Ar 2020 metais visa valdžia bus „antrojo KGB ešelono“ rankose?

46
4
- Reklama -

Ar bus įgyvendintas toks scenarijus: iš pradžių - jų kandidatas 2019 m. laimi Prezidento rinkimus, o tada jau 2020 m. jie "paima" Seimą ir Vyriausybę? KK nuotr.

Kadangi „kartojimas – mokslų motina“, pradėsiu nuo to, ką jau ne vienerius metus nuolat kartoju: redakcijos duomenimis, egizistuoja susitarimas ir slaptas planas, kad iki 2020 metų Lietuvoje turi būti įvesta dvipartinė sistema, t. y. politinėje sistemoje turi išlikti dvi „tradicinės“ partijos – LSDP ir TS-LKD, bei dar dvi mažesnės „satelinės“ partijos. Ir šios dvi „tradicinės“, kartu su savo „satelitais“, ir turėtų toliau dalintis valdžia Lietuvoje.

Dar daugiau, sistemos technologų planuose – ir planai Prezidento rinkimų atžvilgiu: įvedus „dvipartinę“ sistemą, planuojama keisti ir Konstituciją – kad Prezidentą, kaip, pvz., Latvijoje, rinktų ne tauta, o Seimas. T.y., visa valdžia – nuo Vyriausybės, Seimo iki Prezidento – būtų viename kumštyje.

Vienas „satelitas“, kaip matome, jau ryškus – tai Liberalų sąjūdis. Per savivaldybių rinkimus jis akivaizdžiai išsiveržė į lyderius. Dėl antrojo vyksta įnirtinga kova tarp trijų partijų – partijos Tvarka ir teisingumas, Darbo partijos ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos.

Tačiau kadangi sistemos technologai linkę partiją Tvarka ir teisingumas bei Darbo partiją „suvalgyti“, gali būti, kad galiausiai antrojo „satelito“ vietą užims R.Karbauskio vadovaujama Valstiečių ir žaliųjų sąjunga.

Apskritai sistemos technologų užduotis – mesti visas pajėgas, kad R.Pakso (Tvarka ir teisingumas) ir V.Mazuronio (Darbo partija) vadovaujamos politinės jėgos 2016-ųjų rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose neperžengtų 5 proc. barjero ir į Seimą nepakliūtų. Ar tai realu? Be abejonės, tai priklausys ir nuo pačių partijų: jeigu jos tik vegetuos, kaip, pvz., dabar ir balansuos tik ties 6-7 proc. populiarumo riba, tai, pasinaudojus tam tikrais mygtukais Vyriausioje rinkimų komisijoje, gali atsirasti galimybė tuos 6-7 proc. sumažinti 2 proc. iki, pvz., 4,70 – 4,90 proc., ir abi partijos liktų už patekimo į Seimą ir išlikimo parlamentinėmis ribų.

Mat, redakcijos duomenimis, sistemos technologams rinkimų rezultatų korekcija iki 2 proc. – galima. O per Seimo rinkimus net ir 0,1 ar 0,2 proc. gali būti lemiami.

Taigi, koks dabartinis Lietuvos politinis vaizdelis?

Socialdemokratų partija nėra tokia vieninga ir „vienas už visus, o visi už vieną“ partija, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Taip, ji vizualiai atrodo pakankamai vieninga ir susitelkusi, kadangi ji niekada savo baltinių neskalbia viešai, tačiau viduje yra draskoma didžiulių vidinių intrigų, vyksta nuolatinė kova dėl būvio – kas vadovaus partijai. Nes, kas vadovauja partijai, tas užima ir atsakingus postus (šiai partijai esant valdžioje).

Partijos viduje egzistuoja keletas skirtingų „stovyklų“: Algirdo Butkevičiaus ir Gedimino Kirkilo, taip pat ir trečioji – Zigmanto Balčyčio. Tačiau Z.Balčytis „emigravęs“ į Briuselį, jį esama padėtis tenkina, todėl jis iš kovos dėl partijos pirmininko posto yra pasitraukęs.

Taigi, partijos užkulisiuose vyksta nuolatinė kova tarp vadinamųjų A.Butkevičiaus ir G.Kirkilo „sparnų“.

Be to, partijoje egzistuoja ir vadinamoji „penktoji kolona“ (Juozas Olekas, Linas Linkevičius), kurie, anot partijos senbuvių, su „socialdemokratais neturi nieko bendro“. Juos partijos „vilkai“ vadina „dešiniųjų trojos arkliais“, tačiau oficialiai atsisveikinti su jais negali – visgi „seni partiečiai“, „ministrai“.

Beje, neseniai vienas „trojos arklys“ pakišo premjerui kiaulę: dar prieš tris mėnesius buvo derinamas premjero Algirdo Butkevičiaus vizitas į Ukrainą rugpjūčio pabaigoje, o likus kelioms savaitėms iki premjero vizito ėmė URM ministras Linas Linkevičius ir pats nulėkė į Ukrainą. Va, aš, matote, pirmas! Va, ėmiau ir užlindau premjerui už akių! Va, matote, koks aš „kietas“! Nuvažiavau ir dar kokią „piaro“ kampaniją „pavariau“!… (Juk artėja Seimo rinkimai, reikia apie save rinkėjams priminti?).

O Algirdas Butkevičius… Na, ką, partijos pirmininkui, premjerui beliko tik karčią, partiečio pakištą piliulę tyliai nuryti – o ką dar gali padaryti, matydamas, kaip negražiai „trojos arkliai“ žaidžia partijos viduje? Viešai partijos vidinių baltinių juk neskalbsi?

Tačiau nepaisant visų tų „trojos arklių“, Socialdemokratų partija lieka populiariausia politine jėga Lietuvoje ir pretenduoja laimėti kitąmet vyksiančius Seimo rinkimus. Tiesa, laimėti nereiškia formuoti koaliciją – ką mes jau matėme 2000-aisiais metais. O ar socialdemokratai bus valdžioje kitąmet, po spalio Seimo rinkimų, tai jau priklausys ne nuo kokio nors Gudelio viešųjų ryšių agentūros, o nuo to, ar partijos vežimas nebus tempiamas visų „stovyklų“ į skirtingas puses, kaip toje garsioje pasakėčioje „Gulbė, vėžys ir lydeka“.

Kadangi Darbo partijai ir partijai Tvarka ir teisingumas „abrakadabra 2 proc.“ dėka gresia atsidurti parlamentinių partijų užribyje, ką gali žinoti – gal, žiūrėk, prieš Seimo rinkimus šios abi partijos į bendrą koaliciją susiburs. Abiejų partijų susijungimas į vieną kol kas, manau, mažai tikėtinas, tačiau, kad neišnyktų iš parlamentinių partijų žemėlapio, bendra koalicija – visiškai įmanoma. Jeigu abi partijos suvoks, kad tai jos jau numatytos vadinamųjų sisteminių partijų „vakarienei“ – o kad „vakarienės meniu“ yra būtent jos, paanalizavus „sisteminę“ žiniasklaidą, daugiau negu akivaizdu.

Vis didėja atotrūkis tarp TS-LKD partijos ir Liberalų sąjūdžio (vadinamojo konservatorių „satelito“, „mažojo brolio“) – „mažasis brolis“ reitingų lentelėje jau visą galvą konservatorius praaugo ir nežada sustoti. Jeigu ir toliau tokiais tempais, tai visiškai įmanoma, kad konservatoriai ant atsarginių suolelio Seime sėdės ir kitąmet.

Tiesa, kalbama, kad konservatorių valdymo laikais nupirktos žiniasklaidos užteks dar ir kitai kadencijai (kad „kapotų“ socialdemokratų valdžią ir „melstųsi“ konservatoriams, jeigu ką), tačiau o kas gali paneigti, pvz., kad konservatorių svajonių nesužlugdys galinti prieš Seimo rinkimus susiformuoti trečioji jėga – mat, kalbama, kad VRM ministras Saulius Skvernelis ir grupė pakankamas ambicijas turinčių pramonininkų bei verslininkų, o taip pat šou pasaulio asų gali prieš Seimo rinkimus ir naują partiją įkurti. Juk prieš kiekvienus rinkimus susikuria po naują partiją, taigi, ir kitąmet vyksiantys rinkimai greičiausiai neapsieis be naujos politinės jėgos.

Taigi, rinkimai kitąmet jau dabar matosi, kad bus atkaklūs, nuožmūs, „tikslas pateisina priemones“ ir pan. Tačiau…

Nuo pat nepriklausomybės pradžios akys dažniausiai krypsta kur? Į buvusius KGB. Tačiau vieni yra prisipažinę (apie pusantro tūkstančio agentų), taigi, yra saugumo nuolatiniame akiratyje, kiti – pvz., buvę kadriniai, pagal Liustracijos įstatymą negalėjo užimti tam tikrų pareigų valstybinėse įstaigose (galėjo tik su Valstybės saugumo departamento leidimu), bet yra tokių, vadinamasis „antrasis ešelonas“, kuris į valdžią atšliaužia… jau dabar, ir per kitus ir dar kitus Seimo rinkimus jie ketina paimti valdžią – Seimą, Vyriausybę, prezidentūrą, o tada… Kas tada, galime tik spėlioti. Bet iki 2020 metų – iki kada visuomenė pilnai nusivils „supuvusiu kapitalizmu“, jie planuoja pilnai įsitvirtinti. Ir jie tai gali padaryti realiai, nes Liustracijos įstatyme jiems buvo padaryta išimtis.

Taigi, kas ta spraga, per kurią į Lietuvos valdžios viršūnes gali sulįsti „antrasis KGB ešelonas“? Buvusiems milicininkams, bendradarbiavusiems su KGB, prisipažinti nereikėjo.

Taigi, žvelgiant per tą prizmę, dvipartinė sistema 2020 metais gal ir gali būti, tik… ar tos dvi valdžią besidalinsiančios partijos nebus buvusių jėgos struktūrų pagrindu?

Štai čia partijoms turėtų būti apie ką pagalvoti. Ir tiems, kurie atsakingi valstybės saugumą: nes „antrojo ešelono“ politinis pikas – ne už kalnų.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą