Arvydas Akstinavičius
Reformos, pertvarkos, pokyčiai ir pan. Atrodo, pastaruoju metu tik tai ir girdime socialinėje srityje. Skelbiama, kad viskas daroma žmogaus gerovės labui, vardan sotaus, gražaus rytojaus. Logiška, kad reformos, pertvarkos ir turėtų vykti tam, kad kažkas pagerėtų. Tačiau, kuomet tai daroma nepasiruošus, neįvertinus esamos ir būsimos situacijos, daroma tik tam, kad daryti, o realiai naikinama tai, kas normaliai funkcionuoja, bet netvarkoma to, ką reikėtų taisyti, supranti, jog pertvarkos atliekamos ne dėl tų, apie kuriuos garsiai kalbama ir skelbiama negalios ir socialinės globos bei rūpybos reformose.
Viename paskutinių pranešimų spaudai ministrė skelbia: „Negalios reforma ir socialinės paslaugos – tai tema, kuriomis šiuo metu gyvename ir kuriose numatomi pokyčiai. Pokyčiai planuojami tam, kad žmonės galėtų gyventi kuo savarankiškiau, kad gautų reikalingą kompleksišką pagalbą, kad galėtų įsitraukti į visuomeninį gyvenimą, dirbti atviroje darbo rinkoje, jeigu to nori.“
Nuo ateinančių metų pradžios, anot ministrės, įsigaliosiantys teigiami pokyčiai negalios srityje, tikėtina palies daugiau kaip 223 tūkst. žmonių, turinčių negalią, jų kasdienį ir visuomeninį gyvenimą, užtikrins teises, lygias galimybes visose gyvenimo srityse.
Beveik metai laiko kalbama tokiais gražiais burtažodžiais, bet taip nė karto ir nebuvo pasakyta ir atsakyta, kas ir kaip konkrečiai pagerės kiekvienai socialinei grupei, žmonėms su negalia, senoliams. Kokie gi tie teigiami pokyčiai ir kas, ir kaip juos pajus? Negalios ir socialinės globos bei rūpybos reformos apims apie pusę milijono Lietuvos gyventojų – žmonių su negalia, senolių, jų šeimos narių. Ir juk kalbame apie pertvarkas, susijusias su socialiai jautriausiomis, pažeidžiamiausiomis, likimo nuskriaustomis visuomenės grupėmis.
Gražbylystės gražbylystėmis, o reformų, beje, joms dar neįsibėgėjus, niūrias pasekmes tenka patirti jau dabar. Ministrė kalba apie darbo rinkas, galimybes neįgaliesiems dirbti, jeigu to nori. O realybė tokia, kad baigiamos sunaikinti socialinės įmonės, kurios daugumai neįgaliųjų buvo tinkamiausia vieta dirbti ir užsidirbti, įsitraukti į visuomeninį gyvenimą.
Kitas naikinamas segmentas socialinėje srityje, tai Ginčų komisija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Komisija yra išankstinė privalomo ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, kuri pagal turimus faktinius medicininius duomenis, spręsdama ginčą vertina ir nustato, ar skundžiamas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) sprendimas buvo priimtas laikantis nurodytų teisės aktų reikalavimų, t. y. patikrina apskųsto sprendimo teisinius ir faktinius pagrindus.
Turėtų būti savaime suprantama, kad Ginčų komisija negali būti priklausoma nuo NDNT. Kitas svarbus principas, įteisintas LR Konstitucijos 5 straipsnio, 3 punkte – „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“. Be to, pagal tarptautinius įsipareigojimus ir galiojančias Konvencijas, Ginčų komisija yra privaloma Lietuvai, kaip kvaziteisminė institucija, t. y. institucija, suteikianti piliečiams galimybę apginti savo pažeistas teises nesikreipiant į teismą. Nežiūrint to, neįgaliųjų reforma naikinama ir Ginčų komisija.
Priežastys? Greičiausiai jau aukščiau paminėtas – t. y. tvirtas laikymasis nepriklausomumo principo ir Konstitucijos 5 str. 3 punkto. Manau, ministrės paskleista netiesa apie Ginčų komisiją prieš reformos priėmimą Seime 2022 m. pabaigoje, tai tik patvirtina. Ministrė teigė, kad Ginčų komisija neva dirba nekokybiškai ir išnagrinėja per mažai skundų, todėl yra naikinama, o jos funkcijos perduodamos Lietuvos administracinių ginčų komisijai (LAGK).
Tiesa gi ta, kad 2022-ais metais Ginčų komisija tenkino 50 procentų žmonių su negalia skundų ir nė vienas iš šių sprendimų nebuvo nuginčytas teisme, o juk būtent šie duomenys objektyviausi ir atspindi Ginčų komisijos darbo kokybę bei efektyvumą ir yra labai svarbūs visiems neįgaliesiems.
Teisybės dėlei, tenka pastebėti, kad Ginčų komisijos narys per metus išnagrinėja maždaug 2,5 karto daugiau skundų nei LAGK narys, o skundo nagrinėjimas Ginčų komisijoje valstybei kainuoja iki 5 kartų pigiau nei skundo nagrinėjimas LAGK. Būtina atkreipti dėmesį į tą mano paminėtą faktą, kad skundai nagrinėjami pagal turimus faktinius medicininius duomenis. Kaip jie bus nagrinėjami administracinių ginčų komisijoje, kuri neturi medikų? Atrodo, kad objektyvumas ministrei visiškai nesvarbus, o neįgaliųjų gerovė bus palikta likimo valiai, pagal principą, jog skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas.
Ginčų komisija daug kartų teikė ministerijos vadovybei daug siūlymų, ką ir kaip reikėtų tvarkyti ir taisyti neįgaliųjų socialinėje srityje, tačiau taip ir likome neišgirsti. Dar daugiau, su savo siūlymais tapome nepatogūs, už tenkinamus skundus buvo priekaištaujama, kad gadiname statistiką. O realybė tokia, kad šiemet gaunamų skundų skaičius Ginčų komisijoje išaugo dvigubai, lyginant su 2021 m. ir pasiekė 2014 m. lygį. Bet tuomet komisijoje dirbo 7 komisijos nariai, dabar gi ministerijai nuolat mažinant Ginčų komisijos narių skaičių, beliko tik 4 (2 gydytojai ir 2 teisininkai).
Dar vienas, ypatingo dėmesio reikalaujantis, pradėtų reformų rodiklis – per paskutinius du 2023 metų mėnesius Ginčų komisija tenkino apie 80 procentų, t. y. keturis penktadalius žmonių su negalia pateiktų skundų. Kiek teko girdėti, dėl „tokios statistikos“ vėl planuojama bausti Ginčų komisiją. Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (NDNT) jau pradėjo akciją – Ginčų komisijos sprendimus skųsti teismui net neįsigilinus į komisijos sprendimų esmę. Skundžiama teismui, nors pačiai tarnybai reikėtų atsakingiau ir atidžiau priiminėti sprendimus. Gal tuomet Ginčų komisijai netektų tokio gausaus skundų skaičiaus ir nebūtų neatsakingai stumdomi žmonės su negalia.
Nekyla abejonių, kad artimiausiu metu Ginčų komisija vėl bus kaltinama „nekokybišku“ darbu, prisidengiant NDNT skundais teismams. Tačiau pagal galiojančią LR Konstituciją (109 str.), teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo ne NDNT, ne SADM, o tik teismai ir bent jau pakolkas nė vienas Ginčų komisijos sprendimas nebuvo nuginčytas teisme ir tikiu, kad ir nebus, nes teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Ginčų komisija, priimdama sprendimus taip pat vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir žmogiškumo principu, nors ne kartą iš NDNT ir ministerijos teko patirti spaudimą, jog reikia vadovautis „nusistovėjusia praktika“.
Tikėtina, kad į puolančiųjų Ginčų komisiją chorą įsitrauks ir Negalios organizacijų forumo vadovai. Juk už pastoviai ministerijos skiriamas solidžias paramas reikia atidirbti. Neatmeskime ir galimų naujų Darbo inspekcijos išpuolių prieš Ginčų komisiją, nes VDI kancleriu tebedirba uolusis ministrės bendrapartietis ar audito patikrų, kurių išvados koreguojamos pagal ministerijos vadovybės nurodymus.
Prisimenant skambųjį posakį apie einantį karavaną, Ginčų komisija ir toliau išsamiai, kompetentingai, objektyviai nagrinės žmonių su negalia skundus, vadovaudamasi LR Konstitucija, galiojančiais teisės aktais ir žmogiškumo principu.
O pabaigai norėčiau pacituoti rašytojo Andriaus Jakučiūno puikias politologines įžvalgas, publikuotas 2016 m. „Naujų laikų komjaunuoliai“ – „Seniai nebe sovietmetis, bet pasiryžimas eiti „į šviesų rytojų“, – tiesa, dabar jau tikima nebe komunizmu, bet iliuzine „gerovės valstybe“, – toks pats rėksmingai veidmainiškas, reikalaujantis ne mažesnės negu anksčiau sveiko proto ir sąžinės aukos… naujųjų laikų komjaunuoliai… nepatiria jokio pasipriešinimo, nes jie patys ir kuria idėjinį – vertybinį mūsų šalies foną. Deja, yra taip, kad, jei kas šiandieną ir gali jiems pasipriešinti, tai nebent jie patys, save laikantys- ir, žinoma, kitų laikomi, – Lietuvos intelektualiniu elitu… jie mielai paaiškina, kas yra tiesa, ir kurioje pusėje ji būna (ir ji bus pristatyta visose medijose kaip tai, kuo negalima, netgi būtų šventvagiška, abejoti – kaip „visuomenės nuomonė“… Naujųjų laikų komjaunuolių pilna kiekvienoje kasdienybės srityje, be jų neįmanoma įsivaizduoti viešojo gyvenimo apskritai“.
Taigi, manau, akivaizdu, kad negalios, socialinės globos ir rūpybos reformos, prisidengiant žmonėmis su negalia, senoliais, neva jiems kuriama gerove yra tiesiog vykdomos tam, kad sočiai galėtų pasimaitinti, kaip pasakytų A. Jakučiūnas – komjaunuoliai, visada besilaikantys pagrindinės (t. y. vienintelės jiems sotų kąsnį garantuojančios) partijos linijos. Reformos, kurių tikslas sukurti saviems darbo vietas su solidžiu atlygiu ir galbūt galimybe dar „prisidurti iš šono“.
