Apie nužmogėjimą – Lietuvos valstybės vardu

198
8
- Reklama -

KK nuotr.

Lietuvos televizijos kanalai aidėte aidi skubia būtinybe ,,paimti vaiką“. Šimtais ginkluotų policininkų, ,,gausiais būriais, atvyksiančiais į Garliavą“, ,,nesvarbu, kuriuo metu“, nuo ,,ryto iki sutemų“. Viešai svarstomi ,,techniniai dalykai“, specifinei užduočiai ,,būtinos parengtys“, ,,ginklo panaudojimo“ galimybės. Kas tai?

Totalus valdančiųjų dvasinis bankrotas. Elementariausių dvasinių, etinių, bendražmogiškų, krikščioniškų pagrindų pamynimas. Ką ,,paimti“ ir kam ,,atiduoti“?

Galimai pedofilų prievartautą vaiką galimai sutenerei. Vaiką, galimai išprievartautą įsimintiniausią – krikšto dieną savo krikštatėvio. Įvesdinus į Dievo pasaulį, palaiminus krikščioniškam keliui, krikščioniškai dvasinei būčiai, krikščioniškam tapsmui. Paskui – nurengus baltą krikšto suknelę ir atlikus ,,iniciacijos“ aktą.

Bet tai, kaip liudijama dokumentuose, – tik viena to vaiko gyvenimo akimirka.

Kas glūdi už to? Ką tai liudija apie mus?

Lietuvos valstybė oficialiai, viešai paniekino VAIKĄ. Paniekino jo teisę į savo nuomonę, laisvę, pasirinkimą. Paniekino jo teisę į teisingumą. Paniekino jo teisę į MEILĘ. Paniekino jo teisę į gynybą. Paniekino jo teisę į GYVENIMĄ.

Lietuvos valstybė oficialiai, viešai paniekino ŽMOGŲ. Paniekino jo teisę ginti, išsakyti savo nuomonę. Paniekino jo teisę siekti teisingumo. Paniekino jo dvasią, jo kuriančiąją prigimtį.

Kai valstybė paniekina Vaiką, kai ji paniekina ŽMOGŲ, daugiau ji neturinti ką paniekinti. Nes ji paniekina pačią save.

Daugiau verčių joje nėra. Yra tik anti-vertės. Jėga, smurtas, besaikis melas, prievarta. Barbariškumas.

Valstybė žlunga jau tada, kai joje savo tikrosios galios nustoja ŽODIS – kaip visa ko pradžių pradžia (jau seniai pasakyta: ,,pradžioje buvo žodis..“).

Vienas stipriausių žodžių – priesaika. Priesaikos žodis, duodamas po Kryžiumi, pridėjus ranką prie šalies konstitucijos, po Vyčiu, girdint šimtams. Priesaikos žodis – dirbti TAUTAI ir TĖVYNEI, JOS ŽMOGUI. Dirbti ne sau, ne primityviems materijos instinktams, ne klanams. Dirbti TAUTAI, TĖVYNEI ir JOS ŽMOGUI.

Šitą priesaikos aktą ištarusios lūpos, pasiuntusios širdys, regėjusios akys. Kur jos dabar?! Lūpos begėdiškai lieja melu užtvindytus žodžius, širdys – sukietėjusios į ragą, akys nežiūri į akis. Arba žiūri tiesiai ir nieko nebijo. Nei kitų, nei savęs.

Nes tikrosios Žodžio prasmės ir galios jį ištarusiame jau nustojusios veikti. Žodis išduotas. Priesaika – ,,kažkada seniai būta“. Ji neskamba širdy, joje nepasilikusi, nevedusi savo keliu.

JI IŠDUOTA.

Todėl Seimo posėdy – galvoje Ne VAIKAS. Ne ŽMOGUS. NE TAUTA. Seimo posėdy (nesvarbu, kokia tema) sudarinėjami tarpusavio gerovės sandėriai, rašinėjamos telefoninės žinutės, žvalgomasi internete. Mokomasi dainų tekstų. Kad nesusipainiotum, kai GRAŽI DAINUOSI SCENOJE. KAI Į TAVE VISI ŽIŪRĖS.

Moteriška prigimtis.

O Motiniška?! Pamatinė lyties kategorija, jos alfa ir omega? Globoti, rūpintis, saugoti, padėti. Gelbėti nelaimingą, likimo nuskriaustą vaiką, tapti jo ramybės ir dvasinės harmonijos garantu?!!! Galvoti apie visus tautos vaikus kaip jos išlikimo galimybę, etnoso tęstinumą. Šitos pamatinės vertės nėra (atleiskite, kiek Seime moterų?!!!) Nes už viską svarbiau – BALSO AIDAS, ŠILKINĖS SUKNELĖS KLOSČIŲ VIRPĖJIMAS MELODIJOS RITMUOSE.

Kitos valstybės vertės?!

Valstybės žmogaus GEROVEI sukurtos institucijos. Vaikų teisių apsaugos, Žmogaus teisių gynimo komitetai, psichologų tarnybos, psichiatrų sąjungos ilgais ir daug žadančiais pavadinimais. Savo veiklą siekiančios grįsti europiniais standartais, gaunančios ne tik valstybės, bet ir ES lėšas. Kad veiktų ir tobulėtų savo veikla.

Ko jos realiai vertos?

Visiškai, visiškai nieko. Nes pirmiausia – prieš būnant kompetentingu institucijos atstovu, reikia BŪTI ŽMOGUM. Paraidžiui. Su gyva širdim, protu, sąžine, atsakomybe, drąsa. Su nepažeista savimone. O jei ji pažeista, tai bent jau vardan institucijos įgaliojimo dorai veikti ir pateisinti padėtį, įstengti išsiskalbti savo kažkada KGB-yne įmerktus marškinius. Susmirdusias kojines. Prišvinkusius batus. Kad jie nemėšlintų ir netryptų mažų vaikų gyvenimų. Kad, nusikalstamai deklaruojant ,,gynimą“, jie nebūtų siunčiami į patį baisiausią nesaugumą, iš realiai saugios – į akivaizdžiai pačią pavojingiausią ir nesaugiausią aplinką. Valstybės vardu. Pasirašius dokumentą su Vyčio kryžiumi. Suteikiant mažamečiui saugumo garantiją ASMENIŠKAI IR SAVO PAREIGYBINE KOMPETENCIJA. O iš tiesų – viešai išniekinant ir viena, ir kita. Arba parodant, kad nei vieno, nei kito nėra – nei garbingos, tvirtos asmenybės, nei pareigybinės atsakomybės ir kompetencijos.

Tautos dvasios kelrodis Vincas Kudirka savo artimiausiems bičiuliams, jau mirtinai sergantį jį aplankiusiems, yra pasakęs: ,,Atminkite, kad sunkiausia bus ne su svetimais, bet su savais“.

Su savais. Išdavusiais ŽODĮ, PRIESAIKĄ, TIESĄ. Išdavusiais ŽMOGIŠKUMĄ. Pasiryžusiais vardan mamonos išduoti ir parduoti kasdien. Už daug. Už mažiau. Pasirašančiais po smurto ir prievartos naudojimo aktais. Po ,,ėmimais“. Po ,,vykdymais“.

Pasirašančiais už NUŽMOGĖJIMĄ.

Lietuvos valstybės vardu.

Inga Stepukonienė

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą