„Musulmonų pasaulis paskęs chaose ir tai bus geriausias posūkis žydams“

50
7
- Reklama -

Raudų siena Izraelyje. Nuotr. iš sxc.hu

Kaip tyčia vieną pereitos savaitės vakarą parsiradau kiek anksčiau į namus nei paprastai ir tiesiai pataikiau į propagandinės Jakilaičio laidos televizinę „puotą“, kurią labai atidžiai stebėjo mano antroji pusė. Atvirai sakant, mūsų namuose, kaip ir kai kuriose kitose šeimose, apie politiką nekalbama, nes galime visai nelauktai tarpu savęs „išsikasti karo kirvį“. Manoji beveik nuoširdžiai tiki tuo, kas bambama viešoje informacinėje erdvėje, ir neturi ypatingo noro domėtis alternatyva. Aš – atvirkščiai.

Todėl kokią dešimtį minučių paklausęs „garsiojo“ televizininko ir trijų ypač „vertingų“ specialistų nuomonių, persikėliau į virtuvę, išsiviriau arbatos ir įsisiurbiau į kur kas įdomesnį ir analitiniu požiūriu vertingesnį neseniai įsigytą Džeimso Rikardso kūrinį – knygą. Deja, susikaupti nepavyko. Laikas nuo laiko mintys persijungdavo į ką tik girdėtus „žvaigždės“ bei jo svečių postringavimus.

Jei man kažkas kažkur pasąmonėje užsifiksavo ir neduoda ramybės, o aš save laikau pakankamai atspariu mūsų propagandistų metodams, tai kaip tai veikia kasdieniuose rūpesčiuose paskendusį ir neturintį jokio noro ieškoti kitokios nuomonės eilinį žiūrovą?

Mūsų informacinių priemonių panašaus pobūdžio laidose, ypač minėto asmens ar ponios Miliūtės, niekada nepamatysi alternatyvias mintis dėstančios „galvos“. Jei kartais, žaidžiant „demokratiją“, ir įsileidžiamas koks nors tokio plano nupiepęs politikas, tai jo pasisakymas – „bedantės burnos“ čepsėjimas, bandant sutrupinti sužiedėjusios duonos kriaukšlę. Todėl ar verta stebėtis, kad mes atrodome aptingusia, savimi patenkinta tauta, ant kurios galvos gali ir kuolą tašyti?

Gal tik taip atrodom. Aš, pavyzdžiui, turiu pagrindo netikėti, kad šie ganėtinai brangiai kainuojantys propagandiniai projektai pasiekia prognozuojamą tikslą. Tereikia ausis ištempus ir akis išplėtus nors vieną dieną „pasitrankyti“ troleibusuose bei autobusuose, arba neskubant pasitrainioti gyvybingesnėmis miesto gatvėmis, ir aiškiai suprasi, kad valdžios bei jos užsakymus atliekančių institucijų požiūris, švelniai tariant, labai skiriasi nuo buityje sklandančių nuomonių.

Tiek to, man ne tiek svarbu, kas ir ką kala į galvą ištikimam mūsų televizijų gerbėjui, bet daug svarbiau kodėl. Kodėl dabar, kai nė vienas save gerbiantis specialistas nedrįsta ir nedrįs vienareikšmiškai atsakyti, kas įvyko katastrofą patyrusiame A321 orlaivyje, mūsuose imta dundenti tik apie teroro aktą? Ir ne tik mūsuose, nes mūsų sisteminė žiniasklaida tik atkartoja tai, kas perduodama iš toliau.

Net JAV Prezidentas apie tai prakalbo, nors, tiesą pasakius, kaip senas politikos, didelės politikos vilkas, nedrįso kategoriškai paskelbti galutinio verdikto. Kažką papilstė iš tuščio į kiaurą apie „gaunamus pranešimus“, apie „turimą pirminę informaciją“, bet tuo pat pridūrė, kad tiksliai pasakyti negali ir, svarbiausia, kad JAV slaptosios tarnybos imasi atlikti savo tyrimą. Taip sakant, pagal visus „amerikoniškus standartus ir demokratijos principus“.

Kam? Yra tarptautinė komisija, į kurią, be egiptiečių, rusų, dar pakviesti ir prancūzai, vokiečiai bei airiai. Negi šių tautų atstovai kvailesni už amerikiečius? Be to, prancūzų, airių ir ypač vokiečių tikrai negali laikyti tais, kurie imtųsi kažką slėpti nuo savo „broliškiausio sąjungininko“ – JAV.

Sutinku, išvardintų valstybių atstovai gali jausti savo vertę ir nepasiduoti kokiam nors tiesioginiam ar netiesioginiam spaudimui, o sakyti tai, kas jiems bus akivaizdu. Jie – ne pabaltijiečiai ar lenkai. Mūsų ?specialistai“, jei jiems tik užsimintų koks nors „septintos klasės“ valdininkas iš Vašingtono ar kokio nors užatlantės senatoriaus raštų išnešiotojas, tai nedelsiant paskelbtų, kad ir didžiausią nesąmonę: „grįžtantieji iš kurorto lėktuvo keleiviai, kol kas dėl nežinomų priežasčių, kai kas mano, kad buvo išbandytas slaptas rusų ginklas, vienu metu nagais ir dantimis pragraužė lėktuvo sieną ir taip sukūrė aplinkybes, kurios ir tapo katastrofos priežastimi.“

Pradinis ir, matyt, pagrindinis tos laidos klausimas buvo: „kaip pasikeis geopolitinė padėtis, jei bus patvirtinta, jog tai – teroro aktas?“ Ir abu studijos svečiai nedelsiant pritarė, kad pasikeis radikaliai. Ar tikrai?

Apie galimus geopolitikos pokyčius pakalbėsime, bet šiek tiek vėliau, o pradžioje – apie galimą teroro aktą. Pirminiuose katastrofos vietos apžiūros pranešimuose buvo įvardinta, jog nuolaužos pasklidusios daug platesnėje teritorijoje nei manyta. Tai lyg ir įrodo, jog laineris subyrėjo ore.

Sutikite, subyrėti jis galėjo dėl keleto priežasčių ir nebūtinai tai turėjo būti sąmoningos veiklos veiksnys. Tačiau nuo beveik pirmų katastrofos valandų Vakarai ėmėsi skelbti tik vieną versiją, nors tiesioginių įrodymų ir šiandien dar nėra.

Radikaliųjų islamo grupuočių, kurios, kaip sako beveik tie patys šaltiniai, veikia Egipte, vieši prisipažinimai verti tiek pat, kiek mūsuose jau dvidešimt metų tebesitęsiantys šūkaliojimai, jog Lietuva sugriovė TSRS. Žodžių ar braviūriškų pasisakymų prie bylos neprisiųsi, o pagarba žuvusiems reikalauja aiškaus ir tikslaus atsakymo.

Pirminiais apžiūrų pranešimais, jokių sprogmenų liekanų kol kas neaptikta nei ant išsibarsčiusių skeveldrų, nei ant žuvusių kūnų.Vakarai vis vien tvirtina savo. Pagrindiniai įrodymai – neva kažkokio amerikiečių palydovo užfiksuotas šilumos pliūpsnis orlaiviui pakilus į kreiserinį aukštį bei britų lyg ir turimi slapti įrodymai – perimti radikalių kovotojų pokalbių tarpusavyje įrašai. Sutinku, tai gal ir labai rimti šalutiniai, bet tikrai ne tokie įrodymai, kuriuos nebūtų galima paneigti.

Pačiu rimčiausiu ir beveik neabejotinu įrodymu paskutinėmis paromis yra pristatomas Maskvos, sekant D.Britanijos pavyzdžiu, priimtas sprendimas evakuoti visus šitame kurorte esančius Rusijos poilsiautojus. Ir ne tik šios kurortinės vietovės, bet visus Egipte šiuo metu jau įsikūrusius.

O dabar, mielas skaitytojau, atsakyk pats sau: jei bomba tikrai buvo skridusio lėktuvo bagažinėje ir tai buvo šios katastrofos priežastis, kam reikalinga kelių dešimčių tūkstančių poilsiautojų evakuacija? Bijant, kad tai nepasikartotų?

Palaukite, bet evakuojama taipogi orlaiviais ir labai trumpais diapazonais. Per pora parų, kaip skelbia rusų tinklapiai, atlikti net 97 skrydžiai. Pridėkime orlaivius, kurių kryptis – į D.Britaniją, ir gausime milžinišką judėjimą, kuriam neabejotinai šis kurortinis oro uostas vargiai gali būti pasiruošęs. Be to, žmonės evakuojami vienais orlaiviais, bagažas išvežamas kitais. Tai dar papildomas krūvis, nors šitokį atsargumą galima suprasti. Tačiau sunku suprasti patį būtinumą tokių priemonių. Ypač paskutinio Putino pasirašyto įsakymo, draudžiančio orlaivių skrydžius į Egiptą, išskyrus darbiniais reikalais.

Negi neįmanoma užtikrinti ypatingo saugumo panaudojant specialiąsias pajėgas?Sutikite, keistas sprendimas, kuris gimdo daugiau klausimų nei atsakymų.

JAV gynybos ministras Rusiją ir Kiniją paskutinėmis dienomis įvardija kaip didžiausią grėsmę Amerikai ir tuo pačiu prideda: „Vienok, nereikia apsigauti, JAV gins savo, savo sąjungininkų interesus, principinę pasaulio tvarką ir pozityvią ateitį, kurią ši tvarka mums neša“, o D.Britanijos premjeras kitoje Atlanto pusėje paskelbia: „D.Britanija pripažįsta Rusiją aukščiausios kategorijos grėsme“. Tačiau ir vieni, ir kiti labai staigiai susirūpina informuoti Rusiją apie tikrąsias katastrofos priežastis: neprabėgus nė trims paroms po žūties, amerikiečių sisteminėje žiniasklaida prakalbsta apie aukščiau minėtą palydovo užfiksuotą šiluminį smūgį, ir tuoj po to britai praneša apie įrašytus pokalbius ir imasi skubios savo šalies piliečių evakuacijos. Kažkoks nepaaiškinamas staigus geranoriškumo antplūdis.

Ar tikrai poilsiautojai evakuojami tik dėl šios katastrofos? Ir kuo čia dėta D.Britanija?Kodėl šios valstybės piliečiai turėtų jausti grėsmę? Amerikiečiams, kitų „demokratinių“ šalių poilsiautojamas grėsmės nėra, o šių dviejų galių piliečiams yra? Aš bent negirdėjau, kad Lietuvos vyriausybė evakuotų savo šalies piliečius iš šių kurortų.

Kaip skelbia ta pati sisteminė žiniasklaida, būtent šių dviejų valstybių poilsiautojų skaičius šiuose kurortuose – didžiausias. Na, ir kas? Ar tai – priežastis nutraukti visas keliones į šį regioną?Ar tai priežastis evakuacijai? Pagaliau, galima pakeisti skrydžių maršrutus, kelionių priemones ir panašiai.

Priežastis atsirastų, jei, sakysim, premjeras Kameronas pokalbyje su Prezidentu Putinu šiam atskleidė daugiau nei skelbiama. Jei perimtuose pokalbiuose islamiškieji kovotojai kalba ne tik apie žuvusį lainerį, bet apie ruošiamą plataus masto teroro aktą pačiose kurortinėse vietovėse. Kokio nors biologinio, cheminio ginklo panaudojimą ar „nešvarios“ bombos susprogdinimą? O gal jokių pokalbių įrašų nėra ir nebuvo? Gal Kameronas, įgaliotas tam tikrų jėgų, perspėjo Putiną, kad šis liautųsi griovęs „principinę pasaulio tvarką“, kitaip rezultatai bus dar apverktinesni?

Kodėl Vakarams taip svarbu, kad tai būtų bomba? Pirma, tai – propagandinis efektas, kuris atstato Vakarų galių įvaizdį, gerokai smukusį per negebėjimą nuspėti rusų ėjimus.

Antra, jei tai bomba, vadinasi, Rusijai viešai paskelbtas karas ir, kaip Vakarai tikisi, Putinas nesileis šitaip menkinamas, todėl neabejotinai įsivels į sausumines operacijas. O tai jau visai kitas lygmuo.

Trečia, toks propagandinis veikimas neabejotinai pasiekia ir Rusijos piliečių ausis, todėl galima tikėtis, jog sustiprės reikalavimai nutraukti karinę operaciją Sirijoje, o ją tebetęsiant, šiuo pagrindu bus galima suformuoti platų vidinį „antikarinį frontą“, kuris išjudins dabarties valdančių stabilumo pamatus.

Tuo labiau, kad S.Arabija ir Vakarai skubiai ėmėsi tiekti „nuosaikiajai opozicijai“ papildomą ginkluotę: „S.Arabija ir Prancūzija islamiškiems Sirijos kovotojams ėmė tiekti naują prieštankinę ginkluotę APILAS.“

Rusija tyli. Paskelbusi orlaivių skrydžių į Egiptą draudimą ir poilsiautojų evakuaciją, ji neskuba imtis kokių nors papildomų operacijų, bet oficialiai sakosi laukianti tyrimo, bent jau pradinio, rezultatų. Atsirado informacija, kad pirminiai rezultatai, kurie nurodytų tolimesnio tyrimo kryptį, galimai atsiras po dviejų savaičių. Beje, per tą laiką evakuacija turi būti užbaigta.

Ar tai gali reikšti, kad jų planuojamas atsakomasis smūgis bus ganėtinai netikėtas ir žiaurus, o tai gali tik padidinti paprastų piliečių saugumo riziką? Galbūt.

O jei rusai žino, bet tyli, tai ką tai reikštų? Tik viena: jėga, jei tai buvo teroro aktas, kuri įvykdė šį veiksmą, yra pakankamai galinga, kad Rusija tiesiogiai jai skelbtų atsakomuosius veiksmus. Tai – ne tariama Islamo valstybė. Nereikia šio dirbtinio darinio pervertinti. Kaip rodo nuo rusų aviacijos veiksmų pradžios Sirijoje prabėgusio mėnesio patirtis, jis nugalimas, nepaisant savo fanatiškumo ir akivaizdžios paramos iš užsienio. Kokia tuomet tai galėtų būti jėga, su kuria rusai šiandien dar nepasiruošę susitikti?

Rašinyje „Fantazija A321 katastrofos tema“ aš pabandžiau pateikti tikrai fantastinę nuomonę, kuri gerokai panaši į svaičiojimus, bet, nors man pačiam sunku tuo patikėti, aš neatsisakau nė vieno ten parašyto sakinio. Šiandieninė priešprieša tarp taip vadinamų Vakarų ir Rusijos – ne rusiško imperializmo ar rusiško agresyvumo rezultatas, tai – kova dėl išlikimo, o tokioje kovoje naudotinos visos priemonės, net tos, apie kurias garsiai nekalbama ir kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanomos.

Pirmiausia tos jėgos paieškokime pačiuose A.Rytuose, nes amerikiečiai ir anglai linkę svetimomis rankomis „žarijas žarstyti“.

Iranas? Galinga ir įtakinga šio regiono valstybė, bet jo santykiai su Rusija yra pakankamai glaudūs, nes abu dariniai vienas kitam reikalingi.

Afganistanas, Irakas – nestabilumo kamuojamos šalys, kuriose pakanka vidinių problemų.

Kataras, Kuveitas, JAE ir kitos smulkmės, nors ir pasakiškai turtingos, bet puikiai suprantančios savo geopolitinę padėtį, todėl jų užsienio politika – stabilumą nusipirkti, bet nė viena jų nepajėgios ko nors panašaus imtis.

S.Arabija? Taip, tai jau visai kitokia jėga, kuri iš dalies net neslepia, jog siekia Sirijos legitimios valdžios pasitraukimo ir beveik atvirai remia radikalųjį islamiškąjį judėjimą. Skelbdamasi sunitų tikėjimo citadele, savoje teritorijoje saugodama ir gindama didžiąsias islamiškojo tikėjimo šventas relikvijas, ji neabejotinai turi svarų žodį ir lemia daugelį šio regiono vyksmų. Tačiau ji neginčijamai yra Vakarų satelitas, didžia dalimi užslėptai įgyvendinantis jų politiką.

Tačiau, kad ir kiek bebūtų priversta tarnauti savo tikrajam siuzerenui, S.Arabija taipogi turi ir savo tikslų. Jos valdantysis elitas puikiai supranta, kad jei Vakarams galutinai pavyks įgyvendinti savo sumanymą ir performuoti A.Rytų žemėlapį, tai ir šis monarchinis darinys taipogi bus suskaldytas. Išlikti ir sąlyginai saugiai jis gali jaustis tol, kol geopolitinio „smulkinimo“ procesas nepasiekė pergalės. Viešai pritardama ir reikalaudama Sirijos režimo žlugimo, tikrumoje ji darys viską, kad ta kova nesibaigtų, o jei baigtųsi, tai Assado ir Sirijos išlikimu. Paradoksas? Deja, bet geopolitikoje galima ir ne tokių įvykių aptikti.

O dabar padarykime prielaidą, kad rusai savo veiksmais Sirijoje realiai stabdo ir Assado išlikimo atveju, o tai, atrodo, jiems pavyks, Vakarams padaro beveik neįmanomu artimiausiu laiku „sutrupinti“ A.Rytų valstybinius darinius, perimant į savo rankas šio regiono resursus.

Be papildomo „fronto“ tikėtis rusų atsitraukimo – akivaizdžiai nebeįmanoma. Papildomas „frontas“ – Ukraina. Priežastis Kijevui pradėti naują Donecko ir Lugansko šturmo etapą – šių metų pabaiga, kitų metų pradžia, kai, nepaisant taip vadinamos „Normandijos ketveriukės“ žodinio pritarimo, Minsko – 2 dokumento galiojimo laiką perkelti į 2016 metus, Rusiją bus galima formaliai apkaltinti neįvykdžius sutarties, nes neperduota valstybinės sienos kontrolė Ukrainos žinion. Rusija, amerikiečių analitikų nuomone, nebus pajėgi kariauti dviem frontais, todėl neišvengiamai turės pasirinkti.

Analitikai yra analitikai, jie už nieką neatsako, todėl būtų naudinga apsidrausti – įklampinti rusus kuo giliau Sirijoje.

Jei atsižvelgtume į šią prielaidą tokiu kampu, tai lėktuvo katastrofa – gera priežastis pasiekti norimo tikslo. Nesvarbu, kad tolimesnėje perspektyvoje Vakarų ir jų satelito S.Arabijos planai – galimai skirtingi, šitame laikotarpyje jie sutampa.

Be to, šis tikslas – ne vienintelis. S.Arabijai labai svarbu, kad paskutiniais mėnesiais demonstruojamus labai glaudžius ryšius tarp Rusijos ir Egipto, o ši valstybė taipogi galingai įtakoja sunitinę islamiškąją šaką, aptemdytų nepasitikėjimo šešėlis.

Yra ir dar kai kas. Tiek Rusijos, tiek plačioji Vakarų sisteminė žiniasklaida laikas nuo laiko apkaltina S.Arabija nesąžiningu naftos kainų mušimu. Tai ji, kartu su Kataru bei JAE, diktuoja OPEK priimamus sprendimus, o šios organizacijos nustatomos gavybos kvotos ir lemia naftos kainą. Jei OPEK priimtų sprendimą sumažinti gavybą, tai kainos neišvengiamai šokteltų aukštyn.Taip, tai yra tiesa, bet gal ne visa tiesa. Gal ne S.Arabija šiuo metu žaidžia naftos kainomis, o… Rusija? Absurdas?

Tikrai, toks teiginys atrodo absurdiškai. Rusija, kuri po sankcijų įvedimo bei naftos kainų kritimo stokoja valiutos, jos eksporto galimybės menksta, o tai neišvengiamai atsiliepia vidaus pragyvenimo lygmeniui, negali taip elgtis. Tai – neprotinga! Neskubėkime.

Naftos, o tuo pačiu ir dujų kainų kritimas neišvengiamai palietė amerikiečių skalūninį projektą. Per paskutinį pusmetį šio projekto verslovių sumažėjo daugiau nei dvigubai, nes žemos kainos – smūgis jų rentabilumui. O sauditai priversti išvesti savo investicijas iš JAV pensijinių ir kitokių fondų, nes jų biudžeto deficitas jau siekia beveik 20 procentų. Be to, S.Arabija aktyviai įsivėlė į karo veiksmus Jemene, kurie taipogi kasdien reikalauja milžiniškų išlaidų.

Tuo pat metu Rusija atsisako bendradarbiauti su OPEK, didina naftos gavybą ir padidėjusia apyvarta stengiasi kompensuoti nors dalį smukusios kainos praradimų, bet išlaiko turimą rinką.Tuo pačiu tai – postūmis vidaus pramonei imtis plėtros, stengiantis pakeisti importą vidiniais resursais. Trumpalaikėje perspektyvoje tai neša neišvengiamus nuostolius, o ilgalaikėje?

Taigi, rusų pergalė Sirijoje galimai stabilizuotų regioną ir sumažintų globalią finansinę – ekonominę priešpriešą. Ar S.Arabija tuo gali būti suinteresuota? Ko gero, taip.

Vadinasi, orlaivio žūtis kiekvienai pusei savaip, bet neabejotinai yra naudinga? Toks požiūris leidžia manyti, kad taip. Ar Rusija gali ryžtis apkaltinti tiesiogiai S.Arabiją ar tuos pačius Vakarus? Vargiai, nors…

Beje, užmiršome Turkiją, kuri – tiesioginė Osmanų imperijos įpėdinė, o šiai imperijai kažkada priklausė beveik visi A.Rytai. Manyti, kad dalyje turkų, kaip ir mūsuose LDK, neišliko nostalgijos didingai praeičiai ir tai neįtakoja dabarties politikos, būtų kvaila. Taip, Turkija – NATO narė ir pakankamai stipri šio regiono karinė galia. Taip, dabarties valdančiam elitui nesvetima nostalgija, bet Turkija irgi gali patekti į geopolitines A.Rytų žemėlapio performavimo girnas, nes jos teritorijoje yra dalis kurdų, kurių senas siekis – nepriklausomybė. Ji nėra prieš prisijungti papildomas teritorijas ir Irako, Sirijos žlugimas – palanki tam terpė, bet tai – labai rizikinga, todėl daug svarbiau neleisti kurdams susivienyti ar kokioje nors Sirijos bei Irako teritorijoje deklaruoti savo suverenitetą nuo visų kitų aplinkinių darinių. Iš dalies Assado režimo išlikimas ir Sirijos stabilumas, nepaisant viešai demonstruojamų nepasitenkinimų, turkams – naudingas, todėl imtis eskaluoti konfliktą su rusais Turkijai – nenaudinga.

Bet lieka dar viena A.Rytų geopolitinė galia. Labai įtakinga galia. Izraelis. Nors šios šalies premjeras, skubiai atvykęs į Maskvą dar prieš pradedant viešai pastarosios oro – kosminėms karinėms pajėgoms operaciją Sirijoje, nerodė jokio nepasitenkinimo, bet atvirkščiai, vis vien tai nereiškia, jog Rusijos veiksmai priimtini šiai valstybei.

Prieš porą metų aš rašiau apie amerikiečių pulkininko R.Peterso žurnale „Armed Forces Journal“ paskelbtą „Naują A.Rytų žemėlapį“, kuris sukėlė aršią polemiką ir net Turkijos protestus. 2006 metais tuometinė JAV valstybės sekretorė K.Rais ėmė naudoti naujadarą „nauji A.Rytai“. Tai nebuvo vien įvardijimas, tai buvo nauja ir viešai amerikiečių paskelbta, konkretizuota programa A.Rytų atžvilgiu. Ji lietė visas dabartyje chaose ar karuose skendinčias valstybes.Pradedant Libanu, Sirija ir baigiant Afganistanu. Taip vadinamas „Arabų pavasaris“- šios doktrinos įgyvendinimo tolimesnis etapas.

Beveik tuo pat metu Izraelio politiniuose sluoksniuose įtakingas rabinas Abraamas Šmulevičius atvirai vertino tuos įvykius:

„Musulmonų pasaulis paskęs chaose ir tai bus geriausias posūkis žydams. Chaosas – geriausias laikas imtis kontroliuoti situaciją ir įjungti žydų civilizacijos sistemą. Dabar vyksta kova, kas bus dvasinis žmonijos lyderis – Roma (Vakarai) ar Izraelis. Dabar mes turime perimti visišką kontrolę į savo rankas. Mes ne šiaip nupirksime arabų elitus, o patys maitinsime juos iš savo rankų bei auklėsime… Žmogus, kuris gauna laisvą, tuo pat metus turi gauti į rankas instrukciją, kaip su šia laisve elgtis. Ir šią instrukciją parašysime mes – žydai. Žydų sužydėjimas vėl ateina per arabų revoliucijas.“

„Paraleliai A.Rytuose prasidės grandininis byrėjimo ir performavimo procesas. Assadas, kuris dabar skandina revoliucinius procesus kraujyje Sirijoje, vis vien daugiau metų ar dviejų neišsilaikys. Prasidės revoliucija Jordanijoje. Sukils kurdai ir Kaukazas, kaip A.Rytų neatimama dalis. Visa tai turi atrodyti kaip vienas ištisas Irakas ar Afganistanas, kuris ir pagimdys naujus A.Rytus.“

Žinomas žydų publicistas dar 2013 metais iš ivrito išvertė pereito šimtmečio aštuntame dešimtmetyje gimusi taip vadinamą „Inono planą“, kuriame dėstoma apie „Didžiojo Izraelio“ sukūrimą ateityje.

„Tai dokumentas apie „Didžiojo Izraelio“ sukūrimą. Šis dokumentas – pamatinis įtakingų sionizmo išpažinėjų akmuo. Karą Irake, Libane 2006 metais, Libijoje 2011 bei tebesitęsiantį karą Sirijoje neišvengiamai reikia vertinti kaip šio plano įgyvendinimą. Šis planas numato du būtinumus žydų tautos išlikimui: Izraelis turi tapti regionine imperija, o sukurti ją galima tik naujai padalijant visas Izraelį supančias teritorijas. Pirmiausia jas būtina paversti nedidelėmis valstybėlėmis, sugriaunant dabartyje egzistuojančias. Jų dydis priklausys nuo etninio ar religinio susiskaldymo. Akivaizdžią parama privalo suteikti JAV neokonservatyvus politinis sluoksnis, viešumoje skelbiantis formalias „Vakarų gynybos“ idėjas, o tikrumoje siekiantis Izraelį paversti imperija.“

O štai ir pačio Inono pereito šimtmečio sukurto dokumento ištrauka. Būtina įsiminti, kad tai rašyta pereitame šimtmetyje, kai žmonijos populiacija dar nebuvo pasiekusi septynių milijardų: „Pasaulyje, kuriame gyvena keturi milijardai žmogiškų individų, o siekiant patenkinti augančius žmonijos poreikius ekonominiai ir energetiniai resursai nedidėja proporcingai šitam skaičiui, būtų nerealu tikėtis patenkinti Vakarų visuomenės reikalavimus, tai yra norą begaliniam vartojimui. Požiūris, kad kryptis, kurią renkasi žmogus, lemia ne etika, o greičiau materialinis vartojimas – šis požiūris vis labiau plečiasi. Taip mes matome pasaulį, kuriame išnyksta visos vertybės. Mes netenkame gebėjimo vertinti pačius paprasčiausius dalykus, ypatingai, kai jie liečia labai paprastą klausimą – kas yra Gėris ir Blogis. Tokia padėtis – geriausia terpė sukurti išskirtinę visuomenę, kuriai skirta vesti Žmoniją. Mes turime tuo pasinaudoti, jei nenorime kartu su kitais nugrimzti į nebūtį.“

Ar Izraelis gali būti nepatenkintas Rusijos veiksmais Sirijoje? Manau, atsakymas – akivaizdus. Ir ne tik ideologiniai motyvai galimai lemia tokį žydų požiūrį, bet ir Golano aukštumose rastos nemenkos energetinių resursų atsargos, kurios, pagal visą tarptautinę teisę, priklauso Sirijai.

Ar Izraelis pajėgus organizuoti kažką panašaus? Neabejotinai. Ar rusai gali, jei tai tikrai teroro aktas ir jie tikrai žino, kas ir kodėl, įvardinti Izraelį, jeigu ne kaip vykdytoją, bet kaip užsakytoją? Manau, kad ne.

Rusams reikia laiko. Reikia laiko viską gerai apskaičiuoti ir gerai pasverti. Galbūt net su kažkuo susitarti. Vakarai visais būdais stengsis įrodyti savo, nes tai jiems naudinga. Tik ne vieną ir ne du kartus esame skaitę ir girdėję, kad Putinas – nenuspėjamas. Manau, kad jo komanda daug geriau supranta, į kokius spąstus Vakarai bando Rusija įvilioti. Ar jie priims iššūkį? Neabejotinai, taip. Tik ne pagal principą „galva pramušiu sieną“, todėl visi tie mūsų specialistų svarstymai neverti nė sudilusio skatiko.

Geopolitinė padėtis iki katastrofos jau yra taip pasikeitusi, kad tolimesnė kaita gali tik atnešti tiesioginį karinį konfliktą, o to tikrai kol kas nebus.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą