Daktaras Algimantas Matulevičius
Visi pergyvena dėl demokratijos Baltarusijoje, dėl jų būsimų Prezidento rinkimų. Bent jau dauguma stengiasi pasidalinti mūsų sukauptomis “demokratiškomis vertybėmis”. Tik nedidelis klausimėlis, ponai, – o ar tikrai turime realią demokratiją, tikrai laisvus, nuo bet kokių įtakų tiek iš vidaus, tiek iš išorės nepriklausomus rinkimus? Ar šiandien Lietuvoje yra tokia demokratijos stadija, kad bet koks laisvas šalies pilietis gali iškelti savo kandidatūrą ir lygiomis teisėmis susirungti su kitais varžovais už teisę būti išrinktu? Gal tikrai jam bus suteikta galimybė be trukdymų susitikti su potencialiais rinkėjais visose viešose vietose, ir nebus trukdymų paskelbti savo nuomonę žiniasklaidoje? O kaip su potencialiais rinkėjais? Ar jie gaus pilną ir vienodai teisingą informaciją apie visus dalyvius?
LR Konstitucija pasisako būtent už tokius rinkimus. Kad taip ir vyksta, iškilmingai paskelbiama rinkimams pasibaigus daugiamečio VRK pirmininko Zenono Vaigausko spaudos konferencijose. Atrodo, kad mes jau tikrai tapome pavyzdžiu ne tik Baltarusijai, Rusijai, bet dar daugeliui šalių, kuriose rinkimai vyksta kitaip.
Tačiau rinkimai vadinamoje demokratijoje, pasirodo, be pinigų neįmanomi. Jie būtini susimokant valdžiai už teisę dalyvauti rinkimuose. Toliau tu niekur nepaskelbsi savo programos, idėjų, bei nepaaiškinsi rinkėjui, kodėl jis turi balsuoti už tas idėjas, ar tave. Jeigu nenusipirksi vietos laikraščiuose, arba nesusimokėsi už radijo, TV transliacijas ar internetinę reklamą. Net norint atspausdinti pačias elementariausias informacines “skrajutes”, reikia pinigų. Talkininkus, suprantama, galima surinkti savanorius, bet norint rimtai varžytis su konkurentais, rinkimų štabe būtina turėti nors vieną profesionalų talkininką, o jam reikia mokėti. Toliau reikia išsinuomoti patalpas. Partijos, kurios prie valdžios, čia ir vėl sutaupo, nes visose savivaldybėse turi nemokamas patalpas savo skyriams, taip pat gali pasinaudoti už valstybės pinigus išlaikomais Seimo narių biurais. O kur dar neišvengiamos išlaidos telefonams, transportui ir taip toliau ir panašiai…
Pirmoji išvada – norint dalyvauti “laisvuose” lietuviškuose rinkimuose, būtina pačiam turėti, arba gauti iš kur nors pinigų. Be šios sąlygos negali apie tai nė svajoti.
Žinau ponų argumentą, kad, jei tavo idėjos patrauklios, tai rėmėjų atsiras. Leiskite rimtai suabejoti. Rėmėjai Lietuvoje – dažniausiai verslo atstovai arba pasiturintys piliečiai. Įdomu, kodėl jie turėtų remti tokį kandidatą į bet kurią valdžios instituciją, jeigu jis pasisako už padorų, sąžiningą, ne šešėlinį verslą, ne korumpuotus politikus, moralų elgesį ir didesnes algas dirbantiesiems, didesnes pensijas ir griežtesnę tvarką, mokant mokesčius ir pan. Be to, potencialiam rėmėjui negali pažadėti, kad “atsilygins”, jei būs išrinktas, nes būs visiems vienodai teisingas, kaip reikalauja priesaika ir Konstitucija. Praktiškai tokiam jokių galimybių ką nors gauti. Bet net jei ir pasiseks kažkiek sukrapštyti savų, ir kažkiek iš rėmėjų, vis tiek tai bus labai kuklios lėšos. O jūsų konkurentai – stambiosios partijos, gaunančios milijonines sumas iš valstybės, ir ne ką mažesnes iš rėmėjų. Rėmėjai jas remia, nes jau per dvidešimt metų suprato šios pinigais grįstos “pseudodemokratijos” taisykles – litas, paaukotas esantiems prie valdžios, ateityje atsipirks dešimteriopai, nes jiems bus atlyginta. Niekas to nepasmerks, o prokurorai nebaus, nes per dvidešimt metų nebaudė.
Štai ir sąlyga uždaviniui: kas geriau pasirodys per rinkimus – ar tas, kas turi labai gražias idėjas kaip išgyvendinti korupciją, šešėlinę ekonomiką, grąžinti į mūsų gyvenimą padorumo, moralės sampratą, ar tas, kas disponuos didžiausiomis galimomis pinigų sumomis?
Manau, atsakymas aiškus net pradinukui – turtuoliams ir purvinai rinkimus tvarkantiems su savo gražiais ketinimais šioje sistemoje po kojomis geriau ir nesipainioti. Padorus, protingas, išmintingas, moralus, bet neturintis pinigų žmogus jokių galimybių laimėti rinkimines kovas neturi.
Nebūkime naivūs ir neapsimetinėkime – juk kalba neina apie kelias dešimtis litų. Rinkimams naudojami milijonai. VRK kartu su VMI net suprakaitavę dirba, kaip suskaičiuoti legalias lėšas, išleidžiamas rinkimams, bet niekas net nebando ką nors daryti, bandant sustabdyti didžiulį nelegalių pinigų, naudojamų rinkimams, srautą.
Man būnant Seimo NSGK pirmininku, teko rimtai auklėti VSD ir STT vadovus, kad būtent jų priedermė ir pareiga gaudyti ir užkardyti nelegalių lėšų politinei reklamai, tiek iš šalies vidaus, tiek iš išorės srautus. Tačiau jie visaip išsisukinėjo ir nieko nedarė, nedaro ir, atrodo, nebedarys. O sumos naudojamos išties įspūdingos, ir skaičiuojama maždaug vienas prie dešimt. Tai yra – vienam legaliam litui papildomai dar panaudojama dešimt nelegalių. Mintyse turimos visos lėšos politinei reklamai (ne tik per pačius formalius rinkimus). Juk dauguma politikų reklamuojasi pastoviai, ir nemanykite, kad tai daroma nemokamai.
Viena iš priežasčių, kodėl teisėsauga nebekovoja su nelegaliais pinigais politikoje, – tai bendras didžiulis valstybės reikalų tvarkymo kriminalizacijos mastas, kuris ilgainiui sugriaus net ir nedidelius civilizuotos (ne nusikaltėlių) valstybės likučius. Tai konkretus pavyzdys, kaip politikai nusikalstamai leido prokurorams numarinti nelegalių 25 milijonų litų invazijos į Lietuvą iš svetimos šalies specialiųjų tarnybų, kad į politinį olimpą būtų atvestas savo statytinis Viktoras iš Kėdainių, bylą.
VSD pareigūnai, atlikę labai svarbų valstybei darbą, išaiškinę nusikaltimą prieš valstybę, siekiant uzurpuoti jos politinę sistemą, išmesti iš VSD su vilko bilietu, o šis veikėjas toliau šokdina valdžios ir teisėsaugos marionetes, mokindamas, jo terminologija tariant, …žioplus litovcus gyvenimo…
Šis pavyzdys atėmė bet kokį norą iš likusių padorių teisėsaugos pareigūnų ką nors daryti. Kodėl jiems rizikuoti, jei tokia padėtis tenkina visus – konservatorius su liberalais, socdemus su tvarkiečiais, ir visus kitus, esančius prie valdžios? O kodėl tenkina? O todėl, kad ir patys naudojasi nelegaliomis lėšomis politikai daryti.
Antra išvada – prie tokios korupcijos valstybėje, kai niekas nebekontroliuoja nelegalių pinigų srautų politinei reklamai ir rinkimams, neturime teisės teigti, kad esame demokratinė valstybė, ir kad mūsuose vyksta realūs demokratiniai rinkimai. Vyksta didelių pinigų kova dėl įtakos, kad tuos pinigus dar valstybės sąskaita ir pasididinti. Štai realybė, nors ir bjauriai atrodanti.
Didžiausios lėšos, naudojamos rinkimuose, atitenka žiniasklaidai. Politinė reklama ir rinkimai – tai žiniasklaidos pasipelnymo šaltinis. Žiniasklaida, tapusi privačia, pamiršo savo misiją – objektyviai informuoti skaitytoją ar žiūrovą apie vieną ar kitą procesą, apie politiką ar besistengiantį juo tapti. Deja, objektyvumo vietą užėmė pinigai. Kas mokės pinigus už tai, kad tave koneveiktų? Juk tai gryniausia nesąmonė. Moka, kad ne girtų, o koneveiktų konkurentą? Beje, vertėtų įvesti privalomą ženklinimą, kiek reklaminis straipsnis ar TV reklama kainavo. Manau, tai žmonėms padarytų įspūdį, ypač TV reklama, kainuojanti dešimtimis tūkstančių. Ją pagal kainas vejasi ir interneto įkainiai.
Tačiau mūsuose ypač pavojinga yra jau pilnai suvešėjusi nelegalių pinigų finansuojama paslėpta politikų reklama. Tai daroma nekaltai. Politikas tiesiog dalyvauja laidose. Klasiškiausias pavyzdys – kaip Uspaskichą į kiekvieną trobą atvedė Valinskas su “Agurkicho“ personažu. Kas gali paneigti, kad už tai jis gavo apie milijoną litų?
Manau, visiems aišku, kad dabartinis Vilniaus merų paradas, į kurį susiruošė A. Zuokas ( jis gi – Abonentas), V.Uspakichas (jis gi – įtariamasis baudžiamojoje byloje), A. Paulauskas (jis gi – “valstybininkų” klano geras draugas) ir, kad nebūtų vyrams liūdna, viena moteris – K. Prunskienė (ji gi – “kniaginia”) – tikrai netrykšta moraliomis idėjomis ir noru, kaip Vilniaus reikalus pradėti tvarkyti skaidriai, be „rubikonščikų“. O ką gero pademonstruos Kauno milijonieriai, pasivogę ir supurvinę pačią visuomeninių judėjimų idėją vien tam, kad atėjus į valdžią pasitvarkytų savus verslo reikalus? Nes jeigu norima tikrai atlikti dorą darbą visai miesto bendruomenei, tam nebūtina lįsti į savivaldybės tarybą, o reikia siųsti ten padorius, tam darbui tinkamiausius žmones. Manau, apie moralės, padorumo ir išminties grąžinimą į mūsų visuomeninį – politinį gyvenimą net nemąstoma. O kam? Jiems to nereikia. Politologai eilinį kartą padūsaus, kaip blogai pas kaimynus ir kaip gerai pas mus. Bet juk gėrio nuo to nepadaugės. Melas ir liks melu, o ne laisve!?
Ir dar viena išvada – negali būti reali demokratija, kai žiniasklaida yra verslas, o laisvas žodis matuojamas pinigais. Nėra demokratijos, jei nėra laisvos, nuo valdžios ir pinigo nepriklausomos žiniasklaidos. Reiškia, nėra ir laisvų, lygių rinkimų.
Siūlau rimtai pradėti diskutuoti apie mūsų melagingos ir amoralios sistemos rimtą remontą. Kam meluot, jeigu visi mato, kad nėra taip, kaip bandoma teigti iš aukštų tribūnų. Juk melas, tapęs valstybės valdymo sudėtine dalimi, griauna tą pačią valstybę iš vidaus, ir anksčiau ar vėliau sugriaus.
Turint tokią pinigais – ir ypač nelegaliais – grįstą rinkimų sistemą, neturėtume stebėtis, kodėl į valdžią išrenkami nusikaltėliai, amoralūs cinikai ir visiškai tam netinkami asmenys.
Pati politikos darymo sistema yra ydinga ir kriminalizuota, būtent dėl to ji ir nepajėgi sukurti ką nors padoraus. Demagogija ir melas nevirs tiesa, jeigu jų neatsisakysim. Tai nesigaus savaime,nes į valdžią lenda kriminalas, kad iš jos pasipelnytų.
Jie geranoriškai savo tikslo neatsisakys. Mes, žmonės, neapsikentę, kad mus mausto, privalome susivienyti ir tam pasipriešinti, kitaip realios demokratijos ir žmoniškų rinkimų bei padorių politikų niekada ir nematysime.
