Perteklinis detektyvo epizodas

30
1
- Reklama -
Po A.Ūso mirties R.Petrauskas surengė 'net' septynių minučių spaudos konferenciją, kurioje taip ir neatsakė į klausimą, kaip prie A.Ūso lavono viena pirmųjų atsirado advokatė L.Kraujutaitienė (KK nuotr.)

Liudvikas Jakimavičius

Sekmadienio vakarą, važiuojant automobiliu iš kaimo į Vilnių, mus pasiekė žinia, – A.Ūsas rastas negyvas. Žmona ironizuodama ir sako: tai vėl rašysi apie pedofilus, tęsi savo detektyvines istorijas. Sakau – ne. Toje istorijoje yra kaži kas labai bjauraus, koktaus, atstumiančio ir makabriško. Ją narpliodamas jautiesi visados tarytum apsinuodijęs sąmonę, susitepęs. Prokurorų fizionomijos, nutylėjimai, melavimai, išsisukinėjimai nuo tiesių klausimų, nešvarūs užkulisiai ir intrigos žiniasklaidoje – tai fonas, kuris rašančiam apie visa tai kūrybinio džiaugsmo nesuteikia. Tačiau nieko nepadarysi – toks jau yra detektyvo žanras, kad, norėdamas išsiaiškinti kas ir kaip, kartais turi pabūti ir panatomu.

Apsisprendžiau apie tai neberašyti, nebesiaiškinti versijų ir galimų siužetų, telieka viskas kaip buvo pateikta laikinai ėjusio Generalinio prokuroro Raimondo Petrausko spaudos konferencijoje – važiavo žmogus pasivažinėti su keturračiu motociklu, sustreikavo širdis, įvažiavo į griovį, nukrito į balą ir exit.

Jei į visą šią istoriją nuo pat pradžių, nuo mergaitės prievartavimo ir tvirkinimo, pažiūrėtume senovės graikų dramaturgo Sofoklio akimis, jis pasakytų, kad tai, kaip ir Edipo mitas, yra likiminė istorija, kur visos peripetijos ir mirtys numatytos iš anksto ir neišvengiamos. Tiesiog fatalizmo gausmas, prieš kurį žmogus bejėgis pasipriešinti. Šventraštis aiškintų, kad visa ši paini istorija yra apie Dievo atpildą. Tačiau jei mūsų laikų rašytojas kurtų tokį siužetą, A.Ūso mirties epizodas bet kuriam kritikui ar prodiuseriui neabejotinai sukeltų minčių, kad rašytojas nusirašė, persistengė, kad nebesugebėdamas narplioti intrigos, pasuko į meksikietiško serialo žanrą ir kad nebeturės ką toliau rašyti, kaip tik ieškoti naujos aukos. Kas žino, kaip bus?

Būčiau ir nerašęs, jei ne keli dalykai, kurie lyg yla iš maišo ėmė ir išlindo po iš pirmo žvilgsnio absurdiško ir banalaus (kaip jis mums pateikiamas) A. Ūso mirties epizodo. Beje, prokuratūros scenaristai nuo pat Kauno žudynių visuomenei žeria tokius neįtikėtinus banalybių rinkinius, kad visuomenė totaliai nebetiki nė vienu tiriančių bylą prokurorų žodžiu ar versija.

Antai prieš mėnesį Delfi lt. portalo užsakymu apklausą atliko viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“. Respondentų buvo klausiama:

Ar pasitikite Lietuvos teisėsaugos struktūrų darbu tiriant D. Kedžio bylą?

Visiškai pasitikiu 0,4 proc.

Greičiau pasitikiu 5,5 proc.

Greičiau nepasitikiu 30,1 proc.

Visiškai nepasitikiu 58,2 proc.

Nežino/neatsakė 5,8 proc.

Iš viso 100 proc.

Štai tokios autoritetą besistengiančios atstatyti Prokuratūros pasitikėjimo kreivės ir tendencijos. Nėra ko stebėtis, kai Prokuratūros viešieji ryšiai yra tebetvarkomi pagal sovietinės milicijos modelius ir šablonus. Antai laikinasis Generalinis prokuroras po A.Ūso mirties žiniasklaidos atstovams tesugebėjo surengti „net“ septynių minučių spaudos konferenciją, per kurią visomis išgalėmis stengėsi nieko nepasakyti. O pasakyti tikrai buvo ką. Pavyzdžiui, paaiškinti visuomenei, kaip taip įdomiai atsitiko, kad velionį atpažino ne A.Ūso žmona ir neįvardyti draugai, poilsiavę už trijų kilometrų nuo nelaimės vietos, o A. Ūso ir L. Stankūnaitės advokatė L. Kraujutaitienė? Kokiu būdu ji galėjo atsidurti iš Kauno į įvykio vietą pirmiau už šalia poilsiavusią kompaniją? Arba advokatė poilsiavo kartu su jais, arba jai kas nors paskambino ir pranešė, kas jau žinojo, kad žuvęs žmogus yra A.Ūsas, dar iki oficialaus pranešimo per BTV 20 val. žinias. Jei advokatė poilsiavo kartu su Ūso kompanija, kyla papildomų klausimų, ar iš tikro A.Ūsas į draugų sodybą buvo atvykęs tik pailsėti ir prasivėdinti pavargusią galvą?

Kitas keistas dalykas, sukėlęs man nereikalingų įtarimų išniro, kaip ir įprasta, „Lietuvos ryto“ puslapiuose. Nekalbėsiu apie Laimos Lavastės paskvilį apie Ūsų meilę, kur tradiciškai jokie galai su galais nesueina. Jau įpratau nebekreipti dėmesio į šios ponios rašinėlius. Kur kas įdomesnis man pasirodė paskutinis A. Ūso interviu, prieš dvi savaites duotas Nerijui Povilaičiui ir pavadintas – „Tai nusikalstamų struktūrų kerštas“. Tekstas painus, ne itin rišlus, tačiau svarbu ne tai.

Kas yra dirbęs žiniasklaidoje, puikiai žino, kad esant tokiam perdėtam visuomenės dėmesiui rezonansine pedofilijos byla, toks interviu turėjo pasirodyti laikraštyje arba tą pačią, arba vėliausiai – kitą dieną. Aktualijos stalčiuose po dvi savaites „nemarinuojamos“. Toks nedovanotinas delsimas sukelia minčių, kad tas interviu buvo duotas visai ne laikraščio korespondentui Nerijui Povilaičiui, kuris tikrai būtų tekstą prakišęs į pirmuosius puslapius kitą dieną. Tad kyla įtarimų, kad šnekėta buvo visai su kitu žmogum – gal su nuolatiniu VSD šaltiniu, aprūpinančiu „Lietuvos rytą“ konfidencialiomis „medžiagėlėmis“. Jei iš tikro taip, tai galima įtarti, kad kai kam iš VSD A. Ūso mirtis nebuvo jokia staigmena ir jie tam atvejui jau turėjo parengtą tekstą apie baisius grasintojus ir A. Ūso mirties trokštančius pedofilus. Po mirties toks tekstas ir pasirodo.

Ten, kur iš pirmo žvilgsnio nėra jokios logikos, kartais gali jos būti daugiau negu reikia.

Ekspertai.eu

2010-06-19

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą