčiai, atsiras lengvatos, ir tai bus – prieš ateinančius rinkimus. Kirilas vėl žengs į valdžią, nes jo pastangos įveikti krizę bus akivaizdžios. Kirilo kompanija savo pasieks vištų pagalba.

Žinoma, vištų, nors ir geležiniai snapai – kraujuos.

Viena kita Ipatija prisikels ir sudeginta.

Ar laimės nuo to nors kruopelę gėrio viską tyliai stebinti ir juokeliais arba tūžmastim besiraminanti tauta? Ar dar nepakako visko, kad žmonės taptų atsakingi?

Ar ateis vieną kartą į valdžią Lietuvoje žmogus, kuris norės vienyti ir perkirs ydingą tradiciją pjudyti žmogų politiniais ar korupciniai tikslais?

Nuo mūsų ir priklauso.

2009-05-08               

 

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą