- Reklama -

Valdančioji partija TS-LKD panoro I. Šimonytę matyti NATO gen. sekretoriaus kėdėje. Tačiau kiek tai realu? Ar premjerė I. Šimonytė turi tam tinkamas asmenines ir politines savybes? Apie tai interviu su buvusiu Lietuvos kariuomenės vadu, atsargos generolu leitenantu Valdu Tutkumi.

Gen. V. Tutkus ir JAV prezidentas Dž. Bušas. Nuotr. iš asmeninio V. Tutkaus archyvo

-Kitąmet baigiasi NATO generalinio sekretoriaus J.Stoltenbergo kadencija ir jau prasidėjo įpėdinio paieškos. Kokia yra NATO gen. sekretoriaus paskyrimo/išrinkimo procedūra? Kaip vyksta šis procesas ir kas lemia (ar turi lemiamą balsą)?

-NATO generalinis sekretorius yra aukščiausia politinė figūra aljanse. Paprastai valstybės narės siekia šio ir kitų kertinių NATO pareigybių. Ši pozicija, be abejo, yra labai reikšminga ir įtakinga.

Paprastai valstybės narės nominuoja savo kandidatą į šį postą, po ko prasideda neformalios diplomatinės konsultacijos, kurių metu atrenkamas geriausiai tinkamas kandidatas.
Generalinis sekretorius skiriamas konsensusu. Tai yra vienbalsiai. Todėl kiekvienos valstybės balsas yra vienodai svarbus. Užtenka vieno prieštaravimo ir kandidatas nebus skiriamas.
Žinoma, praktikoje stipriosios valstybės gali atlikti tam tikrą lobizmo rolę, paadvokatauti vienam ar kitam kandidatui (neformaliai), tačiau finale turi vienbalsiai nuspręsti visos valstybės narės.

Be abejonės, valstybės narės veiksmai ir indėlis į bendrą Aljanso veiklą turi labai svarbią reikšmę.

-Kiek įprastai būna kandidatų ir kaip bei pagal kokius kriterijus vyksta kandidatų atranka?

-Tokių apribojimų nėra, tačiau valstybė, nominuodama kandidatą, paprastai vertina jo galimybes, kokios šalys palaiko. Tas darbas paprastai atliekamas dar iki kandidato pateikimo.
Be abejonių, JAV, Jungtinės Karalystės balsai, lygiai kaip ir kitų didžiųjų valstybių, yra be galo svarbūs, bet ne lemiami. Kaip jau minėjau, užtenka vienos, bet kokios valstybės prieštaravimo, ir kandidatas nebus patvirtintas.

Kaip taisyklė, kandidatas turi būti gerai pažįstamas ir gerbiamas Aljanso valstybėse narėse. Turi užimti atsakingas pareigas savo valstybėse (pvz., Prezidentas, Ministras pirmininkas, gynybos ar užsienio reikalų ministras).

Kandidatas būtinai turi laisvai kalbėti anglų ir prancūzų kalbomis.

-Kokios yra NATO gen. sekretoriaus funkcijos (misija)?

-NATO generalinis sekretorius yra aukščiausias Aljanso politinis pareigūnas ir turi labai daug funkcijų tiek Aljanso vidaus veikloje, tiek diplomatijoje. Jis atstovauja ir išreiškia viso Aljanso poziciją ir kalba NATO vardu, ko negali daryti kiti valstybių vadovai.

Generalinis sekretorius, atsižvelgdamas į valstybių narių rekomendacijas, formuoja NATO tarybos (NAC) darbotvarkę, vadovauja posėdžiams, siekia konsensuso, o po sprendimų priėmimo (NAC) vadovauja jų įgyvendinimui.

Manau, sveika priminti, kad Taryba (NAC) būna Aukščiausio lygio (valstybių vadovai), užsienio reikalų ministrų ir gynybos ministrų formatuose. Pertraukose posėdžiai vyksta ambasadorių lygmenyje. Yra ir kitų ne mažiau svarbių funkcijų. Jos labai smulkiai išdėstytos specialiame dokumente.

Gen. sekretoriaus darbe jam talkina Tarptautinis štabas (IS), kiti komitetai ir valstybių narių atstovybės.

Manau, būtų didelė klaida neįvertinti šios pozicijos svarbos Aljanse ir valstybei, kurios kandidatas bus patvirtintas.

-Pranešta, kad Lietuva į kandidatus užimti NATO gen. sekretoriaus postą siūlo premjerę Ingridą Šimonytę. Kas šiuo atveju yra „Lietuva“, nes visuomenės nuomonės šiuo klausimu visiškai neklausta.

-Neabejotinai Lietuvai būtų be galo naudinga ir garbinga, jei mūsų šalies atstovas taptų Aljanso vadovu. Žinoma, būtų lengviau pakreipti NATO dienotvarkę Lietuvai ir mūsų regionui naudinga kryptimi. Klausimas, ar turime vertą kandidatą? Viena kandidatė jau atpuolė.

Kiek žinau, NATO nereikalauja nei referendumo, nei aiškiai išreikštos tautos pozicijos. Turi pasiūlyti valstybė. Šiuo atveju Lietuva. Tai galėtų būti Valstybės Gynybos taryba, gal Seimas? Bet kokiu atveju, manau, konsultacijas reikėtų pradėti jau dabar, be nereikalingos pompastikos. Tada būtų lengviau priimti nesėkmę, jei mūsų valstybės kandidatas nepraeitų filtro.

Indikacijos dėl šansų diplomatiniuose sluoksniuose pasirodytų gana greitai ir tikrai ne per laikraščius.

Kiek reali galimybė Šimonytei tapti NATO vadove?

-Kaip jūs vertinate I. Šimonytės kandidatūrą? Ar ji tinkama užimti NATO gen. Sekretoriaus pareigas? Dar vasarą jos vadovaujamos Vyriausybės sprendimu, kai buvo sustabdytas Rusijos tranzitas į anklavą Kaliningrade, buvo kilusi grėsmė Lietuvos saugumui. Taip pat jos vadovaujamos Vyriausybės atskirų ministrų veiksmai ne kartą buvo kilusi įtampa ir grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Ar, jei I. Šimonytei būtų patikėta vadovauti NATO, I. Šimonytė neįveltų NATO, pvz., į karą Ukrainą ir nesukeltų III pasaulinio karo? Be to, I. Šimonytės vadovaujama Vyriausybe Lietuvoje nepasitiki daugiau kaip 70 proc. – tai blogiausiai vertinama Vyriausybė Lietuvos istorijoje. Kaip tokią nekompetentingą politikę galima rekomenduoti NATO? Ar tokios kandidatūros stūmimas nekenkia Lietuvos prestižui?

-Na, matyt, čia keli, labai rimti klausimai. Pabandysiu išreikšti savo nuomonę. Neslėpsiu savo kritiško požiūrio į Lietuvos Vyriausybę ir Seimo daugumą, tačiau pasistengsiu būti maksimaliai objektyvus. Visada taip darau, nes simpatijos ir antipatijos maišo vertinti rezultatus.

Visų pirma, matomai, bus vertinama Lietuvos pozicija ir veiksmai pastaruoju laiku, kaip tie veiksmai įtakojo Aljansą, jo saugumą. Gal pradėsiu nuo retorikos parsidėjus Rusijos masinėms atakoms prieš Ukrainą ir invazijos į Ukrainos teritoriją.

Aljansas ir valstybės vieningai pasmerkė okupanto veiksmus ir pradėjo teikti paramą Ukrainos kariuomenei. Kai kurios valstybės, pvz., JAV ir JK, pradėjo teikti ginklus ir amuniciją dar iki invazijos pradžios. Tiesa, Lietuvos tarp tų valstybių tuo metu nebuvo.

Kartu su tuo buvo aiškiai išreikšta pozicija, kad NATO visokeriopai remia Ukrainą šitame kare, tačiau ginkluotosios pajėgos konflikte nedalyvauja, nes Ukraina nėra Aljanso narė.
Nežiūrint to, nemaža dalis Lietuvos politikų su tokia pozicija nesutiko, maža to, atsirado raginančių į tą konfliktą įsivelti, kas greičiausiai galėtų sukelti III pasaulinį karą: tai NATO naikintuvus pasiųsti ginti Ukrainos oro erdvę, tai pasiųsti karius išminuotojus. Buvo ir kitų nesusijusių su Ukraina siūlymų.

Manau, tai negalėjo nesukelti nepasitenkinimo tiek Aljanso vadovybėje, tiek atskirose valstybėse.

Savo sprendimu vienašališkai riboti Rusijos tranzitą į Kaliningrado sritį, mano manymu, suteikėme pretekstą RF išsakyti grasinimus Lietuvos, NATO narės atžvilgiu, kas turėjo sukelti nerimą Aljanso viduje. Blogiausia, kad tai padarėme be konsultacijų su NATO, o, kaip vėliau paaiškėjo, ir su ES. Manau, Briuselyje ir Aljanso sostinėse gerai suprato šios informacijos rimtumą. Nesu tikras, kad tai suprato Lietuvos valdantieji.

Manau, neverta kurti situacijų, kurias po to turi spręsti kiti. Noras visur ir visada būti pirmam ne visada yra sveikintinas, ypatingai, kai sprendimo našta gula ant kitų pečių.

Asmeninės Ingridos Šimonytės savybės ir kietokas, primenantis totalitarizmą, vadovavimo stilius irgi kelia klausimų. NATO generalinis sekretorius nėra Aljanso vadas ir nepriima sprendimų vienasmeniškai, nes NATO – tai ne generalinis sekretorius, ne Briuselio biurokratai, o nacionalinės valstybės, kurios ir priima sprendimus. VIENBALSIAI. Manau, kad toje auditorijoje pasakyti: „palauksite iki kadencijos pabaigos“ – tikrai nesigaus. Čia reikalinga aukščiausios klasės diplomatija, ištvermė ir pakantumas kitoms nuomonėms. Komunikavimas ir bendradarbiavimas, ko aš pas Lietuvos ministrę pirmininkę pasiilgstu.

Be to, vertinant kandidatą valstybės, kaip taisyklė, įdėmiai stebi jo darbą, visuomenės nuomonę, sugebėjimus. Juk renkasi savo vadovą, NATO veidą.

Na, ir jau visai techninis klausimas dėl prancūzų kalbos. Tai yra būtina sąlyga. Maža to, kad gen. sekretorius privalo laisvai ja kalbėti, jis privalo naudoti prancūzų kalbą visuose savo pasisakymuose ir vesdamas NAC posėdžius. Nežinau, gal I. Šimonytė tą kalbą moka, tačiau jos biografijoje tai neparašyta.

Žinoma, niekas negali pasakyti, ką dar vertins valstybės renkantis, koks bus sprendimas, tačiau, manau, kad šansų šiuo atveju nėra daug.

Tikrai nežinau, kaip ten, politinėse aukštumose, bet, pavyzdžiui, NATO Kariniame komitete paprastai pasiūloma kandidatui pagalvoti ir tai yra rimtas signalas pagalvoti ir kandidatui, ir valstybei.

Kalbėti apie karo sukėlimą, matyt, būtų naivu, nes jau minėjau, kad generalinis sekretorius nepriima tokio lygio sprendimų, o tik vykdo valstybių valią. Žinoma, yra galimybė „prisikalbėti“, nes viskas, ką pasako gen. sekretorius, traktuojama kaip oficiali NATO pozicija. Tačiau skirtingai nuo Lietuvos, Aljanse yra procedūros, kurios leidžia tą sekretorių pakeisti. Todėl, kad to netektų daryti, labai rimtai žiūrima į kandidatų atranką.

Kalbant apie valstybės prestižą, tai, mano įsitikinimu, jis jau prarastas, todėl blogiau jau vargu ar bus ir nėra ko bijoti.

Kur dar galėtų išsiųsti Šimonytę?

-Kaip žinia, kai kurios Vakarų valstybės Ukrainos temoje kviečia ieškoti tokių sprendimų, kad būtų „išsaugotas Putino veidas“. Ar to neprimena ir I. Šimonytės stūmimas į NATO gen. sekretorius – kad „nusivadovavusią“ Vyriausybei premjerę „nuimti“ „pakeliant pareigose“, taip išsaugant ir jos, ir ją delegavusios partijos veidą?

-Tame ir yra NATO vadovo meistriškumas, kad jis privalo priimti visas pozicijas. Galiausia turi būti surastas konsensusas ir gimti vieninga Aljanso pozicija. Ne kiekvienas sugeba tai padaryti net savo gimtinėje. Tai ką jau kalbėti apie 30 valstybių?

Na, o kas dėl visų tokių žaidimų, tai gyvename Marijos žemėje. Visko gali būti, tik jau metodas labai keistas ir nemanau, kad įgyvendinamas. Gal geriau kokia Europos komisaro pozicija? Gali praeiti.

O jei rimtai, tai toks sprendimas, vėlgi, mano manymu, valdantiesiems galėtų pasitarnauti į naudą. Jie negali prileisti nepasitikėjimo Vyriausybe, nors neabejotinai mato, kad to pasitikėjimo nėra. Jei I. Šimonytė iškeliautų kur aukščiau, tai būtų gera proga surinkti naują Vyriausybę, kuri gautų naują pasitikėjimo mandatą.

Man ši situacija iš tolo panaši į Rusijos. Putinas ir jo aplinka akivaizdžiai turi suvokti, kad karas pralaimėtas, resursai riboti, todėl desperatiškai ieško išeities, naikina Ukrainos infrastruktūrą, civilius ir, matyt, tikisi kažkokių derybų, kurios padės jam išsaugoti ir taip jau prarastą veidą.

-Lietuvoje žiniasklaidos priemonės pranešė, kad neva NATO tarp kandidatų mini I. Šimonytės pavardę, tuo tarpu „Financial Times“ parašė, kad „Lietuva stumia“. Kaip vertinate tokį manipuliavimą viešąja erdve?

-Čia greičiausiai reikia žinoti, kad nei NATO, nei nacionalinių valstybių vadovai viešai neaptarinėja kandidatų. Tuo labiau niekas nerenka kandidatų pagal teritorinę priklausomybę ar lytį. Juk renkamas vienas įtakingiausių pasaulio vadovų. Ten nebūna debatų, viešųjų diskusijų. Tiesiog analizuojama, mąstoma, kas geriausia šiandien tinka į šią poziciją. Jei geriausia tinka Šimonytė, vadinasi, ir bus Šimonytė, jei valstybės susitars, tik aš tuo abejoju.

Kiekvienos valstybės teisė „stumti“ savo kandidatą, tik tai geriau daryti ne per laikraštį, o kuluaruose, ieškant argumentų ir bandant įrodyti, kad tos valstybės kandidatas geriausias. Tai gali padėti. Laikraštinės publikacijos greičiau pakenks reikalui, užtat labai pasitarnaus piarui: „Žiūrėkite, mūsų premjerė – realiausia kandidatė į NATO generalinius sekretorius. „Financial Times“ rašo – čia jums ne šiaip sau! O jūs kažko nepatenkinti. Didžiuokitės!“.

-Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Giedrė Gorienė

- Reklama -

2 KOMENTARAI

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą