- Reklama -

Algimantas Rusteika

Karas – pasikeitusių geopolitinių jėgų pusiausvyros rezultatas, kuris visada paspartina procesus pasaulyje ir yra pokyčių priežastis naujam, kitokiam stabilumui. Mūsų dienų kontekste propagandinio karo lauke švilpiant skeveldroms svarbu ne tik išsaugoti gebėjimą sveikai mąstyti, bet ir suprasti savo egzistencinius pasirinkimus, galimybes ir problemas, kurių sprendimas gali nulemti valstybės ateitį. Dabar naujai ir kaip niekad aštriai iškyla politinės sistemos ir valstybės valdymo būdo efektyvumo klausimas.

Autokratijoje sprendimai priimami greitai, nes beveik niekas nesitaria ir nuomonių nederina, konsensusų nereikia – valdžia tik išklauso ekspertų ar nebus to, ko nenori. Numatomi ir ryžtingai vykdomi ateities planai, kokie protingi, kvaili ar baisūs bebūtų, o jei atsitiktų bėda – ryt devintą valandą ryto bus nuspręsta, ką daryti.

Autokratija kuria įvykius ir įgyvendina sumanymus, jai priklauso iniciatyva. Laivas judrus, greit pasisuka, keičia kursą pagal kapitono norus. Gali pateikti netikėtumų baudos aikštelėje ir kasdien kalti tritaškius apsnūdusiems stipresniesiems.

Demokratija sprendžia lėtai ir tam, kad kas nors pasikeistų politikoje, turi prisikaupti rimtų problemų, atsirasti daug nepasitenkinimo įtampų. Turi jau būti ar susikurti atstovaujančios tą nepasitenkinimą politinės jėgos, kurios turi praeiti rinkimų mėsmales ir formuoti koalicijas, kol gauna nors kokią galimybę spręsti. Ir tik po begalinių derinimų gali imtis dalinių sprendimų, kurie gali duoti dalinių rezultatų.

Demokratijos dažniausiai nekuria įvykių, velkasi jų uodegoje ir tik reaguoja į tai, kas atsitiko. Gyvena sau nuo kadencijos iki kadencijos, kursas neaiškus, svarbu, kad tik vyraujančiai politinei klasei būtų patogiau ir sočiau. Toks „Titanikas“ – didelis, nemanevringas, pilnas rėkaujančių ir besiriejančių kapitonų.

Demokratijų jėga ir autokratijų silpnybė ne politikoje, o ūkyje. Autokratijos paprastai sukuria skurdą ir nuo jo žūva, o demokratinė forma sukuria daugiau verslo ir turto, sukaupia valstybėje ekonominių galių, suteikiančių įtakos ir galimybių globaliose politinėse varžybose. Tačiau, sukūrus stiprias ir turtingas valstybes, gremėzdiškas ir beviltiškai lėtas politinis mechanizmas palaipsniui vis labiau ima trukdyti tas ekonomines galimybes panaudoti.

Tapusi vyraujančia klase burokratija ima nebevykdyti net veržlių, aktyvių kompanijų intereso ir prisigalvoja idiotiškų ideologijų, suauga su korporaciniu ir finansiniu kapitalu. Apsigyvena savame teletabių ir mažumų pasaulyje, kuris vis tolsta nuo realaus gyvenimo, ir ima kasdien pralaimėti globaliose žaidynėse. Deja, gyventi tokioje turtingoje, pilnoje atskirties ir nelygybės, vidaus įtampų ir ideologinių idiotizmų totaliai supriešintoje ir fragmentuotoje sistemoje – mus ištikusi lemtis.

Yra Kinijos ar Singapūro modelis – politinė autokratija, leidžianti nepaskęsti pliurpalų chaose, ir ekonominė, saikinga laisvė, leidžianti kurti verslą. Kinai galvoja ne kaip išgyventi nuo kadencijos iki kadencijos,  jiems nesvarbūs reitingai ar už juos balsuos. Komunistinė diktatūra čia tik tūkstantmetės imperijos politinės tradicijos moderni inkarnacija.

Ir kam jiems tos kadencijos? Jie galvoja ne tik kaip gyventi geriau dabar, bet ir kokia Kinija bus po penkių šimtų metų, tai kitas lygis, mentalitetas ir ne mūsų pasaulis, vargu ar kada nors jį bent kiek suprasim. Taip, ten daug neteisybių, baisybių ir nevertybių, beje, kaip ir mūsų veidmainiškoje, susinaikinimą pasirinkusioje civilizacijoje, kuri tiesiog rafinuočiau sugeba savas nesąmones užmaskuoti.

Nusiraminkit, valdžios trubadūrai, tikroji problema ne demokratijoje, o jos išsigimime ir nebuvime, kada demokratinės procedūros ir konstitucinės piliečių laisvės tik imituojamos nuo visuomenių atitrūkusių korporatyvinių ir politinių galios grupuočių įsiviešpatavimui maskuoti.

Plika akimi matome paprastą tiesą – jei Vakarų civilizacija iš esmės nepasikeis ir negrįš prie tikrumo, o tam beveik nebeliko laiko ir realių galimybių – pralaimės. Dabar tai jau tik laiko klausimas, ne daugiau
.
Nusilpus pasaulio policininkui, prasidėjo lemiama kova dėl įtakų, resursų ir rinkų persidalinimo ir visi didieji žaidėjai rinksis tik savo interesą, jiems mes ir mūsų valstybės ateitis absoliučiai nei kiek nerūpi.

Rusija mūsų valstybingumą laiko laikinu istoriniu nesusipratimu ir turi objektyvų valstybės interesą susijungti su Karaliaučiumi. Amerikai, kuri visur pasaulyje, iškilus realiai būtinybei, pasirinks pabėgimo iš Afganistano variantą, objektyviai nerūpi mūsų valstybingumas, bet reikia paklusnumo, strateginės teritorijos kontrolės ir mažytės rinkos. Briuselis, išskyrus dalinamus už lojalumą pinigus, norą federalizuoti ES bei sunaikinti prigimtinę civilizacijos sanklodą, nieko neturi, nieko negali duoti ir seniai yra politinis lavonas, vis nesulaukiantis progos pasirinkti Rusijos interesą.

Nauji 1940-ji gali vėl priartėti. Jei norim išlikti, turim turėti ne tik stiprią kariuomenę, bet ir vieningą bent valstybės klausimais visuomenę – tai mūsų kaina, kuri norintiems mus paturėti gal pasirodytų per aukšta. Turim laviruoti tarp didžiųjų valstybių interesų, ieškoti sąjungininkų ar neutralumo tarp oponentų, vengti bet kokių ir tarptautinių, ir vidinių papildomų įtampų, įtakų ir rizikų mūsų šaliai, nes tokia mažų valstybių elgsenos dideliame, globaliame konflikte, kuris jau artėja prie branduolinio karo ribos, abėcėlė.

Tą visiškai galima daryti ir būnant susaistytais dabartiniais sąjungų ryšiais, ir nekeičiant šiuo metu nepakeičiamų geopolitinių pasirinkimų, ką daugiau ar mažiau sėkmingai bando daryti kitos valstybės. Tik mūsų bukalaurai apsimeta to nesuprantančiais ir jų veikla vis labiau primena užsienio šalių atstovybės darbą savo piliečių interesų sąskaita. O jų planai karo ir krizės metu primesti visuomenei nepriimtinus įstatymus yra tiesiog nusikalstami.

Tam, kad išliktume, viduje turime turėti kuo daugiau tiesioginės demokratijos valdžių išrinkimo procese ir kuo daugiau autokratijos, priimančios greitus ir ryžtingus sprendimus valdymo procese. Tam geriausiai tinka ne tinkių vinkių  rinkimai pagal partijų sąrašėlius, o vienmandatė  mažoritarinė rinkimų sistema. Tai užtikrintų ne beveidę, prisitaikėlišką, begalinių koalicijų plepyklą, o stiprią, reformas galinčią įgyvendinti vyriausybę.

Ateičiai būtina prezidentinė politinė sistema, kur prezidentas yra kartu ir valstybės vadovas, ir premjeras, formuojantis ministrų kabinetą ir vadovaujantis vyriausybei. Tačiau ją kurti reikia ne dabar, kas tik įtvirtintų esamą oligarchinę sistemą ir valstybę užvaldžiusių grupuočių siautėjimą, o po tiesiogines, esmines demokratines reformas vykdančio Seimo išrinkimo. Jei to nepavyks 2024-siais – nebepavyks niekada, nes tai yra lūžio taškas prarandamos valstybės gyvenime.

Kai jie vėl ateis jūsų balsų – paklauskit, ar tikros demokratijos sukūrimo keliu bus einama, ar bus daroma viskas, kad Konstitucija iš tikrųjų būtų gyva ir veikianti? Nes kitų egzistencinių klausimų dabar praktiškai nebėra, teritorijos administravimą gali užtikrinti bet kokie biurokratai, kokiai ambasadai  jie nebūtų pavaldūs. Visi pasiūlymai turėtų būti vertinami tik šiuo požiūriu ir jau labai greitai atsiskleis, kas už Lietuvos ateitį, o kas tik marionetė. Visa kita yra tik vietos ir laiko aplinkybės.

- Reklama -

1 KOMENTARAS

  1. Briuselis politinis lavonas?Taip rašo p.Rusteika,taip šneka Europoje ir kraštutiniai popolistai pvz.Orbanas.Bet kažkodėl dauguma šalių įESįstojo ir dar visa eilė,pan.kaip įNATO. Visi nori gerai ir saugiai gyventi.p.Rusteikai tai nesuprantama.

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą