VIEŠAS KREIPIMASIS

41
2
- Reklama -
D.Kedžio krikšto mama Audronė Skučienė (KK nuotr.)

2010 m. lapkričio 3 d. Panevėžio apygardos teismo nutartis dėl įtarimų nepareiškimo L. Stankūnaitei paliudijo absoliutų mūsų teismų ir valstybės struktūrų neveiksnumą. Teismas, nepatikrinęs visos eilės duomenų: telefoninių pokalbių išklotinių, tų asmenų tarpusavio sąsajų, surinktus įrodymus neįvertinęs ir jų neaptaręs, pasakė – prokurorų nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą pagrįstas, pedofilų ir bendrininkų nėra, nereikia pareikšti įtarimų galimai mažametę pedofilams pardavinėjusiai motinai. Šią „reikšmingą personą“ jos saugotojams teko slėpti net nuo žurnalistų – kad tik neprasiveržtų atvirai ištisa pedofilijos įrodymų lavina. Beliko tik nutraukti pačią pedofilijos bylą, ir, regis, šis puslapis bus užverstas. Keturių nužudytų žmonių, pedofilų kankintų dviejų mergaičių istorijos puslapis. Ir taip ši nelaimė stos greta kitų miglotų ir iki galo neištirtų XX a. pabaigos istorijų – R. Mikutavičiaus, V. Pociūno.

Tačiau to būti negali. Valstybė, kurioje auka tampa kaltąja, o nusikaltėlių pusėn stoja teisėsauga ir politikai, tampa kriminaline. Joje nėra vietos laisvam žmogaus gyvenimui, tiesai ir prasmingam buvimui. Joje nėra vietos jokiam laisvam piliečio dvasios išskleidimui. Su didžiausiu siaubu šiandien tenka pripažinti, jog Lietuvos valstybė ant kortos yra pastačiusi mažos mergaitės likimą. Pasibaisėtinai abejingai, nežmoniškai, beširdiškai. Visiškai neatsakingai.

Su tokiais dalykais negalime susitaikyti. Apie tai turime galvoti, kalbėti, apie tai turi žinoti visas pasaulis.

Joks vaikas, joks suaugęs žmogus Lietuvoje negali būti nesaugus. Todėl mąstykime, kalbėjime, veikime. Vardan mūsų vaikų ir Tėvynės ateities.

Drąsiaus Kedžio šeimos, artimųjų, visuomeninio judėjimo „Drąsiaus kelias“ vardu Audronė Skučienė

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą