Kas ir kodėl pranešė N.Medvedevui apie Medininkų žudynes?

35
3
- Reklama -

Nikolajus Medvedevas (antras iš kairės) - dvigubas nuo pat nepriklausomybės pradžios. KK nuotr.

-Vieša paslaptis, kad buvusio Aukščiausio Tarybos deputato Nikolajaus Medvedevo liudijimas Medininkų byloje Apeliaciniame Teisme sukėlė tarsi sprogusios bombos įspūdį: toks politikastiek metų žinojo ir… tylėjo. Ką apie tai manote? – paklausė “Karštas komentaras” pirmo nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos vadovo Audriaus Butkevičiaus.

-Man, tiesą sakant, kaip žmogui, gerai pažįstančiam Nikolajų Medvedevą, pradžioje kilo klausimas, ar jis nemeluoja? Ar jis nefantazuoja? Bet kad žmogus fantazuotų taip, jog kaltintų pats save, tai reiktų įtarti jį sergant psichine liga. Taip, Nikolajus keistokas, su „pričiūdais“, su savo tikėjimu antgamtine galia, bet tai – ne beprotis. Todėl priimkim, kad jisai sako tiesą, kad jis iš tikrųjų ten buvo. Bet, žinoma, jisai sako ne visą tiesą.

Tiek, kiek man leido galimybės, aš susipažinau su jo parodymais. Medvedevas pasakoja, jog jam paskambino iš Lietuvos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto parlamente. Kas paskambino? Klausiu Lauciaus (buvusio AT NSGK pirmininko – KK past.) – Laucius tikrai neskambino.

-Jūs paklausėte?

-Be abejo. Laucius neskambino. Ten dar buvo Lauciaus padėjėjas, geras vertėjas su, sakykim, išrinktosios tautos pavarde – pavardės nesakysiu, nes nenoriu to žmogaus velti į šitą žaidimą, – tai jis taip pat neskambino Medvedevui. Pečeliūnas (komiteto pirmininko pavaduotojas – KK past.) taip pat neskambino.

Kas iš klerkų gali turėti teisę paskambinti parlamento nariui ir pasiųsti jį kaip kokį pasiuntinuką važiuoti į įvykio vietą? Mano patyrimas ir to meto santykių toks aiškus suvokimas sako, kad to būti negalėjo.

Tai kas galėjo pasiųsti tokį Medvedevą Lietuvoje, kad jis neatsisakytų ir pakeltų užpakalį iš šilto patalo, išsikviestų mašiną ir, kaip rusai sako, „ni sviet, ni zaria“, vyktų į susišaudymo vietą, kur žuvo žmonės? Tai yra priimtų riziką pakliūti į kažkokią tai neaiškią situaciją?

Jeigu kalbėtume apie Lietuvą, tai tą galėjo padaryti vienintelis žmogus – Vytautas Landsbergis arba kas nors iš Vytauto Landsbergio apsupties. Kokia logika būtų? Landsbergis per savo apsaugos tarnybą sužino, kad kažkas įvyko, jam reikia turėti liudininką šitos situacijos, kuris tuo pačiu metu yra ir TSRS Aukščiausios Tarybos deputatas ir TSRS Aukščiausios Tarybos Saugumo ir gynybos komiteto narys.

-Tai Medvedevas vienu metu buvo ir Lietuvos AT deputatas, NSGK narys, ir TSRS AT narys bei TSRS NSGK narys? Ir čia, ir čia?

-Taip, taip. Ir Medvedevas niekada aiškiai nefiksavo savo atsisakymo būti TSRS Aukščiausioje Taryboje. Jis čia, Lietuvoje, nuolat vaidino, kad jis tą daro todėl, kad ten jis gali sužinoti svarbių dalykų ir būti naudingas Lietuvai. Ir aš manau, kad lygiai tą patį žaidimą jisai žaidė tenai. Suprantat, kol nebuvo jokio aiškumo, kaip šita situacija baigsis, tai jisai buvo dviveidis Mebiusas, arba dvišiknis padaras, ir tenai, ir tenai užėmęs vietą, ir gudraujantis. Mums jisai čia papasakodavo įvairių niuansiukų – matyt, tenai irgi aniems papasakodavo įvairių niuansiukų. Ir taip jisai gyvavo…

Taigi, Landsbergis galėjo turėti tokią mintį, kad reikia turėti čia žmogų, galintį veikti ir Rusijos erdvėje, ir pasiųsti konkrečiai Medvedevą – todėl, kad jis yra ir TSRS Aukščiausios Tarybos deputatas, ir šito komiteto narys Maskovijoje, į įvykio vietą. Tai iš lietuviškų žmonių galėjo tą padaryti. Bet dabar apverskime logiką dar kartą.

Skambutis iš … TSRS NSGK?

-Ką turite omenyje?

-Mums dabar yra žinoma, kad TSRS Vidaus reikalų ministerijos vadovybė ganėtinai anksti sužinojo apie įvykius Medininkuose. Jie šitą informaciją gavo kažkur apie 5 val., ir toliau buvo jų skambučiai į Lietuvą, bandant išsiaiškinti, kas vyksta.

Taigi, aš daryčiau dar vieną prielaidą: kad Medvedevui buvo paskambinta ne iš Lietuvos Aukščiausios Tarybos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, bet jam buvo paskambinta iš TSRS Aukščiausios Tarybos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto.

TSRS VRM gavo informaciją apie šitokio masto įvykį, o įvykis – politinis. Įvykis prieš pat JAV prezidento vizitą. Vadinasi, kai visos tarnybos yra pakeltos, kai visi yra išskirtinio aliarmavimo lygyje. Ir čia – bac, situacija, kuri iš esmės lauš derybų kontekstą…

Taigi natūralu, kad į vieną iš institucijų, kontroliuojančių spec.tarnybas – į TSRS saugumo ir gynybos komitetą, iš karto ateina pranešimas. Ir tenai, siekiant pateikti savalaikę informaciją komiteto nariams, yra skambinama vienam iš komiteto narių, esančių Lietuvoje, ir sakoma: „Tovarišč Nikolai, vy nie mogli by?...“

Ir tada Nikolajus, kaip tikras „rusiško caro sūnus“, graikas, povandeninio laivo kapitonas ir t.t., šoka iš šilto patalo, maunasi kelnes, skambina į lietuviškos Aukščiausios Tarybos garažus, išsikviečia mašiną – ką jis pats ir pasakojo, ir važiuoja į vietą.

Tai mano prielaida yra tokia. Ir jeigu jūs priimtumėt mano šitokią prielaidą ir logiką, kuri plaukia iš mano to meto įvykių pažinimo, tai čia labiau panašu į tiesą.

Kadangi aš taip pat buvau Lietuvos Aukščiausios Tarybos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariu, tai aš tiksliai žinau, kad iš tenai tokio pranešimo nebuvo. Ir tai buvo ne tokio masto veikli institucija, kuri galėjo Medvedevą nukreipti į atitinkamas veiklas.

Taigi, tai galėjo padaryti arba Landsbergio kanceliarija, su jam asmeniškai pavaldžia AT apsauga, arba tai yra TSRS dalykai.

Kada N.Medvedevas atvyko į Medininkų žudynių vietą?

-Tačiau jums po šių N.Medvedvo parodymų kilo ir kitų klausimų?

-Dar įdomesnis dalykas yra, o kada gi dėdė Nikolajus tenai nuvažiuoja? Kai aš perskaičiau šituos dalykus, tai nepatingėjau, atsikėliau maždaug apie 4 val. ryto, sėdau į savo seną džipą, kuris važiuoja maždaug tokiu greičiu, kaip važiuodavo Lietuvos Aukščiausios Tarybos „Volgos“, – o, patikėkit, vairuotojai šitos Aukščiausios Tarybos važinėdavo taip lėtai, – jie buvo įpratinti vežioti komunistinius šulus ne greičiau kaip 80 km/val. greičiu, kad jų pilvų nesukratytų, – ir nuvažiuoju į Medininkus. Tai aš pasakysiu – greičiau, kaip per 35 minutes jis atsidurti ten negalėjo.

Tai dabar klausimas: kada Nikolajui Medvedevui buvo paskambinta? Jis sako, kad „tik švito“. Vadinasi, jis buvo prieš penkias. Aš sužinojau apie įvykį apie penktą. Tai, vadinasi, jam turėjo paskambinti kažkur 4.15-4.20 val. Geriausiu atveju – 4.25 val. Kada tada įvyko įvykis?

Jeigu padarom prielaidą, kad ar Maskva, ar Landsbergio kanceliarija sužinojo apie įvykį, tai kada jie sužinojo apie įvykį ir kada jie tenai nuskreipė Medvedevą? Ir kada viskas įvyko iš tikrųjų?

Žinoma, mes galime padaryti prielaidą, kad yra iššaudomi žmonės Medininkų pasienio poste, ir automatiškai vykdytojai praneša – kad „taip, mes padarėme“. Bet vis tiek man sunku patikėti, kad visoje toje situacijoje – kada jie įvykdė nusikaltimą, sutampė žmones atgal į vagonėlį, praleidinėjo pravažiuojančias mašinas, – jie būtų susitvarkę per 25 minutes ir pranešę apie visą šitą reikalą.

Taigi, kada yra tikrasis įvykio momentas? Štai apie ką reikėtų pakalbėti, kalbant apie Nikolajų Medvedavą. Kas iš tikrųjų galėjo aliarmuoti jį?

Nustebino elgesys

-Ne tik tai: apie tai, kad buvo Medininkų žudynių vietoje, Medvedevas papasakojo tik … po 20 metų nuo įvykio. Kaip tą vertinti?

-Kitas dalykas, žinoma, yra susijęs su jo elgesiu. Jeigu jūs priimsit domėn, ką aš jau sakiau, – kad jis jau nuo pat 1990 metų sėdėjo ant dviejų kėdžių, ir vienai, ir kitai pusei demonstruodamas, jog jis tą daro ypatingais žvalgybiniais ir įtakos sumetimais, tai tokiu atveju visiškai nesunku padaryti prielaidą ir sekančią: kad ir toliau, žinodamas tai, ką jis žino, matęs žmones, galimas daiktas, net ir gerai įsidėmėjęs, net ir žinojęs, su kuo jis ten iš tikrųjų bendrauja, jisai slėpė informaciją nuo vienų, dengė kitus, netgi tapo Lietuvos Respublikos parlamento komisijų, tiriančių Medininkų žudynes, vienos – nariu, o kitos – komisijos pirmininku…

Kaip čia jums pasakyti: man sunku patikėti, kad povandeninio laivo kapitonas, kokiu save pristatydavo Nikolajus Medvedevas, atsitiktinai tapo tokios komisijos pirmininku. Tai gal mes turime padaryti prielaidą, kad jisai sąmoningai dengė šitą situaciją, kišosi į tyrimą, kreipė jį atitinkama linkme? Tokiu atveju čia atsipirkti vien pareiškimu, kad „aš blogai atlikau savo pareigą“, nereikėtų. Gal reikia sakyti atvirkščiai: „aš labai gerai atlikau savo pareigą“? Tiktai klausimas, kam ta pareiga buvo tokiu atveju?

Taigi, ar nereikia pakabinti gerbiamo Nikolajaus už „kukulių“ ir gerai paklausti, prieš ką jis šitą pareigą jautė?

Aš jums jau sakiau – čia ne vištų vogimo byla! Tai netgi ne kažkoks ten pasidaužymas pasienyje – kraujas už šito reikalo! Eilės mūsų vyrų kraujas.

Suprantat, yra dalykai, per kuriuos negalima peržengti, kur bet kokie šnipiški žaidimėliai, bet kokie gudravimai jau paprasčiausiai nebeleistini.

Aš seniai žinau Nikolajų ir buvau linkęs užmerkti akis į jo visus keistumus. Bet čia mes susiduriame su situacija, kai reikia kalbėti labai aiškiai – arba tu niekšas, išdavikas ir bailys, arba tu – šnipas ir mūsų valstybės priešas. Kito – nebėra…

Ir kai šitaip sudedi taškus, viskas darosi labai aišku.

Kalbėjosi Giedrė Gorienė

Parengta pagal laikraštį “Karštas komentaras”

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą