Prof. Pranciškus Vitkevičius
Nuo pat senų senovės, atsiradus valstybei, jos gyventojai buvo skirstomi į turtinguosius ir neturtinguosius, kurie tarnavo turtuoliams.
Vergovinėje santvarkoje turtingieji buvo pilnateisiai valstybės piliečiai, o vergai neturėjo net tokių elementarių teisių kaip teisnumas ir veiksnumas – buvo instrumentum vokale, t.y. kalbantys įrankiai. Žinoma, apie jokias darbo sutartis su vergvaldžiais negalėjo būti ir kalbos.
Tačiau kai kurie jau tų laikų politiniai veikėjai, rašytojai kalbėjo apie visų žmonių prigimtines teises. Pavyzdžiui, žymus Romos oratorius, rašytojas, politinis veikėjas M.T.Ciceronas davė net plačią prigimtinės teisės apibrėžtį, kad ši tiesė yra kaip gamtai būdingas teisingumas, neatimamas nuo žmogaus prigimties, taikomas visiems žmonėms (V.S.Nersesianc. Teisės filosofija. M. 2000. P. 426, 427).
Tačiau visiškai apie jokias vergų prigimtines teises negalėjo būti ir kalbos.
Apie prigimtines teises iš esmės kalbėjo visų epochų filosofai, mokslininkai. Pagaliau kapitalizmo laikais prigimtinės piliečių teisės, visų piliečių lygybė buvo nurodyta daugelio visų demokratinių kapitalistinių valstybių konstitucijose. Apie prigimtines teises kalbama ir mūsų Respublikos Konstitucijoje. Tačiau faktiškai daugelis tų lygių ir prigimtinių teisių yra tik formalios. Kol jos ne visos yra realios, tol ne visos yra ir prigimtinės. Visas prigimtines teises ir mūsų Respublikoje gali turėti tik turtuoliai.
Svarbiausia mums prisiminti Prancūzijos Respublikos Konstituciją, kurios Preambulėje pasakyta, kad prancūzų tauta iškilmingai pareiškia savo prisirišimą Žmogaus teisėms tautos suvereniteto principams, kaip jie buvo nustatyti 1789 m. Deklaracijoje, kuri buvo patvirtinta ir papildyta 1946 m. Konstitucijos preambulėje. Tos Deklaracijos 2 straipsnyje nustatomos prigimtinės ir neatimamos žmogaus teisės: tokios, kaip laisvė, nuosavybė, apsauga, pasipriešinimas priespaudai ir kt. (Europos valstybių Konstitucijos. T.3. M. 2001. P. 411, 431, 432). Tačiau šios Deklaracijos nuostatos ir principai buvo paskelbti 1879 m. Prancūzijos revoliucijos metu ir nuo to laiko faktiškai įsigaliojo. Be to, Deklaracijos neribotos nuosavybės teisės ir sutarčių laisvės idėjos buvo įtvirtintos 1804 m. Prancūzijos civilinio kodekso normose. Iš esmės nuosavybė buvo paskelbta šventa ir neliečiama. Tos idėjos tapusios svarbiausiais XIX amžiaus civilinės teisės principais, kurie pasklido visoje Europoje ir pasaulyje, sudarydamos teisines prielaidas įsitvirtinti naujai rinkos ekonomikos sistemai.
Pažymėtina, kad feodalizmo irimas ir kapitalizmo vystymasis Prancūzijoje jau buvo pradėjęs klostytis nuo XV amžiaus. Atsirado centralizuotos laivų statybos, metalurgijos, vilnų, linų apdirbimo įmonės. Jau tuomet tai daug nuskurdino neturtingųjų ir darbininkų. Nuvertus 1789 m. absoliutinę monarchiją, paskelbus Prancūzijoje respubliką ir nuosavybės šventumą, visišką sutarčių laisvę ir pačioje Prancūzijoje atsirado didelis turtinis susiskirstymas.
Ši rinkos sistema, atsiradus įteisintai kapitalistinei santvarkai, ėmė smarkiai vystytis, kaip minėjome, ne vien Prancūzijoje, bet ir Europoje, net ir pasaulyje. Be turčių, kapitalistų atsirado ir gausi darbininkija, kraunanti turtus, t.y. vystanti „šventąją“ nuosavybę, o pati už savo darbą gaunanti tik grašius, iš kurių galima tik skurdžiai pragyventi, nes daugelio milijonierių pagrindinis tikslas buvo ir tebėra kaupti sau kuo didžiausius turtus, o dėl tų kas tuos turtus kruvinomis rankomis sukrauna, jiems ne taip svarbu.
Apie tai vaizdžiai parodė prof. V.Pakalniškis. Jis rašė, kad ši sistema pagrįsta individo iniciatyvos skatinimu ir individualizmo iškėlimu prieš kolektyvizmą, sukūrė galingą pramonę ir naują socialinį sluoksnį – buržuaziją. Tačiau tuo pačiu metu nuosavybės neliečiamumo ir sutarčių laisvės principų suabsoliutinimas ir nekontroliuojamas jų įgyvendinimas nuskurdino dirbančiuosius, kurie neturėjo legalių ir jiems prieinamų civilizuotų priemonių pasipriešinti darbdavių ekonominiam spaudimui, atsirado perprodukcijos sukeltos krizės, visuotinis nedarbas, galiausiai karai ir socialistinės revoliucijos (Lietuvos Teisės instituto mokslo darbai. „Jurisprudencija“. 2002, 20 (28). P. 72).
Vėliau pasistengsime parodyti, kad panašūs yra ir nepriklausomos Lietuvos milijonieriai ir per trumpą laiką atsiradę milijardieriai.
Pradinis kapitalas iš pradžių dažnai atsiranda neteisėtai, panaudojant įvairias suktybes, net jėga. Vėliau bet koks turtas paprastai sukuriamas ne turčių, o darbininkų kruvinomis rankomis, už kurį jie gauna labai mažą atlyginimą ir skursta.
Tuo pirmiausiai susirūpino katalikų bažnyčios hierarchai. Popiežius Leonas XII net 1891 m. gegužės 15 d. išleistoje Enciklikoje darbininkų klausimu (Rerum novarum) kategoriškai atmesdamas socializmą ir pasisakydamas už kapitalistinę santvarką, taip pat paneigė „šventa“ paskelbtą nuosavybę. Jis pažymėjo, kad „žmogus neturi žiūrėti į šio pasaulio gėrybes, kaip į visiškai nuosavas, bet kaip į bendras ir prireikus norom jomis su kitais dalytis“. Matyt, iš to kilo ir krikščioniškoji nuosavybės koncepcija – tai vidurio kelias tarp liberališkosios ir socialistinės nuosavybės. Lietuvoje, aišku, egzistuoja liberališkoji nuosavybės forma, kai stambieji kapitalistai pakankamai laisvai disponuoja savo turtu, nėra apdėti progresiniais mokesčiais.
Šiuolaikinis rusų teisės teoretikas akademikas prof. V.S.Nersesiancas savo knygoje „Teisės filosofija“, išleistoje 2000 m. taip pat išreiškia nuomonę, kad kapitalistinė nuosavybė ir teisė nėra tinkama. Taip pat ir visas socializmas radikaliai ir nuosekliai neigia bet kokią nuosavybę. Todėl postsocialistinei santvarkai iškyla problema, kur eiti – atgal į „ekonominę nelygybę“, t.y. į privatinę buržuazinę nuosavybę ir teisę, t.y. į naują aukštesnę lygybę ekonomikoj ir teisėj – į taip vadinamą naują civilitarinę arba civilinę santvarką ir nuosavybę. Ši civilitarinė nuosavybė, jo manymu, turėtų priklausyti visiems žmonėms nuo pat gimimo iki pat mirties. Tačiau būtų bendroji ir kiekvienas turėtų joje idealinę dalį ir gautų iš jos pajamas. Tokią nuosavybę galima sukurti tik likviduojant socializmą. Tačiau nei Rusijoje, nei kitur ji nebuvo panaudota. Toje koncepcijoje yra ir trūkumų, ji nėra galutinai išbaigta, bet būtų sukliudžiusi taip greit atsirasti stambiems kapitalistams (anksčiau minėtos knygos „Teisės filosofija. M. 2000. P. 331-352, šias mintis autorius yra taip pat išdėstęs keliuose straipsniuose, 1989-1990 m. parašytuose rusų kalba įvairiuose žurnaluose).
Tačiau grįžkime prie popiežiaus Leono XIII Enciklikos. Tos Enciklikos 166 psl. rašoma, kad sunku apibrėžti teises ir pareigas, kurios jungtų vienus su kitais – turtuolius ir varginguosius, gėrybių gamintojus ir darbą dirbančiuosius… Mažuma turtuolius bei pasiturinčiųjų yra uždėjusi plačiosioms vargingųjų masėms beveik vergijos pančius…
„Dėl darbininkų kūno bei turtų globojimo tenka pasakyti, kad pirmiausia reikia apsaugoti vargšę darbininkiją nuo gobšiųjų žiaurumo, kurie savo beribiam pelno troškimui patenkinti išnaudoja žmogų, lyg kokį daiktą. Nei teisingumas, nei žmoniškumas neleidžia reikalauti tiek darbo, jog persidirbimas sužlugdytų žmogaus dvasią, o perilsimas palaužtų jo kūną. Kaip visa žmogaus prigimtis, taip ir jo jėgos turi savo ribas, kurių negalima peržengti. Tiesa, darbas ir mankšta tąsias jėgas didina, bet tik tada, kai žmogus kartkartėmis paliauja dirbęs ir pailsi. Reikia tai žiūrėti, kad kasdieninio darbo laikas nebūtų ilgesnis, negu išneša jėgos“ (Enciklikos p. 187). Enciklikoje kalbama ir apie darbininko atlyginimą „Darbininko atlyginimas, būtent neturi būti mažesnis už tą, kokio jam reikia, kad galėtų padoriai išsilaikyti“…, „Gyvybę gi išlaikyti liepia pati prigimtis, kurios reikia labiausiai klausyti“.
Taigi iš šių teiginių darytina išvada, kad tokio atlyginimo mokėjimas yra darbininko ir kito dirbančiojo prigimtinė teisė, apie kurią iš esmės kalbama ir mūsų Respublikos Konstitucijoje. Tiesa, Enciklikoje prigimtine teise pripažįstama ir nuosavybės teisė, bet ja turi būti tvarkomasi taip, kad nebūtų kaupiamas vien sau pelnas, o žmonės išnaudojami. Bet ar svarbu tokiems milijonieriams ir milijardieriams kaip p. B.Lubys, kurio apyvarta – verslo apyvarta 2,1 mlrd. Lt, N. Namavičiaus apyvarta – net 5,2 mlrd. Lt, A.Rakausko – 1,33 mlrd. Lt, kitų šimtais milijonų litų ir, žinoma, jie gauna šimtais milijonų litų pelno (Žurnalo „Veidas“ 2006 m. birželio 15 d. Nr. 24 išvardinta 30 milijonierių). Tačiau, tai tik jų saujelė. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas A.Sysas žurnalo „Gairių“ redaktoriui A.Kustai pateikė daug duomenų apie spartų turčių augimą. Jis pažymėjo, kad vien tik nuo pernai mūsų šalyje milijonierių pagausėjo 40 proc. Lietuvoje jau yra apie 1000 žmonių, kurie oficialiai deklaruoja esą milijonieriai. O kiek jų turi milijonines vertybes, bet jų nedeklaruoja?
Komiteto pirmininko A.Syso nuomonė teisinga, kad norint bent kiek sumažinti skurdą ir atotrūkį tarp turtingųjų ir vargingai gyvenančių žmonių, reikėtų įvesti progresinius mokesčius („Gairės“ 2006 m. spalio mėn. Nr. 10).
Taigi turtuoliams atsirasti ir tapti dabar Lietuvoje yra kuo puikiausios sąlygos, todėl jie ir dygsta kaip grybai po lietaus.
Pažymėtina, kad Seime ir Vyriausybėje dirba 33 turtuoliai. Per metus kai kurie parlamentarai sugebėjo praturtėti net keliasdešimčia milijonų litų. Su kai kuriais iš jų 2006.10.22 LNK tiriamosios žurnalistikos laidoje „Paskutinė instancija“ buvo bandoma išsiaiškinti, iš kur taip greit tie milijonai auga. Kai kurie patenkinamai paaiškino, o kai kurie iš viso nenorėjo kalbėti. Todėl tokia Seimo sudėtis, aišku, nenorės priimti įstatymo dėl progresinių mokesčių, nors biudžeto projektas yra socialiai kryptingas. Tai, žinoma, didelis nuopelnas yra ir naujo premjero G.Kirkilo. Tačiau, berods, „Lietuvos ryte“ rašoma, kad toks kryptingumas galimas bus dar vienerius metus, kol gaunamos iš ES lėšos. Tačiau, norint kiek tai priartėti prie ES valstybių biudžetas turi būti daugiau ar mažiau socialiai kryptingas ne dvejus metus. Priešingu atveju mūsų ir kitų ES valstybių dirbantieji gyventų blogai. Todėl valstybės turi reguliuoti gamybą ir prekybą taip, kad ir ji galėtų vystytis ir dirbantieji pragyventų normaliai. Demokratinėse ES valstybėse jau palaidotas senasis liberalizmas, kai Valstybė negalėjo kištis į privatinę gamybą ir prekybą ir buvo vien „naktiniu sargu“. Tai, žinoma, rodo ir mokesčių reguliavimas bei kitos priemonės. Pavyzdžiui, 1999 m. lapkričio 20 d. Florencijoje (Italija) buvo susirinkę JAV prezidentas B.Clintonas ir keturių didžiųjų Europos valstybių (Anglijos, Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos) vyriausybių vadovai, kurie sprendė klausimą, kiek ekonomikos interesai reikalauja siaurinti socialinės valstybės kompetenciją, bet negalima atsisakyti ir pačios socialinės valstybės idėjos („Lietuvos aidas“. 1999.11.23). Pagaliau skriausti dirbančiuosius draudžia ir Tarptautiniai aktai, apie kuriuos kalbėsime vėliau.
Gerb. Vidaus reikalų ministras R.Šukys „Respublikos“ 2006 m. rugsėjo 23 d. numeryje rašo, kad šiuo metu žemiausios ir aukščiausios kategorijos valstybės tarnautojų darbo užmokestis skiriasi 5,5 karto. Tuo tarpu kitose ES valstybėse skirtumas yra tik 3 kartai. VRM siūlys šį skirtumą sumažinti padidinant numatytus pareiginių algų koeficientus žemiausios kategorijos valstybės tarnautojams nuo 2,35 iki 3 ir t.t. („Respublika“, 2006 m. rugsėjo 29 d.). Visa tai gerai. Bet Jūs gerb. ministre kalbate apie valstybės tarnautojus. Jie ir taip gauna didesnį atlyginimą nei paprastą darbą dirbantys darbininkai, kurie kartais net turi ir aukštąjį mokslą arba darbininkai apskritai, kurie gauna tokį atlyginimą, kad negali net patys prasimaitinti, o jei turi šeimą, vaikus arba kokius nedarbingus invalidus, nes kai kurių pensijos yra mažos ir reikia padėti. Tai ir buvo tos priežastys, kurios privertė iš savo Tėvynės išvažiuoti maždaug pusei milijono lietuvių, kad jie galėtų prasimaitinti ir pramaitinti šeimas. Todėl neseniai žiniasklaidoje buvo skelbiama apklausa ir apie 60 proc. apklaustųjų pasisakė, kad nepriklausomoje Lietuvoje nėra demokratijos, nekalbant apie teisinę valstybę. Žymus mūsų teisės teorijos specialistas prof. A.Vaišvila savo daktaro habilitaciniame darbe, manau, teisingai pažymėjo, kad „teisinė valstybė – tai ilgalaikis, strateginis ir konstitucinis lietuvių tautos valstybingumo siekis – idealas…“ …Rytuose (Lenkijoje, Rusijoje, Lietuvoje) kalbama tik apie teisinę valstybę, o vakaruose – apie socialinę teisinę valstybę. Vakarai kuria teisinį socializmą. Rytai kovoja prieš socializmą, manydami jį esant tik bolševikinį…“ (A.Vaišvila. „Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje. Vilnius. 2000 P. 19, 63 ,64). Žinoma, visiškai teisus autorius, kad iki to laiko, kol daugumai Lietuvos žmonių bus vien tik deklaruotos socialinės teisės, bet jos neįgyvendintos, nerealios, o tik parašytos ant popieriaus, jokios teisinės valstybės dargi ir daugelio ekonominių teisių, o tuo pačiu ir tikros demokratinės valstybės negali būti.
Nepriklausomybės paskelbimo dieną – 1990 m. kovo 11-ąją buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas – faktiškai laikinoji Konstitucija. Tačiau jo visiškai nebuvo laikomasi. Jis nuolat buvo pažeidinėjamas iki pat Naujosios Konstitucijos įsigaliojimo, t.y. iki 1992 m. lapkričio 6 d.
Daug apie Pagrindinio įstatymo pažeidimus buvo rašoma spaudoje. Aš taip pat 1992 m. sausio 7 d. „Tiesoje“ parašiau straipsnį, kurį pavadinau: „Arčiau iki Marso ar iki teisinės valstybės?“, kuriame pabrėžiau, kad valdžia naudoja ne teisės jėgą, o jėgos teisę. Tačiau daugelis laikraščių ir politinių veikėjų dabartinę mūsų valstybę vadina teisine. Š.m. spalio 27 d. „Lietuvos ryte“ net pati redakcija „Laiko ženkluose“ ją vadina teisine. Tačiau net mūsų Konstitucijos preambulėje nurodoma, kad teisinės valstybės bus tik siekiama. Žinoma, nuotolis iki jos dabar sumažėjo, gal ne iki Marso, bet iki Mėnulio, tačiau jos dar nėra, ją reikia sukurti. Labai teisingai minėtoje knygoje prof. A.Vaišvila aiškina mano minėtą Konstitucijos preambulės nuostatą, kad joje suformuluotas tik lietuvių tautos pasiryžimas kurti teisinę valstybę. Ji išreiškia tik strateginį valstybės raidos idealą – kryptį, ir kriterijų, pagal kurį galima pasitikrinti Lietuvos valstybės, „laivo“ koordinates pakeliui į teisinę valstybę, o tokio pasitikrinimo kriterijus Žmogaus teisės ir jų faktinė realybė: tiek turime teisinės valstybės, kiek turime realios pagarbos žmogaus teisėms.
Kokia faktinė teisių realybė, jeigu pusė milijono žmonių negalėdami normaliai išgyventi Lietuvoje išvyko to pragyvenimo ieškoti į svetimas valstybes. Tai liudija ir Prezidento V.Adamkaus pranešimo 2000 m. duomenys, kad daugiau nei 600 tūkstančių Lietuvos žmonių skursta. Per tuos 6 metus, praėjusius po pranešimo nedaug kas pasikeitė, tik daugiau priviso turtuolių. Nors žmonėms kiek ir buvo padidinti atlyginimai ir pensijos, tačiau didelės šilumos, kai kurių produktų pabrangimas tą visą padidinimą surijo.
O turtuoliai, turėdami Lietuvoje gan geras sąlygas tuo nepasitenkina. Jie reikalauja prailginti darbininkų darbo dieną nuo 40-48 val., kuri nustatyta Darbo kodekso 144 straipsnyje, iki 60 valandų, t.y. po 12 valandų dieną, t.y. maždaug tiek, kiek buvo nustatyta Rusijos caro laikais. Jie motyvuoja tuo, kad gamybinis būtinumas kartais reikalauja viršvalandinių darbų. Bet tam tikri atvejai, kada yra gamybinis būtinumas yra numatyti DK 150-152 straipsniuose. Be to, net iki 180 valandų per metus su viršvalandiniais darbais galima numatyti kolektyvinėje sutartyje. Bet už viršvalandinį ir nakties darbą DK 193 straipsnis numato mokėti ne mažiau kai pusantro darbuotojui nustatyto valandinio atlygio (mėnesinės algos).
Pakeitus šiuos įstatymus ir prailginus darbo dieną iki 12 valandų, šios visos taisyklės negaliotų.
Darbuotojai su tokiu prailginimu, aišku, negali sutikti. Daugelyje laikraščių pakėlė triukšmą. Nejaugi Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas ir tos konfederacijos nariai nesupranta, kad dirbti po 12 valandų darbininkams būtų tikra vergovė. Juk daugelis turi vaikus, šeimas, būtina pailsėti, taip pat moterims būtina ir gimdyti, ne tik auginti vaikus. Po 12 valandų darbo dienos sekančią dieną darbininkas nebus toks darbingas.
„Lietuvos ryto“ 2006 m. spalio 14 d. numeryje yra straipsnis „Rūpesčių našta darboholiką lėtai stumia į ligos patalą“. Šiame straipsnyje daugiau kalbama apie savanoriškus darboholikus. Tačiau jie dar šiek tiek gali reguliuoti savo darbo laiką, darbo metu pailsėti. O turtuoliai dirbančiuosius norėdami padaryti priverstinais darboholikais juos pastatytų dar į blogesnę padėtį. Kokia žala sveikatai dirbant viršvalandžius ar be atostogų, aš iš to straipsniuko kelis sakinius pacituosiu: „Dirbant viršvalandžius ar be atostogų žmones dažnai kamuoja miego sutrikimai, nuovargis, įtampa, depresija.
Po kurio laiko darbštuolius neretai užklumpa ir rimtesnės sveikatos problemos – skrandžio opos, padidėjęs kraujospūdis, miokardo infarktai, galvos kraujotakos sutrikimai.
Perdėtas darbštumas alina ne tik kūną, bet ir sielą“.
Kai dirbantieji pradėjo triukšmauti dėl darbo savaitės iki 60 valandų per savaitę, Prezidentas dr. Bronislovas Lubys Lietuvos pramoninkų konfederacijos vardu keliuose laikraščiuose paskelbė Konfederacijos pareiškimą, kuriame nurodoma, kad tai būsiąs laisvas susitarimas su darbininkais ir nereikia atimti iš jų galimybę už viršvalandžius papildomai užsidirbti. Aš anksčiau nurodžiau DK nuostatas, kurios pagal kolektyvinę sutartį leidžia viršvalandžius, tik reikia mokėti pusantro karto.
Be to, pareiškime sakoma, kad administracija pagal išgales galinti teikti darbininkams socialines nemokamas paslaugas, tik reikią keisti įstatymus, ypač Darbo kodeksą. Be tai tik dalis teiginių iš pasakų srities. 2006.10.25 d. Lietuvos nacionalinės televizijos „Spaudos klubo“ laidoje dalyvavęs Konfederacijos vicepirmininkas iš esmės be kokių didesnių pažadų darbininkams reikalavo tik prailginti darbo savaitę.
Visiškai teisus Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas A.Černiauskas, taip pat dalyvavęs to klubo laidoje, kad ilginant darbo laiką, mažėja darbo našumas, todėl pirmiausia būtina didinti darbo našumą investuojant naujas darbo vietas ir darbuotojų kvalifikaciją. Tą pat jis pakartojo ir 2006 m. spalio 17 d. „Respublikoje“ paskelbtame straipsnyje. Ten jis pažymėjo, kad mažą darbo užmokestį lemia ne darbo laiko trukmė, o verslininkų nenoras dalytis bendrai su darbuotojais sukuriama pridedamąja verte. O lapkričio 10 d. Lietuvos profsąjungų konferencija Vilniuje planuoja surengti masinę protesto akciją dėl per mažų atlyginimų, neatitinkančių šalies ekonominės situacijos.
Jau aš minėjau, kad Popiežius Leonas XIII 1891 m. Enciklikoje rašė, kad turtuoliai turi taip reguliuoti darbininkų darbą ir jo užmokestį, kad darbininkai galėtų normaliai pragyventi ir dirbti tiek, kad galėtų ir pailsėti.
Tik, žinoma, vargiai ar jo žodžiai ką nors padėjo. Ar tik didžiuosius turtuolius neišgąsdino Rusijoje 1917 m. įvykusi socialistinė revoliucija, ar iš dalies ji nepasitarnavo, kad šiandien Europos valstybėse ir dirbantieji uždirba tiek, kad galėtų normaliai pragyventi?
Mano manymu, jokių Darbo kodeksų keisti nereikia. Jie visiškai atitinka Tarptautinius teisinius aktus. Darbo laiko sutrumpinimo iki keturiasdešimt valandų per savaitę principą įtvirtina dar 1935 m. birželio 4 d. Tarptautinės Darbo organizacijos konvencija Nr. 47 („Žinios“. 1996, Nr. 27-649). Joks tarptautinis aktas šios konvencijos nepakeitė ir nepanaikino. Pažiūrėkime į Europos Socialinę Chartiją, priimtą 1961 m. spalio 18 d. kurios 2 straipsnio 1 punkte nurodoma, kad turi būti nustatytas priimtinas darbo dienos ir darbo savaitės laikas ir laipsniškai trumpinama darbo dienos ir darbo savaitės trukmė iki tiek, kiek leidžia darbo našumo padidėjimas ir kiti su tuo susiję veiksniai. O jau nustatyta darbo dienos ir darbo savaitės trukmę ilginti, joks tarptautinis aktas nenumato.
O dėl atlyginimo šios Chartijos 4 straipsnio 1 punkte pripažinta darbuotojų teisė į tokį atlyginimą, kurios garantuotų jiems ir jų šeimoms tinkamą gyvenimo lygį. Taip pat pripažinta darbuotojų teisė į padidintą darbo užmokestį už viršnorminį darbą, išskyrus kai kuriuos ypatingus atvejus. Chartijos 6 straipsnis iš esmės paskirtas vien kolektyvinių sutarčių sudarymui ir to sudarymo tvarkai (Žmogaus teisės. Regioninių tarptautinių dokumentų rinkinys. Vilnius, 1993. P. 78-83).
Taigi, mūsų Darbo kodekso 2005 m. redakcija visiškai atitinka minėtus Tarptautinius aktus ir jo keitimas prieštarautų tiems aktams, nes Tarptautiniai aktai turi aukštesnę galią.
Tačiau reikia pažymėti, kad dirbantiesiems mokamas atlyginimas neatitinka tų tarptautinių aktų, todėl pusė milijono žmonių ir išvyko dėl tinkamo pragyvenimo į užsienio šalis. O jeigu prailgintume darbo savaitę taip, kaip prašo turtuoliai, tai, manau, išvyktų dar daugiau lietuvių. Juk milijonieriai kalba, kad jau Lietuvoje yra trūkumas kai kurių darbuotojų. Jie verbuoja, kad jų atvyktų ir yra atvykusių iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitur. Galbūt, jie verbuotų iš pragaro net pačius velnius, kad tik jiems dirbtų ilgiau ir pigiau. O ar liks Lietuvoje kiek nors jaunų darbingų lietuvių, ar ne, jiems ne taip svarbu.
Aš drįsčiau sakyti, kad dalis turtuolių yra ne Lietuvos, o tik kuo didesnio pelno patriotai, o paprasti Lietuvos žmonės tegu toliau skursta arba sau tegu važiuoja, kur nori.
