Apie užsienio politiką

77
5
- Reklama -

Lietuvos valstybės užsienio politikos negalima pavadinti nei proamerikietiška, nei proeuropietiška, net ne prolietuviška. Ji tiesiog antirusiška. president.lt nuotr.

Per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvą valdantis elitas savo vykdoma politika nuolat aukštyn kojom apversdavo žinomą klasikinį postulatą: užsienio politika yra vidaus politikos tęsinys, o pastaroji turi išreikšti ir atspindėti pirmiausiai ekonominio šalies vystymosi poreikius. Realybėje gi Lietuvos valdžios užsienio politika visad buvo atplėšta nuo vidaus politikos, o ši savo ruožtu mažai buvo siejama su socialiniais–ekonominiais mūsų visuomenės interesais.

Lietuvos užsienio politikos esmė

Lietuvos valstybės užsienio politikos negalima pavadinti nei proamerikietiška, nei proeuropietiška, net ne prolietuviška. Ji tiesiog antirusiška. Ir su JAV, Europos Sąjungos ar pačios Lietuvos interesais sutampa tik tada ir todėl, kai sutampa antirusiški visų šių tarptautinės politikos subjektų interesai. Kartu Lietuvos ir Rusijos interesai, kaip mano mūsų elitas, iš principo niekada sutapti negali.

Tokia pozicija yra sunkiai paaiškinama. Ji neturi nei pragmatizmo, nei racionalumo, nei elementarios gyvenimiškos logikos pamato.

Prezidentė D. Grybauskaitė savo pirmos kadencijos (2009-2014) pradžioje pabandė deklaruoti didesnio savarankiškumo ir pragmatizmo užsienio politikoje būtinybę bei gerų kaimyninių santykių svarbą. Buvo žengti net kai kurie žingsniai šia kryptimi.

Atsiminkime, kad ir Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos vizitą į Vilnių bei jo susitikimą su Lietuvos prezidente. Arba D. Grybauskaitės iniciatyvą ištirti skandalingą galimų CŽV kalėjimų mūsų šalyje istoriją. Abu šie žingsniai anuometinės marionetinės konservatoriškos užsienio politikos kontekste buvo gana drąsus ir neordinarūs. Deja, netrukus įsikišus į šiuos procesus ponui V. Landsbergiui, šie „eksperimentai“ pasibaigė ir viskas sugrįžo į įprastas amžino „šaltojo karo“ su kitaip mąstančiu pasauliu vėžes.

Šiandien Lietuva turi įtemptus ir net konfliktinius santykius beveik su visais savo kaimynais: Baltarusija, Lenkija ir, žinoma, Rusija.

Racionalus iracionalumas

Perfrazuojant žinomą tezę, kuri buvo suformuluota kitais laikais ir kitos valstybės atžvilgiu, šiandien galima pasakyti: „protu Lietuvos politikos nesuvoksi“. Lietuvos užsienio politikos iracionalumą galima paaiškinti tik vienu racionaliu argumentu – ši politika išplaukia iš istorinių – psichologinių valdančio šalį humanitarinio bei politinio elito kompleksų. Sociofreidistinė D. Grybauskaitės frazė, kuri jai išsprūdo per patį Ukrainos krizės įkarštį, atseit „šį kartą mes iššausime“, turint omeny galimą hipotetinę naują „Rusijos okupaciją“, yra tik papildomas ir daug ką pasakantis minėtų kompleksų apsireiškimas.

Lietuvos užsienio politika – tai jos istorinio keršto aktas buvusiai „blogio imperijai“ – Tarybų Sąjungai ir dabartinei jos teisinei paveldėtojai Rusijai už „1940 metų okupaciją“ ir „gėdingą dalies anuometinės Lietuvos inteligentijos ir valdžios atstovų kolaboravimą“, kurie „nepaleido į okupantų pusę nė vieno šūvio“. Prie viso to dar prisideda ir asmeniniai kompleksai konkrečių politikų bei kitų elito atstovų, kurie jau daugiau nei 20 metų valdo Lietuvą. Tai, kaip taisyklė, arba buvę tarybiniai disidentai ir politkaliniai bei jų palikuonys, arba buvę tarybiniai bei partiniai nomenklatūrininkai. Kaip sakoma, vieni sodino, o kiti sėdėjo. Ir vieni, ir kiti turi savo „griaučius spintoje“. Vieni kerštauja istorijai už savo skriaudas, kiti – už savo nuodėmes. Taigi, istorinis kerštas – štai tikras Lietuvos užsienio politikos moto.

Keršto psichopatologija

Kur veda keršto jausmas, gerai žinoma iš pasaulinės klasikinės literatūros kūrinių. Ir nors Lietuva yra katalikiška šalis, bet šiuo pažiūriu jos politikų elgesys prieštarauja katalikiškoms vertybėms ir greičiau atitinka kitos religinės doktrinos, o būtent, judaizmo teiginiui, kuris pateiktas Toroje: „Nėra nieko teisingesnio ir aukštesnio nei savalaikis kerštas “.

Psichologine prasme kerštas gali taip užvaldyti žmogų, kad nei apie ką kitką jis jau nebegali galvoti. Kerštas gali įgauti griovimo ir savigriovos pobūdį. Jis tampa ne tik dominuojančiu sąmonės, tai pat ir politinės sąmonės, bruožu, bet ir įsiskverbia giliai į pasąmonę. Ši pasąmonė įgauna destruktyvias bei iracionalias formas ir pasireiškia visuomeninės sąmonės išorėje kartais labai netikėtais dalykais: žmonių poelgiais, simboliais, tradicijomis, terminais, šventėmis, suvenyrais ir panašiai.

Savigrioviškas keršto pobūdis dažnai reiškiasi kaip negatyvo eskalavimas savo istorijos arba jos atskirų etapų atžvilgiu ir tai veikia visą žmogaus esybę. Kai žmogus neigia savo praeitį, jis tuo pačiu neigia ir savo paties socialinę esmę. Kai jis dėl savo problemų kaltina kitus, jis nebetobulėja kaip žmogus.

Kai žmonės su panašia psichologine nuostata vykdo šalies užsienio politiką, tai suprantama, kad ekonomika ir gyventojų gerovė aukojami šiai pasąmonės ir sąmonės dialektikai.

Priklausoma nepriklausomybė

Nepriklausomybė jos konservatoriškoje formoje ir iracionali rusofobija – tai Lietuvos elitui neatskiriami dalykai. Jiems kuo daugiau nepriklausomybės, tuo daugiau rusofobijos, ir atvirkščiai, kuo daugiau rusofobijos, tuo nepriklausomesnė tampa nepriklausoma Lietuva.

Galų gale tokia pozicija atvedė Lietuvą į visišką priešingybę – ji tapo visiškai priklausoma nuo politinių, karinių, ekonominių, finansinių ir kitokių NATO ir ES struktūrų. Šiandien iš nepriklausomybės faktiškai tik ir liko nuo sveiko proto nepriklausoma rusofobija bei nuožmi antirusiška retorika. Po Ukrainos įvykių ši situacija eskaluojama iki karinės ir militaristinės psichozės lygio.

Nepriklausomybės požiūriu įdomi vieno iš Sąjūdžio ideologų R. Ozolo pažiūrų evoliucija. Viename iš savo interviu jis pareiškė, kad po 2004 metų gegužės 1-ios, tai yra po Lietuvos įstojimo į ES, nepriklausoma Lietuvos valstybė juridiškai nutraukė savo egzistavimą. Dabar tai Eurosąjunginė Lietuvos Respublika (ESLR). Europos Sąjunga, kaip teigia R. Ozolas, veda Lietuvos tautą į degradavimą ir susinaikinimą,

Iš tikrųjų, šiandien Lietuva vėl įgavo kažkokį „sąjunginį“ statusą, nuo kurio ji taip norėjo „pabėgti“ 90-ais praeito amžiaus metais. Pasitvirtino Rytų filosofijos išmintis: kuo daugiau permainų – tuo mažiau viskas keičiasi. Iš Sąjungos „bėgom“ ir į Sąjungą „atbėgom“.

Į tokią būklę mus atvedė pirmiausiai primityvoka užsienio politikos formuotojų logika. Ji remiasi prielaida, kad, kol egzistuoja Rusija, egzistuoja ir grėsmė Lietuvos nepriklausomybei. Todėl Rusijos Federacijos silpninimas tuo pačiu stiprina Lietuvos valstybę. Net ir Ukrainos krizės akivaizdoje Lietuvos užsienio politikai svarbu ne tiek Ukrainą palaikyti, kiek pakenkti Rusijai. O Rusijos griūtis taptų visiška Lietuvos pergale.

„Dvigubų standartų“ standartai

Visa tai veda į situaciją, kai lietuviškos politikos standartu tampa „dvigubų standartų“ taikymas. Jie jau neslepiami ir reiškiasi vertinant įvairius įvykius ir pakliūvant įvairiems politikams į gana tragikomiškas situacijas. Tai prezidentė D. Grybauskaitė padalina užsienio politiką į Vakarų ir Rytų, užkraunant atsakomybę už pastarąją vyriausybei, tai Saugumo departamento vadovas G. Grina pareiškia, kad kiekvienas Lietuvos pilietis, besilankantis Rusijoje sudaro potencialią grėsmę Lietuvos valstybei, tai buvęs kriminalinės policijos komisaras A. Matonis teisme pareiškia, kad sėsti girtam prie vairo jį privertė naujos Rusijos okupacijos pavojus. Maidano protestuotojai Lietuvos valdžiai – tai „aktyvistai“ ir „laisvės kovotojai“, o protestuojantys Ukrainos Rytuose – „separatistai“ ir „teroristai“. Čečėnai, kadaise kovoję prieš Maskvą, – „geriečiai“, o čečėnai, kurie kovoja prieš Kijevą, – „blogiečiai“. Kosovas – tai gerai, Krymas – tai blogai. Rusiška žiniasklaida užsiima propaganda ir ją reikia uždrausti, o vakarietiška ir tuo pačiu lietuviška teikia „objektyvią tiesą“ ir išpažįsta „žodžio laisvę“. Vienu žodžiu, veidmainystė nebeturi ribų.

Štai tokiame fone 2014 metų balandžio 26 dieną į Lietuvą atvyksta 150 JAV karininkų, kad sustiprintų Lietuvos valstybės saugumą. Jų sutikimo ceremonijoje prezidentė D. Grybauskaitė pareiškė: „Iškilus grėsmei, matome savo tikruosius draugus. Jungtinių Valstijų karinių pajėgų buvimas Lietuvoje prisideda prie visų mūsų saugumo, atgraso tuos, kuriems svetimos mūsų vertybės ir kurie kėsinasi į stabilumą Europoje bei taiką regione… Ir jeigu nukentės nors vienas mūsų svečias, tai reikš atvirą konfrontaciją jau nebe su Lietuva, o su Jungtinėmis Valstijomis“.

Taigi, išeina, kad mūsų elitas savo istorinio keršto kompleksą pasirengęs konvertuoti į globalinės konfrontacijos veiksnį su neprognozuojamom pasekmėm Lietuvai ir pasauliui.

Kaip viskas prasidėjo

Po nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. kovo 11 dieną iškart prasidėjo priešiška Rusijos atžvilgiu Lietuvos politika, kuri ženkliai sustiprėjo po tragiškų sausio įvykių Vilniuje. Politikai bei žiniasklaida atvirai pradėjo kurstyti visuomenėje antirusiškas ir rusofobiškas nuotaikas. Lietuvos tautinių mažumų atžvilgiu pradėjo aktyviai formuotis Rusijos „penktosios kolonos“ įvaizdis. Viešai buvo propaguojami 2 išsigelbėjimo nuo Rusijos grėsmės būdai: separatistinių jėgų palaikymas pačioje Rusijoje bei radikali provakarietiška Lietuvos orientacija.

Atėjus į valdžią LDDP, oficiali antirusiška propaganda kiek pritilo, bet esminio lūžio neįvyko. Atvirkščiai, lygiagrečiai vyko prezidento A. Brazausko 1994 metų pradžioje paskelbtas prisijungimo prie NATO procesas bei pastovus ir įžeidžiantys p. V. Landsbergio pareiškimai ir iniciatyvos Rusijos atžvilgiu.

1994 metų spalio – lapkričio mėnesiais Seime vyko parlamentinė diskusija dėl nacionalinio saugumo problemų. Buvo diskutuojami 2 saugumo koncepcijos projektai: vienas parengtas LDDP ir pristatytas anuometinio šios partijos pirmininko pavaduotojo G. Kirkilo, ir antras, kurį paruošė dešiniosios partijos ir kurį krikščionių–demokratų partijos vardu pristatė buvęs Seimo pirmininko pavaduotojas Č. Stankevičius.

Diskusija išryškino įdomų momentą. Kairieji ir dešinieji faktiškai diskutavo tik dėl Lietuvos priešo Nr. 1 konkretaus įvardijimo ar neįvardijimo oficialioje nacionalinio saugumo koncepcijoje. Kairieji teigė, kad priešo vardo nereikia minėti, o dešinieji reikalavo tiesiai ir šviesiai įrašyti į Seimo dokumentą Rusiją kaip pagrindinį Lietuvos valstybės priešą.

Būtent pastaroji konservatoriška nuostata netolimoje ateityje ir nugalėjo lietuviško elito sąmonėje ir pasąmonėje. Gruzijos-Rusijos konflikto metu 2008 metais žinoma Konservatorių partijos veikėja R. Juknevičienė jau prabilo apie tai, kad Lietuvos politikai, nematantys Rusijos grėsmės, yra „tautos išdavikai“ ir „Kremliaus agentai“, o 2014 metų vasarą pačią Rusiją ji atvirai pavadino „teroristine valstybe“.

Priešo įvaizdis

Vis dėlto masinėje liaudies sąmonėje su „priešo įvardijimu“ ne viskas klostėsi sklandžiai ir vienareikšmiškai. Nors Rusijos, kaip pagrindinio priešo, įvaizdis buvo formuojamas gana nuosekliai ir tikslingai plačiuose visuomenės sluoksniuose, rezultatai pasireikšdavo gana banguotai. Pagal sociologinius tyrimus, 1991 metais 69 % apklaustų Lietuvos gyventojų matė Rusijoje ekonominę, politinę ir karinę grėsmę savo saugumui, 1994 metais – tokių buvo 61,5%, 2009 – 39%. 2014 metų pavasarį, tragiškų Ukrainos įvykių įkarštyje, apie Rusijos priešiškumą pagal kompanijos “Spinter tyrimai” duomenis, prabilo net 72, 5 % apklaustųjų.

Tai neturėtų stebinti, nes dėl Ukrainos (dėl konfliktinės situacijos susidarymo, kurioje prisidėjo ir Lietuvos užsienio politika) antirusiška retorika politikų kalbose ir žiniasklaidos rašiniuose tiesiog peržengė visas įmanomas ribas.

Paradoksas, bet susidaro įspūdis, kad Lietuvai tapus NATO ir ES nare, Lietuvos elitas ne tik nepasijuto saugesnis, bet atvirkščiai, „Rusijos grėsmės“ faktorius pasidarė dominuojančiu formuojant šalies vidaus ir užsienio politikos iniciatyvas. Žinoma, tai galima paaiškinti ir kai kuriais racionaliais motyvais, kad, pavyzdžiui, Lietuva nepasitiki savo NATO partneriais, arba Lietuvą šioje vietoje spaudžia galingesnės valstybės, arba Lietuvos elitui tiesiog naudinga pastovi antirusiška politika. Bet racionalumo nepakanka, kai madas pradeda diktuoti psichopatologiniai kompleksai.

Viešoje erdvėje visą laiką akcentuojami „informaciniai karai“ su Rusija (žurnalistikos faktiškai jau nebėra, yra tik propaganda), Rusijos „minkštoji galia“ su jos Dostojevskiais ir Gazmanovais, įvairūs prekybiniai konfliktai paskelbiami „ekonominės blokados‘ įrankiu. Kai kurie mūsų politikai ir žurnalistai Rusijos grėsmę įžvelgia net tarybinėse dešrelėse ir rusiškose matrioškose.

Lietuvos nacionalinio saugumo departamentas kasmet publikuoja griozdiškas ataskaitas, kuriose apstu teiginių apie Rusijos šnipų bei įtakos agentų veiklą Lietuvoje (pasirodo Lietuva jų tiesiog prikimšta). Dažniausiai, deja, tai pateikiama užuominų ir metaforų forma, be rimtų ir tiesioginių faktų ir įrodymų.

Vienu žodžiu, vykdoma nuolatinė „didvyriška“ kova su „istoriniu Lietuvos priešu“, o iš esmės – su savo geopolitine padėtimi.

Tarp kitko, dėl įtarimų palaikant ryšius su Rusijos valdininkais ar dėl šiaip objektyvesnio požiūrio į Rusiją „sudegė“ ne vienas Lietuvos politikas. Todėl mūsų pareigūnai kaip velnio bijo kokių nors neoficialių, o vis dažniau ir oficialių kontaktų su Rusijos kolegomis. Taip iš vienos pusės stiprinamas priešo įvaizdis, o iš kitos – didėja politinės šizofrenijos laipsnis, kuris neigiamai veikia įvairius visuomeninio gyvenimo aspektus.

Lietuvos „Trojos arklys“

Tiesioginis Lietuvos užsienio politikos užsakovas ir įkvėpėjas (ir tai jokia paslaptis) yra JAV, kuri sumaniai ir kryptingai naudojasi istoriniais – psichologiniais Lietuvos elito kompleksais. Šios valstybės padiktuota mūsų šalies užsienio politika iš dalies tampa, deja, ir antieuropietiška. Adamkaus laikais Lietuva net buvo vadinama JAV „Trojos arkliu“ Europos Sąjungoje. Sugrįžimas į Europą Lietuvos elitui visada buvo tolygus šalies amerikonizavimui. Savo ruožtu Lietuva vakaruose visada buvo traktuojama kaip demokratinių reformų visoje postsovietinėje erdvėje katalizatorius.

Kita vertus, finansinė ir politinė JAV galia turėjo užtikrinti ekonominių reformų sėkmę pačioje Lietuvoje. Lietuvos „amerikonizavimas“ turėjo ir tam tikras objektyvias prielaidas, nes beveik apie 1 milijonas lietuvių po karo emigravo būtent į JAV ir iki šios dienos sudaro šioje šalyje gana įtakingą diasporą. Jie daugumoje ir lėmė posovietinių visuomeninių procesų eigą savo istorinėje tėvynėje, kurioje turėjo savo ekonominius, finansinius ir kultūrinius interesus. Kai kurie iš lietuviškų emigrantų papildė ir valdančiojo naujo Lietuvos elito gretas tapdami įvairiais patarėjais, konsultantais, ekspertais arba tiesiogiai dalyvaujant politikoje ar užsiimant bizniu.

Vis dėlto Lietuvos elito elgesys buvo nulemtas ne tiek šiais ir kitais objektyviais veiksniais, kiek subjektyviomis konfrontacinėmis nuostatomis dėl pasaulio vystymosi tendencijų, kurios atėjo į elitarinę savimonę iš šaltojo karo laikų. Demokratinis Lietuvos elitas taip ir nesugebėjo atsikratyti konfrontacinio ir totalitarinio mąstymo stereotipų. Jo požiūriu, JAV – tai vienintelė jėga, kuri gali sutramdyti revanšistinę Rusiją, ir todėl Amerikai galima deleguoti savo santykių su kaimynine šalimi problemas, su kuria niekaip nesurandama bendra kalba.

Taigi, dabartinis lietuviškas elitas pasirengęs suteikti Lietuvai „eilinio kareivėlio“ vaidmenį sudėtingame ir pavojingame geopolitiniame galingų valstybių žaidime.

Svetimi interesai ir tikslai

Savo konfrontacinį požiūrį į Lietuvos – Rusijos santykius mūsų politikai linkę aiškinti išimtinai „imperialistiniais‘ Rusijos užmojais, jos antidemokratiška vidaus ir užsienio politika. Tokių nuostatų pagrįstumui pateisinti į Lietuvą nuolat kviečiami taip vadinamos antiputiniškos opozicijos veikėjai iš kaimyninės šalies. Jie čia nuolat mirga Lietuvos žiniasklaidoje, dalija į kairę ir į dešinę „demaskuojančius“ interviu, įvairiose konferencijose ir seminaruose pasakoja apie Putino režimo baisumus bei apokaliptiškai prognuozoja Lietuvos, Europos ir pasaulio ateitį, jeigu niekas „šio diktatoriaus (kuris yra ir Stalinas ir Hitleris viename flakone) laiku nesustabdys“.

Kyla natūralus klausimas: ar tikrai Lietuva amžiams pasmerkta reaguoti į Rusijos grėsmes ir nuolat priversta gintis nuo jos „neprognozuojamų ir klastingų“ užsienio politikos veiksmų?

2013 metais po D. Grybauskaitės susitikimo su JAV prezidentu B. Obama, pastaroji pareiškė, kad Baltijos šalys – tai buferinė zona tarp Europos ir Rusijos. Šis požiūris – tai prieškario ir pokario laikotarpiais plačiai žinomos „limitrofinių“ valstybių ir „sanitarinių“ zonų koncepcijos tęsinys. Tuo pačiu tokia pozicija reiškia ankstyvojo Sąjūdžio teorijos apie Lietuvą kaip „koridoriaus tarp Vakarų ir Rytų“ reviziją.

„Naujas senas“ D. Grybauskaitės požiūris – tai signalas ES – Rusijos santykių militarizavimui ir Lietuvos pavertimas savotišku įkaitu galimos karinės konfrontacijos Europoje atveju. Kaip žinoma iš istorijos, bet kuris rimtas karinis konfliktas Europoje į naudą išeina tik vienai valstybei – JAV.

Šia prasme provokuojantį Lietuvos užsienio politikos vaidmenį Europoje pastebi ir kai kurie ES politikai. Vienas jų, praeitos kadencijos Europarlamento vicepirmininkas, žmogus su legendine biografija, Ispanijos socialistų lyderis, kalėjęs Franko diktatūros laikais, žmogus, kuris yra besąlygiškas moralinis autoritetas savo kolegoms, Miguel Ángel Martínez Martínez „Rytų partnerystės“ konferencijoje kreipdamasis į Baltijos šalių politikus pasakė: „Mes manome, kad būti europiečiais reiškia būti racionaliems. Nėro didesnio iracionalumo, nei jūsų nepasitikėjimas Rusija. Kokia grėsmė gali būti Rusija? Grėsmė kam?…Kaip jūs išvis vertinate savo reikšmę Eurosąjungoje? Jūs manote, kad vertingi dėl savo liguistos idėjos būti kažkokia tvirtove, pastoviu provokatoriumi labai didelio, labai svarbaus ir labai reikalingo kaimyno atžvilgiu?“

Atskirai jis paminėjo ir Lietuvos prezidentę D. Grybauskaitę: „Aš pasakiau prieš keletą dienų Lietuvos prezidentei: aš suprantu, kad lengviau kalbėti apie priešus, apie savo istoriją ir panašiai. Sudėtingiau pasakyti: pasvarstykime, kaip mes galime padėti gerinant santykius“.

Todėl, deja, tenka konstatuoti, kad Lietuvos valdžios vykdoma užsienio politika tarnauja svetimiems interesams.

Lietuva faktiškai atsisako būti tarptautinių santykių subjektu ir tampa tik jų objektu. Jos likimas nėra savitikslis, o tik priemonė kitiems ir kitokiems tikslams pasiekti.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą