Apie „šnipų šnipą“, cheminį ginklą ir tikruosius tikslus

12
8
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas. KK nuotr.

E.Snoudenas toliau tęsia savo „šnipų šnipo“epopėją. Jau rašiau, kad visas tas jo sukurtas „spektaklis“ galimai labai panašėja į kažkokio mums dar iki galo nesuvokiamo plano dalį.Tuo labiau, kad šitame spektaklyje epizodiniuose vaidmenyse dažnai stebime dalies didžiųjų pasaulio valstybių aukščiausio valdymo ešelono solo partijas. Vienintelis, kuriam buvo primygtinai peršama ir šis sugebėjo viešai to vaidmens išvengti – Rusijos Prezidentas.

Nors dabartinis spektaklio veiksmas dėliojamas rusiškoje aplinkoje, rusiškose dekoracijose, bet V.Putinas, pareiškęs, kad „neapsimoka kirpti paršiuko, nes iš to naudos maža, o riksmas didelis“, atsisakė tapti viešu solistu.

Galbūt jis visa tai stebi ir veikia iš už kulisų? Galbūt. Tada, reikia pripažinti, jis yra daug gudresnis nei įprasta manyti.

O D.Kameronas, D.Britanijos Premjeras, taip skelbia žiniasklaida, įsakė savoms slaptosioms tarnyboms sunaikinti laikraščio, kuriame spausdinama „šnipų šnipo“ teikiama informacija, kompiuterių kietuosius diskus. Įsakymas įvykdytas, bet apie tai paskelbiama visuose pasaulio didžiuosiuose leidiniuose.

Ak, jau ta demokratija, nieko nebeįmanoma išspręsti slaptai, net tokių klausimų, kurie, anot tos pačios žiniasklaidos, priskiriami nacionaliniam saugumui. Velniava, tikras chaosas.

Nepraėjus ir parai po tokių veiksmų, vėl pasirodo porcija „demaskavimų“, kuriuose aiškiai įvardijamos visos didžiausios JAV ir pasaulio kompanijos, užsiimančios informaciniu bizniu: “Google”, “Verizan”, BT, Facebook, Skype , – kaip slaptųjų tarnybų tarnaitės. Ši informacija jau skelbiama net vedančiuosiuose JAV žiniasklaidos leidiniuose.

Atrodo, kad kiek valdantieji besiimtų priešiškų veiksmų, laisvoji žiniasklaida neleis jiems pažeidinėti „žmogaus laisvių ir teisių“. Tikras laisvos spaudos triumfas, pasiaukojanti ir didvyriška kova už kiekvieno „žmogaus teises“.

Gerai, pamąstykime, ką Snoudenas naujo patiekė „žiūrovams“? Informaciją, kad tokios galingos globalios informacinės kompanijos, kaip „Google“, aktyviai bendradarbiauja su slaptosiomis tarnybomis ir už gerą atlygį pateikinėja visą jiems prieinamą informaciją?

Kokia, po šimts kalakutų, čia naujiena? Tik absoliutus idiotas šiandien gali manyti, kad ta informacija, kuria šių kompanijų pagalba mes naudojamės, tikrai yra apsaugota ir niekam neteikiama. Negi dar yra šioje planetoje žmonių, kurie kalbėdami mobiliu ar rašydami intymų laišką elektroniniu paštu galvotų, jog niekas niekada apie tai nesužinos? Jei taip, tada man labai gaila tokių žmonių. Jei tokių ir yra, tai tikrai labai nedidelė „dauguma“, kaip garsiųjų kovotojų už tariamą toleranciją. Jau vien tai, kad Snoudeno informacijos nutekėjimas nesukėlė protestų cunamio rodo, kad visa tai, bent kiek mąstančiam, niekada nebuvo ir nėra jokia paslaptis. Tačiau pasaulio stambioji žiniasklaida ir toliau kuria Snoudenui kankinio aureolę ir “šnipų šnipo” įvaizdį. Kam?

Klausimas labai rimtas. Aišku, jis gali turėti tikrai sukrečiančios informacijos. Jei jis tikrai gebėjo nukopijuoti ypač slaptas vykdomo projekto detales, tai kodėl jis negali turėti ir informacijos apie vieną ar kitą pasaulio galingąjį? Visiškai įtikinama. Kol kas viešoje erdvėje tokių užuominų nėra, bet… Tai – pirma.

Antra, tai, kad egzistuoja organizacijos ir žmonės D.Britanijoje ir JAV, kurios disponuoja šia informacija, galbūt dalimis, rodo, jog Snoudenas veikia ne vienas, o tai sukelia dar daugiau klausimų.

Gerai, sutinku, galima pražiopsoti vieną asmenį, bet negalima pražiūrėti ištiso tinklo.Tuo labiau, kad, anot žiniasklaidos, ši informacija perduodama tais pačiais elektronikos kanalais, kurie perfiltruojami ano projekto.

Aš ne šiaip sau jums suku galvas tais savo išvedžiojimais. Klausimų – daugiau nei atsakymų. Arba visa ta šou programa ne tais siūlais siūta, arba jos tikslas – ne “žmogaus teisės” ar “laisvės”,apie kurias taip daug kalbama.

Tikslas – „lojalus individas“

Globalizmo projektas reikalauja valdyti ne tik resursus, teritorijas, bet svarbiausias jo uždavinys – žmogaus sąmonė. Tai mums vis dar atrodo, kad branduolinis ginklas – ginkluotės aukščiausias pasiekimas. Tikrai esame girdėję apie lazerius, bakteriologinius ginklus. Pro mūsų ausis gal ir praslydo psichotroninė, klimatinė ir kitokia naujausia ginkluotė, apie kurias mes beveik nieko nežinome ir nieko nenutuokiame. Visa tai egzistuoja ir visa tai nuolat tobulinama.

Slaptosios valstybių tarnybos užsiima ne vien tik žvalgyba, bet pirmiausiai vidaus informacijos rinkimu ir valstybių vidaus gyvenimo įtakojimu, manipuliuojant informacija. Imperija negali vien tik tuo pasitenkinti, kad beveik viską žino apie JAV gyventojus ir reikiamos informacijos sklaida juos masiškai valdo. Ji — imperija. Norėdama apsaugoti savo plačiai išplitusius “nacionalinius interesus”, jinai privalo turėti informaciją apie visus globalioje, jiems prieinamoje ir nepreinamoje, teritorijoje. Nieko nuostabaus, kad toks visuotinio sekimo projektas egzistuoja ir veikia, kad jam dirba visos satelitinių valstybių slaptosios tarnybos.

Ir čia iškyla dialema: kaip visa tai sutaikyti su skelbiamais demokratijos, laisvių, žmogaus teisių principais? Kaip tokiais veikimais neprarasti kovotojos už minėtus principus – išgarsintąsias vakariečių vertybes, įvaizdžio?

Na, tai tik moraliniai pamąstymai. Didžiosios valstybės morale remiasi tiek, kiek ši tarnauja jų reikmėms. Šventa tiesa, būtent taip realiame pasaulyje esti, bet…

Šie moraliniai principai įdėti į amerikiečių valstybės pagrindinių įstatymų rinkinius, todėl labai greitai gali pavirsti finansine tragedija. Ims visi ir už tokius veiksmus paduos valstybę į teismus (formaliai ten viskas įmanoma), o šie masiškai pradės tenkinti tokius prašymus. Kadangi viskas matuojama pinigais, tai kiekvienam pareiškėjui valstybei teks mokėti milžiniškas kompensacijas. Taip valstybės valdantysis elitas kartu su visa valstybe gali ubagais išeiti. Svaičiojimai? Tikriausia, bet JAV visko gali būti. Ten piliečiai vien šaunamų ginklų turi daugiau kaip 300 milijonų vienetų, o jie nuo seno save laiko laisvais ir, reikalui esant, gali nepaklusti federaliniai valdžiai. Ypač, jei tai liečia jų piniginę. Tai privalu įsidėmėti.

Ir tų principų negali atsisakyti, nes jie – imperijos valdymo instrumentai. Iškrypo kurios nors valstybės elitas iš paklusnumo kelio, panoro daugiau savarankiškumo, tuoj ir paskelbiama apie antidemokratišką režimą, tuoj ir pritaikomos kokios nors sankcijos ar blokados.

Nesutiko kurios nors valstybės valdantieji mokėti duoklę, dalintis gamtos turtais, į “vertybes” įgavo savitą požiūrį, tuoj problemos dėl laisvių ar žmogaus teisių.

Ne, šito atsisakyti negalima, tai labai efektyvus instrumentas. Tai kaip visa tai suderinti?

Būtina, kad patys žmonės suprastų, jog visa tai daroma jų naudai. Kad visa tai tarnauja būtent demokratijai ir laisvei. Juk nė vienas, kuris lojalus savo valstybei, neturi bijoti anos programos? Nesvarbu, kad kažkas žino su kuo tu miegojai, kaip tu elgiesi savo namuose ar darbe, nesvarbu, kad tave apima baimė, kai įpykęs pradedi dėti į šuns dienas valdančiuosius ir prie butelio svarstai, už ką atiduosi savo balsą. Visa tai — menkniekis. Svarbiausia, kad tu, žinodamas apie visą apimančią sekimo programą ir įsivaizduotinas pasekmes, vengsi artimesnio bendravimo su kitais, stengsies su draugais prie butelio nesvarstyti opių problemų, o, kad pasikalbėtum vien tik apie žvejybą, nebūtina dažnai susitikti. Norėdamas užsitikrinti sau, savo šeimai stabilų ir ramų gyvenimą, vengsi aktyviau reikštis visuomeniniame gyvenime. Žodžiu, virsi tikru lojaliu individu, kurį daug lengviau įtakoti ir valdyti.

Kad ramiai miegotum ir nekeiktum savęs, galėtum susitaikyti su savo sąžine, – tau kasdieniniai reportažai iš terorizmo, kuris ir yra pagrindinė vieša tos sekimo programos pateisinamoji priežastis, apimtų teritorijų, valstybių ar net ištisų regionų.

Visko neįmanoma sužiūrėti, maištaujančių visada atsiras, kad ir informacinėje srityje. Žiūrėk, koks nors gudrutis ėmė ir paskelbė, kad terorizmą remia S.Arabija ar koks nors Kataras. Na, ir kas? Vakarai čia niekuo dėti. Mes jiems nenurodinėjame, nes įvardintosios valstybės – savarankiški kraštai, ir jie ne visada veikia pagal mūsų principus.

Ai, mes iš jų perkame naftą ir dujas, ir būtent iš šio biznio susikrautų milžiniškų turtų finansuojamas pasaulio terorizmas? Nieko nepadarysi, juk nenorite, kad mūsų ekonomika patirtų recesiją ir jūsų gyvenimo lygmuo smuktų? Nenorite. Mes rūpinamės tik jumis, todėl kartais esame priversti užmerkti akis.

Taip ar panašiai, primityviai ir daug kartų sudėtingesnėmis formuluotėmis visiems mums aiškina tokių programų būtinumą. Ir dauguma mūsų tuo tiki. O ką daryti? Pagaliau, tikim mes ar netikime, koks skirtumas. Prieš vėją nepapūsi, svarbiausia, kad namie būtų ramu. Ar esu neteisus?

Ar galim peikti žmogų, kuris panašiai mąsto ir priima šiai dienai lengviausią sprendimą – niekur nesikišti ir niekur nelandžioti? “Ne mano daržas, ne mano pupos”. Ne, nes ir patys dažnai taip elgiamės.

O įvykiai tai… sutampa?

Ar kada nors stebėjote Lietuvoje kokį nors protestinį judėjimą prieš sąmonongai surežisuotus karus kitose valstybėse? Ar protestavome prieš karą Afganistane? O kaip su Iraku? Juk imperija tiesiogiai visam pasauliui pasijuokė į akis, kai sąmoningai melavo JT, skelbdama neva turi nepaneigiamų įrodymų, jog Saadamo režimas turi bakteriologinį ginklą ir tuo pagrindu, pamindama visą tarptautinę teisę, ėmėsi invazijos. Ar mes protestavome? Ar mūsų politiniai vadovai, nepriklausomos organizacijos protestavo?

Taip, Irako buvęs vadovas tikrai nepanašėjo į geradarį, bet… Ar to pakanka, kad bombarduotum ir sugriautum šią šalį? Ne apie tai rašinys. Grįžkime prie temos.

Galimai tai ir yra pagrindinė tokių “spektaklių”užduotis: negali viešai imti ir paskelbti, kad sąmoningai pažeidi JAV Konstitucijoją, kuri iki šiol amerikiečiams pristatoma daug svarbesne nei Šv.Raštas. Negali, nes tai iššauks neabejotiną pasipriešinimą. Tačiau kai tokios informacijos nutekėjimas “sutampa” su kokiais nors labai svarbiais įvykiais kitame pasaulio regione, kurie įvardijami kaip pasaulio terorizmas ir grėsmė visiems ir visur, tada tokia informacija tarnauja svarbiam reikalui – netiesioginiam tokių projektų įteisinimui. Svarbiausia, kad pats planetos gyventojas “suprastų”, jog tokia imperijos valdančiųjų politika — priverstinė, siekiant užtikrinti visų Žemės gyventojų taikią ir saugią kasdienybę.

Tik dėl to,”laikinai”, privaloma susitaikyti su visu tuo, apie ką skelbia Snoudenas. Kiekvienas, kuris mano kitaip ir tam priešinasi, gali būti įvardintas kaip nepatikimas asmuo ar net nacijos priešas ir nacionalinių interesų išdavikas. Kad būtų tvirčiau ir patikimiau, Snuodenas pakelbiamas beveik už įstatymo ribų, jam atimamas pasas ir grasinama amžinu įkalinimu.

Kažkur jau istorijoje panašiai buvo? Ar ne Vokietijoje ir Rusijoje XX amžiaus trečiame – šeštame dešimtmečiuose? Taip, tik ten visa tai buvo daroma brutualiomis ir primityviomis formomis, o dabartinė imperija stengiasi veikti “švelniai ir atsakingai”. Koks galimai bus rezultatas? Ieškokime atsakymo istorijoje. O “įvykių sutapimai”?

Dar gerokai anksčiau savo rašiniuose tvirtinau, kad imperijai verkiant reikalingas karas. Ne su kokiu nors Afganistanu ar Iraku, bet daug platesnis, apimantis kurį nors labai svarbų geopolitinį regioną ar net daugiau.Tas karas – tai senėjančios imperijos išsigelbėjimas.Tai skęstančio dolerio paremtos globalios finansinės sistemos sutvirtinimas, tai, jei viskas pavyks, geopolitinių konkurentų stabdymo programos labai svarbi dalis. Pagaliau, tai globalaus kapitalo, kurio tarpusavio konkurencija paskutiniame dešimtmetyje vėl paaštrėjo, kovos dėl pasaulinio sosto strategijos dalis.

Argumentai: nuo pat XXI amžiaus pradžios stebėjome didėjantį nestabilumą Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose. Tragedija, prasidėjusi teroristiniu aktu pačiose JAV 2001 metų rugsėjo 11 dieną, sąmoningai buvo permesta į Afganistaną, vėliau — Iraką. Šimtai tūkstančių žuvusių, visiškai sugriautos ekonomikos, svetimos kariuomenės okupacijos ir marionetinių vyriausybių veiklą pavertė tuos kraštus dar ilgai kraujuosiančia žaizda.

Šių šalių gamtos turtai, kurie priklausė nacionalinėms kompanijoms ir dirbo nacionaliniams interesams, perimti okupacijas vykdžiusių šalių kapitalo, o visa, kas liko, – teisėtų anų žemių šeimininkams. Tai – pasėta nesantaika, griūvėsiais virstantis tradicinis gyvenimo būdas.

Kai prie viso to buvome pripratinti ir visa tai įsikalė mūsų galvelėse nebereikšminga kasdienio gyvenimo norma, prasidėjo nauja virtinė “demokratinių” procesų. Visiškai nelauktai “sprogo” Tunisas. Šalis, kurioje, kaip ir kiekvienoje valstybėje, buvo vidinių problemų, tačiau visa tai neatrodė gebėjimu virsti “revoliucija”.

Įvykiai Tunise netruko persimesti į Libiją. Jei dėl Tuniso ir kilo abejonių, maža ir nelabai pastebima šalis, tai įsižiebus “revoliuciniam laužui” kaimyninėje šalyje ir tos revoliucijos eigoje tapo aišku, kad tai visai ne revoliucijos, o kažkieno puikiai sumanytas įvykių Viduriniuose Rytuose tęsinys.

Atvirai sakant, jei ne buvusio anos valstybės vadovo Kadaffio režimo pasipriešinimas, tai tie įvykiai nebūtų plačiai atvėrę akis.

Toliau — Egiptas. Ir ne tik… Patikėję oficialia įvykių versija plačioje žiniasklaidoje, pakilo Jemeno ir dalies kitų šio regiono valstybėlių savo šalių valdančiuoju elitu nepatenkintų gyventojų. Deja, tose vietovėse nepaprastai greitai buvo įvesta tvarka, net svetimos kariuomenės (S.Arabijos) pagalba. Ir niekas tuo labai nesipiktino. Po Egipto sekė Sirija. Ir čia projektas užstrigo.

Vien tik dėl Sirijos režimo tvirtumo, jo geros ginkluotės, didesnės tautos dalies vieningumo? Ne. Tiesiog atsipeikėjo kiti geopolitiniai žaidėjai ir gerai perprato, kuo visa tai pasibaigs ir kam visa tai tikrumoje skirta.

Žaidimai aplink Siriją

Dvejus su puse metų galynėjosi geopolitiniai priešininkai Sirijoje. Beveik 47 pasaulio valstybių 48 -56 tūkstančiai”savanorių” samdinių, gausiai remiamų imperijos satelitų ir pačios imperijos, pakilo į “šventą karą” prieš nekenčiamo režimo žiauriausią diktatorių …

Šiandienos Izraelio leidiniai atvirai ir emocingai rašo: “900 dienų – dveji su pusę metų-tęsiasi mąsinės žudynės Sirijoje.Apie 120 tūkstančių žuvusių, pusė milijono sužeistų, milijonas pabėgėlių.

Viso to civilizuotam pasauliui nepakako, kad atsibustų ir padarytų tai, ką privalėjo padaryti pirmomis dienomis. Vienok ir dabar siriečių mėsininkas tęsia nebaudžiamą savos tautos naikinimą”.

Kai perskaitau tokį žydiško veidmainiškumo kūrinį, man norisi rėkti ir garsiai paklausti: o tie trys milijonai Palestinos pabėgėlių, kurie iki šiol glaudžiasi kaimyninėse žemėse, o tie dešimtys tūkstančių nužudytų, sužeistų, o niekada nesiliovusi ekspansija į palestiniečių gyvenvietes, – tai demokratiška? Vadinasi, kai žydas mano ginantis savo valstybės išlikimą ir tuo pateisina savo nusikaltimus, tai visas civilizuotas pasaulis privalo jam pritarti? O kai suverenios valstybės vadovybė ima priešintis aiškiai iš užsienio remiamai incijuotai “revoliucijai”, kuri, ne be tų pačių žydų pagalbos, virsta taip vadinamu “pilietiniu karu” ir jame dalyvauja samdiniai iš kitur, tai jau nebe civilizuotas pasaulis ir jo vadovas vadintinas mėsininku? Ar ne per aukštai užsimota? O ar kada šioje valstybėje buvo kitaip?

Dar prieš keletą dienų atrodė, kad įvykiai Sirijoje galimai kada nors pasibaigs. Vyriausybinė kariuomenė vieną po kitos atkovodavo prarastas teritorijas, “demokratiška” opozicija jau triūbijo visais verksmo trimitais, skųsdamasi, kad juos visi apleido, kad juos visi paliko.Tikrai, ji turi pagrindo dejuoti ir skųstis.

Kai buvo nuverstas Egipto Prezidentas ir valdžia teisėtų rinkiminiu keliu atiteko imperijos remiamiems “Broliams musulmonams”, o Turkijos premjeras privačiuose pokalbiuose vis dažniau užsimindavo apie galimą turkų tiesioginį dalyvavimą kovose prieš Sirijos režimą, imperija aiškiai davė suprasti, ko iš šių lyderių tikėtųsi: naujasis “demokratiškas” Egiptas kartu su turkais privalėjo imtis tiesioginės invazijos į Siriją.

Kodėl jie neištesėjo pažado? Sunku pasakyti. Prezidentui Mursi, kuris apsilankė Maskvoje, turbūt išsamiai buvo paaiškinta, kas laukia jo šalies, jei šis imsis tos avantiūros,o Turkijos Premjeras, kuris sugebėjo lyg ir surasti bendrą kalbą su amžinu priešu – Kurdų darbo partija, kuri visada skelbėsi nepaliaujamai sieksianti nepriklausomos valstybės – Kurdistano sukūrimo, ir ženkliai sumažinti pastovių išpuolių skaičių prieš jo šalį, su nerimu stebėjo, kaip Sirijos kurdai palaipsniui įsitraukia karan Assado režimo pusėje. Tęsėdamas pažadą galėjo vėl atsidurti prieš kurdų nepaliaujmas teroro akcijas.

Bandydamas įsisukti, jis vis aiškindavo apie galimą Sirijos aviacijos atsaką. Imperija ėmęsi priemonių ir į Turkiją buvo atgabentos garsiosios prešlėktuvinės gynybos “Peršing”sistemos. Deja, ir Egiptas, ir Turkija tik trypčiojo vietoje.

Kantrybė turi savas ribas. Egipte vėl prasidėjo neramumai ir “netikėlis” Mursi neteko savo sosto. Tiesa, jis prieš pat savo nušalinimą dar bandė šauktis pagalbos, apeliuodamas į Vakarus ir visais varpais skelbdamas apie “švento karo prieš Siriją” pradžią, bet… Traukinys jau nuvažiavo. O Turkijos Premjerui buvo gerokai pagrūmota neramumais pačioje Turkijoje.

Grūmok negrūmojęs ,bet planas nepavyko. Nieko kito nebeliko, kaip patiems imtis darbo. Ir… Sirijoje panaudotas cheminis ginklas. Pačioje Assado panosėje, visam pasauliui regint ir JT specialiai atsiųstai komisijai dėl šio ginklo galimo panaudojimo stebint. Kas toliau?

Cheminis ginklas Sirijoje. Kam tai naudinga?

Kai Clinton paliko valstybės sekretoriaus postą ir ėmėsi ruoštis dar vienam bandymui pasiekti Prezidento kėdę būsimuose 2016 metų rinkimuose, B.Obama į jos vietą pasodino respublikoną Dž Kerry. Tada visi plojo, džiaugėsi išžvalgiu Prezidento pasirinkimu. Tik nedaugelis santūriai ir labai atsargiai vertino jo viešus pritarimus Prezidento vykdomai politikai. Jie labai nuoširdžiai abejojo, ar šis senas neokonas nesiims vykdyti vanagų užgaidų.

Ir štai paskutinių pranešimų ištraukos: “Kerry nepaliko abejonių, kad šiandien JAV nebekelia klausimo, ar pradėti karo veiksmus prieš Siriją, jos svarsto, kada juos pradėti”,”Valstybės sekretorius paskutinius įvykius Sirijoje pavadino taikių gyventojų žūdynėmis. Žudynėmis moterų, vaikų ir nekaltų praeivių cheminiu ginklu. Tai amoralinis cinizmas”, “Visos tautos ir visos nacijos, kurios tiki mūsų visaapimančių žmoniškumu, turi pakilti ir parodyti, kad už cheminio ginklo panaudojimą teks atsakyti, kad tai daugiau niekada nepasikartotų”.

Kokie teisingi žodžiai! Tačiau taip ir norisi pridėti: o kur buvo amerikiečiai, kai su jų žinia 1987 metais Saadamas Huseinas panaudojo cheminį ginklą kare prieš Iraną? Kažkodėl tada jie nešaukė “gevalt”.

Kas panaudojo cheminį ginklą Sirijoje, iš kur jį gavo ir realiai ko buvo tuo siekiama – žinoma tik nedaugeliui. Mes su jumis tegalime spėlioti. Logiškai mąstant, nesitiki, kad Sirijos vyriausybė, į šalį atvykus JT inspektoriams dėl anksčiau atsiradusių tokių pranešimų Alepo miesto prieigose, imtųsi tokių veiksmų. Jiems tai visiškai nenaudinga. Nereikalinga. Tai – Assado politinė žmogžudytė ir visų dvejų su pusę metų pastangų nurašymas.

Tada kas? Kovotojai prieš režimą? Galbūt. Tačiau negalima atmesti, kad tai buvo specialiųjų tarnybų akcija ir dabar jau įsisukantį keršto smagratį sunku sustabdyti.

Rusai skelbia netikintys metamais kaltinimais Sirijos režimui ir kviečia visus palaukti tyrimo rezultatų.

Amerikiečiai, ypač visada besistengiantys save sureikšminti Prancūzijos ir D.Britanijos vadovai, laukti nelinkę. Jie jau žino tiesą, kuri tomis pačiomis JAV valstybės sekretoriaus lūpomis ir buvo paviešinta: “Mes žinome, kas tai padarė, ir mūsų informacija patikima. Ji gauta iš pirminių šaltinių. Tokių kaip visiems gerai žinomos organizacijos “Gydytojai be sienų” ir žmogaus teisių organizacijos Sirijoje”. Ir komentuodamas dar pridėjo: “Jie (Sirijos režimas) leido atvykti JT inspektūrai pavėluotai, kad jų tyrimai galėtų būti pripažinti tikrai patikimais”.

Taip, būtent nepriklausomos organizacijos ir yra tas patikimas šaltinis, kurio išvadomis remantis galima imtis ginkluotos invazijos. Kaip žmoniška, kaip demokratiška. Tikra idilija.

Štai, taip. Karinės pajėgos sparčiai stiprinamos. Pasiruošimas karinei intervencijai vyksta visu pajėgumu. Ne, tai nebus sausumos operacija. Gal kiek vėliau, jei to prireiks. Greičiausiai tai bus jau matyto scenarijaus Jugoslavijoje, Libijoje panaudojimas. Aišku, pritaikius esamoms sąlygoms.

Ar gali viso to neįvykti? Abejoju. Kitas klausimas, kiek plačiai bus užsimota. Štai minėta Izraelio žiniasklaida teigia, kad tai tik bus momentinis smūgis į kai kuriuos Sirijos režimo objektus ir nieko daugiau. Po to “koalicinės” pajėgos pasitrauks ir leis Assadui laimėti karą. Deja, norėčiau tikėti, bet žydų žiniasklaida niekada mano akyse nebuvo patikimas informatorius.

Dabar viskas priklausys nuo galimos rizikos laipsnio. Kokių priemonių ir kur atgalinį smūgį smogs geopolitiniai konkurentai – Rusija ir Kinija. Ir kiek tai bus efektinga. Tik jie gali sustabdyti “pilietinio karo” virtimą plačiu visą A.Rytų regioną deginančiu laužu. Bijau, kad jiems tai nepavyks, o ir chaosas šitame regione įtakoja naftos bei dujų kainas. Čia amerikiečių ir rusų kapitalo interesai sutampa. Rusai naftos kaina remia savą gerovę, o amerikiečių išgaunamoms skalūnų dujoms reikalinga rinka.

Tai, tai taip, tačiau kaip JAV dar negimė toks Prezidentas, kuris kapitalui pasakytų “Ne”,taip pasaulyje dar nėra tokio apžvalgininko ar aiškaregio, kuris nuspėtų rusų politikų sprendimus.

O dabar labai gerai pamąstykite, ar E.Snoudeno, kuris galimai nė nenutuokia, kad yra slapta sukurto scenarijaus pagrindinio vaidmens atlikėjas, “spektaklis” nė kiek nesusišaukia laike, ir ar įvykiai Sirijoje nėra ta papildoma medžiaga, kuri remia imperijos būtinumą viską ir apie visus žinoti, kad tokie cheminio ginklo ar kitokio plauko teroristiniai aktai nepasikartotų?

O mes, lietuviai? Ką mes? Juk mes pirmininkaujame ES, esame labai vertinami ir mūsų nuomonė gerbtina. Mes, mielas skaitytojau, kalbėsime taip, kaip lieps, ir mūsų Prezidentė ruošiasi susitikimui su B.Obama, todėl tokie klausimai ne vietoje ir jie kenkia mūsų nacionaliniams interesams.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą