Giedrė Gorienė
„Ir mažas akmenukas didelį vežimą išverčia“, – sako liaudies išmintis, kuri šiuo atveju ypač tinka Norvegijoje žuvusios Vilniaus universiteto studentės Rūtos Šakinytės atveju. Nes nors kažkas ir mano: „ką čia vienas lavonas ant Lietuvos, negi mes čia draskysimės“, teisinė ir demokratinė valstybė nuo neteisinės ir nedemokratinės ir skiriasi tuo, kad teisinėje ir demokratinėje valstybėje teisėsaugai rūpi kiekvienas šalies pilietis. O Rūta Šakinytė juk buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Ir jeigu mes jau deklaruojame, kad Lietuva – teisinė ir demokratinė valstybė, kad Lietuva nukirpusi bambagyslę nuo sovietinės teisėsaugos (štai jai šalies pilietis – buvęs, nebuvęs – „ką čia vienas lavonas ant Tarybų Sąjungos“ ar dabar „ant Rusijos“), tai net ir „to vieno lavono ant Lietuvos“ žūties aplinkybės privalo būti išsiaiškintos.
Taigi, „mažas akmenukas“ šiuo atveju – Norvegijos kalnuose neaiškiomis aplinkybėmis žuvusi Vilniaus universiteto studentė Rūta Šakinytė, teisingumo ieškantis jos tėvelis Antanas Šakinis, jo ryžtas, užsispyrimas ir atkaklumas, o „didelis vežimas“ – tai teisėsaugos sistema, kuri savo veikimo principu šioje istorijoje kol kas primena „mafiją“: vieną didelę teisininkų „šeimą“, kurioje vienas „šeimos narys“ (teismas) gina kitą šeimos narį (prokuratūrą). Ir nors ta „mafija“ kol kas atrodo tarsi koks Gustavo bokštas, kurio nesusprogdino net su 40 tonų dinamito, vis dėlto liaudies išmintis turbūt ne be reikalo vadinama „liaudies išmintimi“: nes „mažas akmenukas“ kartais turi daugiau galios, negu dešimtys tūkstančių tonų „sprogmenų“. Nes teisingumo paieškos – pati didžiausia, kokia tik begali būti, varomoji jėga ir galia.
Norvegai tirti nesivargino
Žinia, kad Vilniaus universiteto studentė Rūta Šakinytė, atlikdama praktiką, 2015 m. birželio 27 d. žuvo Norvegijos kalnuose, tėvą pasiekė 2015 m. birželio 28 d. Žinią pranešė Policijos departamentas.
Tuo metu dar nebuvo žinomos jaunos merginos žūties aplinkybės, išskyrus tai, kad Rūta žuvo atlikinėdama praktiką Hemsedalio kalnuose, Norvegijoje, kad brigadoje ji buvo su kitu studentu – Daumantu Šoriu.
Ir nors Norvegijos teisėsauga nusistebėjo, kaip, Rūtai nukritus nuo 50-70 metrų skardžio, šalia jos, nesusižeidęs, atsirado ir D. Šorys, nepaisant abejonių sukėlusių pirminių parodymų – kaip jis galėjo „daryti dirbtinį kvėpavimą“, jeigu mergina rasta nuo skardžio nukritusi veidu į žemę, kodėl mergina rasta basa ir be kojinių, nors avėjo suvarstomus batus ilgais aulais, Norvegijos teisėsauga baudžiamosios bylos, siekiant išsiaiškinti studentės iš Lietuvos mirties aplinkybes, neiškėlė. Jau kitą dieną po apklausos Norvegijos policijoje (apklausa vyko 2015 m. birželio 27 d. vėlų vakarą, iš karto po tragiško įvykio) D. Šoriui drauge su kitais studentais buvo leista išvykti iš Norvegijos. O jau 2015 m. birželio 29 d. Norvegijos policija išdavė leidimą iš Norvegijos išsivežti Rūtos Šakinytės kūną.
„Patikėkite, mes matėme tokių atvejų ne vieną ir ne du, ir iš savo patirties galime pasakyti: jeigu tai būtų atsitikę Norvegijos piliečiui, tai būtų išsamiai ištirta. Bet kadangi tai atsitiko užsienietei… Norvegijos teisėsauga tokiais atvejais nesivargino – ai, kažkas užsimušė kalnuose, tai užsimušė. O kodėl, kaip, nesiaiškina. Laikosi nuomonės, kad čia ne jų reikalas“, – tokią nuomonę redakcijai išsakė šaltiniai, parvežantys mūsų piliečių palaikus iš užsienio jau ne vienerius metus.
Tai, kad mūsų pilietės žūtį Hemsedalio kalnyne turėjo tirti Norvegijos teisėsauga, „Karštam komentarui“ patvirtino ir Generalinės prokuratūros atstovė spaudai E. Martinonienė – tai Norvegijos jurisdikcija.
Tačiau, panašu, patys norvegai mano kitaip: kai po kelerių metų į dukrelės žūties vietą Hemsedalio kalnyne nuvyko Antanas Šakinis, Norvegijos policija padėjo, kuo galėjo, ir labai nusistebėjo, kad į R. Šakinytės žūties vietą aiškintis aplinkybių atvyko žuvusios merginos tėvas. „O kur jūsų teisėsauga?“ – stebėjosi Norvegijos policininkai.
Tyrimas Lietuvoje – tik tėvo pastangomis
Taigi, kaip matome, norvegai netyrė. Kadangi Vilniaus universitetas, kuris ir išsiuntė III kurso studentę Rūtą Šakinytę atlikti praktiką į Norvegijos kalnus, kur mergina ir žuvo, į teisėsaugą nesikreipė, net nepranešė apie tokį įvykį, o teisėsauga pati, gavusi informacijos apie Lietuvos pilietės žūtį, ikiteisminio tyrimo irgi nepradėjo (A. Šakinį apie dukters žūtį informavo Policijos departamento pareigūnas), todėl pasirūpinęs dukrelės palaikų parvežimu į Lietuvą žuvusios VU studentės tėvas Antanas Šakinis 2015 m. liepos 13 d. pats kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Rūtos Šakinytės žūties aplinkybių ištyrimo.
Kadangi teisėsauga vis dar miegojo – ikiteisminio tyrimo nepradėjo, teismo medicinos ekspertizės, kad būtų ištirti R. Šakinytės palaikai, nepaskyrė, klausimų teismo medicinos ekspertui nesuformulavo, A. Šakinis pats turėjo pasirūpinti savo dukters palaikų apžiūra.
Paaiškėjo, kad tokią galimybę suteikia laidojimo namai, todėl privačiai buvo kreiptasi į Vilniaus laidojimo rūmuose mirusiųjų kūno ekspertizes atliekantį teismo medicinos ekspertą Paulių Petreikį.
„Prašau atlikti Rūtos Šakinytės kūno ekspertizę, siekiant atsakyti į šiuos klausimus: 1) Kokius sužalojimus/traumas patyrė Rūta Šakinytė? 2) Koks Rūtos Šakinytės patirtų sužalojimų mechanizmas? Ar Rūtos Šakinytės kūno sužalojimai galėjo būti patirti Rūtai Šakinytei krentant iš 70-150 m. aukščio nuo uolos? 3) Kokia Rūtos Šakinytės mirties priežastis?“ – rašoma 2015 m. liepos 7 d. prašyme teismo ekspertui P. Petreikiui. Tuo tikslu paprašyta atlikti visus medicininius ir kitus tyrimus.
Ir 2015 m. liepos 8 d. teismo medicinos ekspertas P. Petreikis Vilniaus laidojimo rūmuose pradėjo R. Šakinytės kūno ekspertizę.
Vilniaus laidojimo rūmų direktorė Jolanta Sprainaitienė patvirtino „Karštam komentarui“, kad laidojimai rūmai turi sutartį su teismo medicinos ekspertu P. Petreikiu ir kad pastate yra speciali patalpa, kur galima atlikti kūno ekspertizes.
Pasak teismo specialisto P. Petreikio išvados, R. Šakinytės kūno tyrimas pradėtas 2015 m. liepos 8 d., baigtas liepos 14 d.
Be abejo, gali kilti klausimas, kodėl R. Šakinytės kūno tyrimas truko vos ne savaitę? Nes, kaip redakcijai sakė dar Valstybinėje teismo medicinos ekspertizėje su P. Petreikiu dirbę šaltiniai, toks tyrimas trunka maždaug 1,5 valandos. „Kodėl tyrimas truko taip ilgai? Gal ekspertas darė dar kažkokį tyrimą, kur atsakymo reikėjo ilgai laukti?“ – svarstė šaltiniai.
Tačiau teismo medicinos specialisto išvadoje, kurią pasirašė P. Petreikis, apie jokius papildomus tyrimus, kurių atsakymo būtų reikėję laukti vos ne savaitę, neužsimenama. Tuo tarpu pats P. Petreikis į redakcijos klausimus atsisakė atsakyti, motyvuodamas, kad jam to neleidžia daryti „asmens duomenų apsaugos įstatymas“.
Ir praėjus beveik savaitei nuo tyrimo pradžios, teismo medicinos ekspertas P. Petreikis konstatavo, kad R. Šakinytė mirė nuo dauginių viso kūno sužalojimų, kas komplikavosi ūminiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu; sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, kurių savybės skirtingos ir visumoje yra būdingi kritimui iš aukščio.
Ir tik po to, kai privačia tvarka buvo atliktas R. Šakinytės kūno tyrimas (galbūt ikiteisminio tyrimo tyrėjai būtų uždavę teismo medicinos ekspertui ir kitokių klausimų, pvz., ar yra išžaginimo požymių, ar mergina pati nukrito, ar buvo pastumta, ar visos traumos, kurias patyrė mirusioji, yra būdingos kritimui, ar nėra kitų traumų, patirtų iki mirties, kurios būtų dėl kitų asmenų tyčinio ar neatsargaus veikimo, ir kt.), kai R. Šakinytė jau atgulė amžinojo poilsio vieton, A. Šakinį pasiekė informacija – kad 2015 m. liepos 20 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas „Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geologijos studijų III-o kurso studentės Rūtos Šakinytės žūties 2015-06-27 Norvegijos Karalystėje mirties priežasčiai nustatyti“.
O dabar – dėmesio: ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne Policijos departamento Kriminalinės policijos biure, kuris, bendradarbiaudamas su Norvegijos teisėsauga, galėjo atlikti R. Šakinytės žūties aplinkybių tyrimą, bet… Vilniaus apskrities VPK 6-ame policijos komisariate.
Praėjus mažiau nei metams, taip ir neišsiaiškinus R. Šakinytės žūties aplinkybių, ikiteisminis tyrimas jau buvo tęsiamas „dėl darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe reikalavimo pažeidimo“, o galiausiai – ir nutrauktas. Ir nuo tada jis keturis kartus buvo nutraukiamas ir Vilniaus apygardos teismo sprendimu vėl atnaujinamas, kol galiausiai 2020 m. gegužės 25 d. Vilniaus apygardos teismo teisėja Eglė Gruodienė šiame „užburtame rate“ stojo prokuratūros pusėn – palaimino ikiteisminio tyrimo nutraukimą, taip ir neišsiaiškinus Rūtos Šakinytės žūties aplinkybių. Nors dar 2016 m. lapkričio 18 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro išvadoje juodu ant balto parašyta:
„Ikiteisminio tyrimo metu nėra nustatytos nelaimingo atsitikimo aplinkybės, kurios yra svarbios nelaimingo atsitikimo mechanizmo nustatymui:
-nenustatyta tiksli kritimo vieta ir kritimo aukštis;
-nenustatyta, kas lėmė studentės pusiausvyros netekimą;
-nenustatyta, ką R. Šakinytė veikė nelaimingo atsitiko metu“.
Taigi, kaip matote, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistė J. Rudienė aiškiai nurodė ikiteisminio tyrimo broką: „pagal tyrimui pateiktą medžiagą negalima nustatyti tiriamo nelaimingo atsitikimo mechanizmo, o nenustačius mechanizmo, negalima nustatyti nelaimingo atsitikimo techninių priežasčių ir atsakyti į kitus klausimus“. Tačiau nepaisant to, teisėsaugininkai darbo broko ištaisyti nesiėmė. O galiausiai jų tyrimo broką „užbetonavo“ Vilniaus apygardos teismas – tai R. Šakinytė pati kalta, kad Norvegijos kalnuose žuvo.
Beje, nors teismo medicinos ekspertas P. Petreikis, kalbėdamas su „Karštu komentaru“, buvo lakoniškas, jis prasitarė, kad redakcija turi daugiau duomenų apie R. Šakinytės žūties aplinkybes, nei jis prieš penkerius metus darydamas ekspertizę.
Iš tikrųjų – Norvegijos policijos medžiaga, įskaitant nuotraukas iš R. Šakinytės žūties vietos, Lietuvos ambasadai Norvegijai buvo perduota tik 2015 m. rugpjūčio 19 d.
Nepramušamas VU „betonas“ – aukšti teisėjai ir prokurorai?
Taigi, Vilniaus universitetas dekano įsakymu išsiuntė studentę į pavojingą Norvegijos kalnų masyvą atlikti praktikos, išsiuntė neapdraudęs, maršrutas į kalnus žemėlapyje parodytas tiesiog pirštu, su R. Šakinyte buvusio studento D. Šorio parodymai – prieštaringi, neaišku, kur buvo pravestas saugos instruktažas ir ar apskritai jis nebuvo tik dėl „paukščiuko“ – studentai savo parodymuose teigia, kad jiems praktikos vadovas A. Čečys instruktažą pravedė Vilniaus oro uoste, o praktikos vadovas – kad Norvegijoje, Bergene, prie bilietų kiosko autobusų stotyje, VU studentė R. Šakinyte Hemsedalio kalnyne žuvo, ir atsakingų nėra. Kodėl?
Atsakymas gali slypėti šioje lentelėje – čia jūs matote, kokie teisėjai ir prokurorai dėsto Vilniaus universiteto Teisės fakultete.
Ir tai, beje, – dar ne viskas. Tarp VU Teisės fakulteto dėstytojų – ir buvusi Prezidentės D. Grybauskaitės patarėja teisės klausimais Gabija Grigaitė – Daugirdė, ir dabartinės Prezidento G. Nausėdos patarėjos teisės klausimais – Elena Masnevaitė ir Gintarė Surblytė – Namavičienė. Įspūdingas „stogų“ korpusas, tiesa?
Taigi, susiformavo ypač ydinga praktika, kai teisėjai, užuot dirbę savo tiesioginį darbą, įsigilinę į bylas (norint priimti teismo nutartis ar nuosprendžius, reikia perskaityti bylas, kurias neretai sudaro dešimtys tomų, ypač baudžiamosios teisės srityje), dirba Vilniaus universitete, dėsto studentams paskaitas, priiminėja įskaitas, egzaminus.
Tuo tarpu ką mes girdime viešumoje? O viešumoje mes nuolat girdime teisėjų korpuso nusiskundimus, kad „bylų labai daug“, kad „teisėjai nespėja“, dėl to neretai bylos nagrinėjamos tiesiog „konvejeriu“. O kad būtų paspartintas bylų nagrinėjimas, teisėjai „robotizuoti“ – dauguma bylų nagrinėjama „rašytinio proceso tvarka“, kas suteikia teisėjams galimybę priiminėti šabloniškus sprendimus, neįsigilinant į bylos esmę. Juk tokiu atveju nagrinėjant bylą, niekas nepatikrins, teisėjas susipažino su byla ar tą laiką praleido universitete, paskaitose.
Toks sėdėjimas „ant dviejų“ kėdžių dar labiau silpnina ir taip pasitikėjimo visuomenėje neturinčią teisminę sistemą. Be to, tokia sistema (teisėjai – studentai) sudaro uždarą ciklą ir iškreipia pačią sistemą. Juk žinoma, kad uždara, neatnaujinama sistema išsigimsta. Todėl kyla labai rimtas klausimas: ar teisininkų ruošimas VU nėra vienas iš ydingos Lietuvos teisinės sistemos ramsčių?
Rašytinis procesas teismuose – naikinti ar reformuoti?
Mūsų vykdomas žurnalistinis tyrimas dėl Norvegijoje neaiškiomis aplinkybėmis atliekant praktiką žuvusios Vilniaus universiteto studentės Rūtos Šakinytės ikiteisminio tyrimo kokybės, privertė atkreipti dėmesį į rašytinio proceso tvarką teismuose. Mat tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Auksė Balkaitienė, tiek Vilniaus apygardos teismo teisėja Eglė Gruodienė nukentėjusiojo Antano Šakinio skundus nagrinėjo ir atmetė rašytinio proceso tvarka. Akivaizdu, kad tokiais atvejais kyla klausimų, ar teisėjai pakankamai išsamiai susipažinę su bylos medžiaga.
„Taip, skundas buvo gautas, kurį išnagrinėjęs ikiteisminio tyrimo teisėjas priėmė procesinį sprendimą jį atmesti. Teisėja susipažino su visa pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga (paryškinta aut.)“, – tokį atsakymą į „Karšto komentaro“ klausimą, „ar Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Auksė Balkaitienė, nagrinėdama Antano Šakinio skundą dėl Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Juliaus Rėksnio 2020 03 09 nutarimo atmesti skundą, buvo susipažinusi su visa 40 tomų byla, ar tik su dalimi ikiteisminio tyrimo medžiagos?“ atsakė teismo atstovė spaudai Rimantė Kraulišė.
Atrodytų, klausimas aiškiai suformuluotas – ar teisėja, prieš priimdama sprendimą, perskaitė visą 40 tomų bylą, ar tik dalį jos? Tačiau atsakymas – kad susipažino su „visa pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga“, leidžia manyti, kad teisėja susipažino tik su ta dalimi medžiagos, kiek jos pateikė prokuratūra. Žodžiai „visa pateikta“ gali reikšti, kad teismui pateikta tik ta dalis medžiagos, kurios, prokuratūros nuomone, užtenka, kad būtų palaikyta būtent prokuratūros pozicija. Šiuo atveju – kad nereikia aiškintis Rūtos Šakinytės žūties Norvegijos kalnuose aplinkybių.
Kadangi sąžiningai skaičiau Medininkų bylą, puikiai žinau, kiek užtrunka susipažinimas su 40 tomų byla – teisėjai, jeigu ji skaitytų VISĄ Rūtos Šakinytės ikiteisminio tyrimo medžiagą, prireiktų mažiausiai mėnesio. Todėl labai abejoju, ar teisėja perskaitė visą 40 tomų bylą (nes tuomet ji nieko daugiau negalėtų daryti, negalėtų nagrinėti kitų bylų, rašyti teismo sprendimų, kadangi nuo ryto iki vakaro tik ir skaitytų bylos medžiagą). Kaip abejoju, ar tuos 40 tomų perskaitė ir Antano Šakinio skundą atmetusi Vilniaus apygardos teismo teisėja E. Gruodienė.
Skaitant teisėjų sprendimus, kilo klausimas: nejaugi teisėjoms, priimant sprendimą, pačioms visiškai nekilo jokių klausimų? Nei prokurorams, nei nukentėjusiam Antanui Šakiniui? (Kaip žinia, advokatų teisiškai surašytas skundas – viena, o gyvas dukrą praradusio tėvo žodis – visai kas kita, juoba, kad A. Šakinis buvo pats nuvykęs į Norvegiją, į dukrelės žūties vietą, kalbėjosi su Norvegijos teisėsaugininkais). O klausimų užduoti, kai byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, nėra galimybių. Nes Lietuva (šiuo požiūriu) – ne Vakarai: kaip „Karštam komentarui“ pasakojo su Vakarų teismine sistema susidūrę lietuviai, ten, pvz., irgi byla gali būti nagrinėjama „rašytinio proceso tvarka“, bet toks procesas reiškia, kad teisėjas nustatytą valandą sėdi savo kabinete, nagrinėja bylą ir, jei kyla klausimų, pasiskambina vienos pusės advokatui, paskui, jei kyla dar klausimų, – kitos (tie perskambina savo klientams: „teisėjas klausia, o kaip paaiškintumėte tą, arba kodėl manote, kad taip ir anaip“ ir pan.). Ir, džiaugėsi mūsų tautiečiai, teismų sprendimai būdavo iš tikrųjų nešališki ir objektyvūs. Teisėjai, nagrinėdami bylą, skambindavosi pasiklausti, pasitikslinti, kilus net menkiausiam klausimui.
Tuo tarpu po mūsų teisėjų „rašytinio proceso tvarka“ išnagrinėtų skundų, pvz., Norvegijos kalnuose žuvusios Rūtos Šakinytės tėveliui Antanui Šakiniui liko dar daugiau neatsakymų klausimų – o tai kaip, kokiomis aplinkybėmis žuvo dukra, kas dėl to atsakingas, nors po „galutinio ir neskundžiamo“ teisėjos E. Gruodienės sprendimo bet kokios abejonės privalėjo būti išsklaidytos.
Todėl, kalbant apie Rūtos Šakinytės neaiškią žūtį Norvegijos kalnuose, reikėtų ne tik atsakyti į ikiteisminiame tyrime taip ir neatsakytus klausimus dėl jaunos merginos žūties aplinkybių, bet ir apskritai naikinti arba reformuoti tą ydingą „rašytinio proceso tvarką“, nekeliančią pasitikėjimo Lietuvos teismine sistema, veikiau priešingai – sukeliančią nejaukių minčių, kad gal tie teisėjai apskritai nenagrinėją tų bylų, o tik konvejerio principu „kepa“ sprendimus?
Pagal laikraštį “Karštas komentaras” Nr.13
