A.Zuokas: Valstybės vadovė negali būti tik įvykių stebėtoja

2
6
- Reklama -
Artūras Zuokas. KK nuotr.
Artūras Zuokas. KK nuotr.

Savo metiniame pranešime Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžė didžiulį šalies augimo potencialą teigdama, kad priartėta prie ekonomiškai stiprių bei stabilių valstybių klubo – Ekonominio bendradarbiavimo bei plėtros organizacijos – slenksčio. Bet tuo pat metu ji konstatavo Lietuvos strateginės krypties stoką, kad daugelyje sričių trypčiojame vietoje bei skęstame strateginio neįgalumo rutinoje.

Nepaminėta tik tai, kad toje rutinoje murkdomės nuo 2004-ųjų, kai įgyvendinusi strateginius tikslus tapti euroatlantinių struktūrų, ES bei NATO dalimi, Lietuva kuo toliau, tuo labiau ėmė strigti vietoje. Kai šie tikslai buvo pasiekti, lyg ir atsirado pavienių bandymų brėžti kažkokius strateginius tikslus, bendras valstybės programas, bet jos ilgainiui patekdavo į akligatvį arba dėl politinės valios stokos, arba dėl nemokėjimo ir nenorėjimo intensyviai dirbti, arba dėl nesugebėjimo ieškoti sutarimo, o ne skaldymosi.

Apskritai Prezidentės metinis pranešimas atrodė kur kas negatyvesnis nei įprastai. Moksliniams tyrimams skiriamas tik 1 proc. BVP, ligų prevencijai – du kartus mažiau nei ES vidurkis. Abiturientų šalyje sumažėjo trečdaliu, o tebeturime 45 aukštąsias mokyklas, nors ES vidurkis – 4 universitetai milijonui gyventojų. 9 milijardus eurų turto ir 40 tūkstančių darbuotojų turinčių valstybinių įmonių indėlis į šalies BVP – tik 3 proc. – įspūdingi ir didelį nerimą keliantys Prezidentės pateikti neigiami pavyzdžiai.

Naujai senos „Baltųjų apykaklių“ korupcijos tradicijos

Jeigu iš tiesų, kaip teigia Prezidentė, pernai vien ekspertams bei galimybių studijoms išleista 11 milijonų eurų, Vyriausybės kanceliarija išlaidas ekspertams padidino net 35 kartus, o verslą kontroliuojančių institucijų mažinimo planui išleisti 30 tūkstančių eurų ir 11-os darbo grupių darbas patyrė banalų fiasko. Būtų keista, jei žmonės neklaustų, kodėl ekonominio kilimo rezultatai niekaip neatsispindi jų gyvenime, o Europos Komisija Lietuvos pažangos jau keletą metų neįvardytų kaip ribotos.

Reikėtų kalbėti ir apie problemas, ateinančias iš pačios Europos. Vadinamosios baltųjų apykaklių korupcijos tradicijos į Lietuvą atėjo iš Briuselio, kur išpūstos išlaidos, išpūsti biurokratiniai aparatai, paslėpti po neva būtinomis galimybių studijomis ar įvairiomis konsultavimo paslaugomis. Sutapimas ar ne, bet tokia veikla kaip tik ir suvešėjo buvusios Vyriausybės metu vykdant  didžiulius projektus: atominės elektrinės statybas, suskystintųjų gamtinių dujų terminalą (SGD), kitus energetikos projektus. Šių projektų konsultacijos ir studijos, teisminiai ginčai viršija 25 mln. eurų. Ne vien Vyriausybės mastu, bet ir savivaldybėse (pavyzdžiui – Vilniaus), prisidengiant įvairiomis rinkodaros iniciatyvomis, galimybių studijomis.

Skaidrumas ir partijų nuopuolis

Skaidrumas ir profesionalumas, moderni naujos kokybės politika, minėta D. Grybauskaitės pranešime, – tai siekiniai, kuriems negali nepritarti. Lietuvos laisvės sąjungai (liberalams) ypač svarbus pažangių ir civilizuotų valdymo principų viršenybės principas, kad kaip pažymėjo Prezidentė, nesusidarytų situacija, kai politikai prisibijo tik teisinės atsakomybės.

Pagirtinas  Prezidentės akcentas, jog nostalgiją senai partijų finansavimo tvarkai jaučiantys politikai nebus toleruojami. Būtų buvę dar puikiau, jei greta daug kritikos susilaukusių Seimo valdančiųjų šia tema kirtį būtų gavęs ir dabartinėje opozicijoje esantis Liberalų sąjūdis. Būtent jo atstovai viešojoje erdvėje be atvangos šneka, neva Eligijaus Masiulio „oranžinės buhalterijos“ skandalas net nebūtų įvykęs, jei ne partijų finansavimo įstatymas, kurio vienas architektų buvau ir aš. Ironiška, kad paprastai apie nacionalinį saugumą kalbėti nevengiantys Liberalų sąjūdžio politikai Partijų finansavimo įstatyme nemato saugiklio nacionaliniam saugumui, o mato tik savo interesus.

Lietuvos susigrąžinimas

Metiniame pranešime Prezidentė minėjo, jog, anot Užsienio reikalų ministerijos apklausos, 40 proc. išvykusių lietuvių domisi galimybe grįžti. Buvo pasidžiaugta, kad daug kūrybiško, profesionalaus jaunimo ypač domisi grįžimo galimybėmis ir per įvairias programas iš naujo įsilieja į Lietuvos gyvenimą, atsinešdami ir užsienyje įgytą neįkainojamą patirtį.

Kaip visada, kalbant apie emigrantų susigrąžinimą, neužčiuoptos, galbūt dėl baimės suklysti nutylėtos, realios priemonės, kurių valstybė turėtų imtis tam, kad būtų susigrąžinta bent dalis iš Lietuvos išvykusių ekonominių emigrantų. Netrukus pasirodysiančioje Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) rinkimų programoje esame numatę konkrečias priemones, kurias neišvengiamai turime taikyti tam, kad susigrąžintume bent dalį žmonių: palankias sąlygąs susilaukti ir auginti vaikus, valstybinę būsto nuomos programą, pagaliau – gyventojų pajamų ir gerovės didėjimą. Šiais globalios ekonomikos, atvirų sienų laikais valstybės turi dėti pastangų ne tik tam, kad pritrauktų ir išlaikytų užsienio investicijas, bet ir savo piliečius, sudarytų jiems palankias sąlygas mokytis, dirbti ir užsidirbti bei kurti šeimas.

Ekonomika ir gyventojų pajamų didėjimas

Nudžiugino tai, kad lygiai taip pat, kaip ir mūsų rinkimų programoje,  buvo akcentuojamas šių metų Davoso ekonomikos konferencijoje suformuluotos IV-osios technologinės revoliucijos reikšmė pasaulio vystymuisi. Nuo globalizacijos nebepasislėpsi, mus visus lemtingai veikia aukštosios technologijos, ir laikmetis iš tiesų reikalauja nestandartinių bei greitų sprendimų. Valstybinės institucijos tampa svarbiais žaidėjais, kurių darbo efektyvumas, gebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių sąlygoja valstybių konkurencingumą.  Lietuvoje prisitaikyti prie greitai besikeičiančių aplinkybių, naujų verslo formų iki šiol gebėjo tik Vilnius, kuris vienintelis Lietuvoje švelnina demografinės katastrofos padarinius Lietuvai ir pagrįstai tampa Baltijos regiono centru.

Prezidentės pranešime, kalbant apie ekonomiką, buvo juntama tam tikra žanro krizė. Viena vertus, buvo teisingai pasidžiaugta Lietuvos, kaip turinčios vieną laisviausių pasaulio ekonomikų, statusu. Teisingai pripažinta, kad atėjo IV-oji industrinė revoliucija, buvo kalbama apie būtinybę daryti darbo santykius lankstesnius. Kita vertus, kalbėta apie „pajamų nelygybę“. Lietuvos gyventojų pajamos ir gerovė neabejotinai turi didėti – tam reikalingos konkrečios ir drąsios priemonės, bet valstybės politikai turi siekti, kad turtėtų skurdžiausi, bet ne uždirbančiųjų sąskaita. Jau dabar matome, kad daug Lietuvos vardą garsinusių verslo subjektų jau nebėra Lietuvos mokesčių mokėtojai, to priežastis – vien dėl jų sėkmės požiūris į juos kaip potencialius nusikaltėlius bei melžiamas karves arba atpirkimo ožius. Turime vengti visuomenės supriešinimo visais frontais: atsargiai kalbėti ir apie vadinamąją turtinę nelygybę.

Daugiau optimizmo ir atsakomybės, Prezidente!

Daugelis apžvalgininkų pastebėjo, kad šiame pranešime buvo juntamas savotiškas nusivylimas valstybe, politikais, netgi – pasidavimo nuotaika. Tai keista, nes valstybės vadovei nepakanka tik konstatuoti nepatenkinamą situacija valstybėje bei iliustruoti ją statistiniais rodikliais, ji turi pakankamai konstitucinių galių pati ją taisyti. Prezidentė šiandien ne tik tvirtina ministrus, bet ir įvedė naują praktiką – juos pasirenka pati. Todėl pasigendu asmeninės Prezidentės atsakomybės, nes Prezidentas yra ne tik stebėtojas. Lietuvos Konstitucija suteikia Prezidentui didžiules galias, kurias būtų nuostolinga naudoti tik selektyviai kritikai, jos ir taip pakanka kibios spaudos puslapiuose. Kritikuoti lengva, o ką siūlome?

Perfrazuojant Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) rinkimų šūkį – Lietuva gali tapti ir laiminga, ir turtinga.  Tam reikalingos konkrečios priemonės, telkianti, o ne skaldanti lyderystė. Tam reikalinga kritika ir griežtas politikų atskaitomybės prieš visuomenę reikalavimas, be išlygų numylėtiniams ir kitaminčiams.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą