Ar reikia pavardžių įstatymą derinti Lenkijoje?

11
4
- Reklama -
Anatolijus Lapinskas. Asmeninė nuotr.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija, atsakydama Lietuvos Seimui, bet kartu ir visam likusiam pasauliui, dėl Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės parengto Vardų ir pavardžių įstatymo, pranešė svarbią naujieną: su užsieniečiu santuoką sudariusiam Lietuvos piliečiui, čia iš esmės turimi minty atvejai, kai lietuvaitė nuteka už užsieniečio, leidžiama paimti sutuoktinio pavardę net ir tuo atveju, kai išrinktojo pavardėje yra raidės W, Q, X.

Kad tai naujiena, liudytų ne vienas buvęs nesėkmingas pastarųjų metų bandymas tokį leidimą apiforminti Seime, svarstant vienokius ar kitokius vardų ir pavardžių įstatymus. Pagaliau šių metų liepos 15 Seimas, davęs eigą dar vienam šios srities įstatymui, o iš tikro net dviem, vis dėlto nutarė daugiau nerizikuoti ir priėmė protokolinį nutarimą kreiptis išvados į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją (VLKK) dėl šio įstatymo projekto. Buvo aiškinama maždaug taip: kaip komisija pasakys, taip ir bus…

Dar kartą pakartosiu VLKK sprendimo esmę: lietuvaites į žmonas paėmusių užsieniečių pavardes, nekeičiant nė vienos raidės, bus galima įrašyti į lietuviškus pasus. Žinoma, tai dar nereiškia, kad naujasis įstatymas arba senojo 1991 m. įstatymo pataisa, patvirtinanti tokį VLKK sprendimą, bus priimta. Nesutinkančiųjų su tokia rašybos paradigma Seime yra pakankamai gausu. Jų susijungę balsai – konservatoriai ir lenkai šį kartą yra vienoje linijoje, socdemai irgi nevieningi – gali nulemti rezultatą priešingą VLKK siūlymui.

Kad taip gali įvykti, rodo ne tik konservatorių ir lenkų pretenzijos, bet ir tų pačių socdemų politiniai viražai po VLKK sprendimo. Vienas iš įstatymo autorių Gediminas Kirkilas nusprendė, kad Seimas truputėlį susimaišė ir „ne taip“ paklausė Kalbos komisijos, nes „nesuformulavo aiškaus klausimo dėl galimybės tautinių mažumų atstovams rašyti pavardes originalia rašyba“. Betgi G.Kirkilo projekte apie mažumas iš viso nekalbama! Kas čia per išsigalvojimas: įstatyme kalbėti apie vienus dalykus, o į klausimą dėl to paties įstatymo įdėti visai kitus?

G.Kirkilas nusivažiuoja iki to, kad „dar turės papildyti savo prašymą komisijai dėl tautinių mažumų gyventojų, kurie turi dokumentus (pagrindžiančius originalią pavardės rašybą), nes iš esmės čia reikia tik išplėsti paiešką archyvuose… jei jie turės atitinkamus dokumentus, bažnytinius ar kitokius… tai daugiausia liečia lenkų tautybės piliečius… kai bus atsakyta, tada ir bus priimtas įstatymas“. Še tau, boba, ir devintinės!

Juk Lietuvos piliečių lenkų padėtis yra visiškai kitokia nei už užsieniečių tekančių lietuvaičių. Dėl jų vyrų pavardžių tikrumo jokių abejonių negali būti, užsieniečių galiojantys pasai yra išduoti oficialių instancijų, tas pavardes visada galima patikrinti.

Vilniaus krašto, jeigu jau kalbame apie lenkus, pavardžių archyvinė dokumentika yra visai kitokia. Jokios garantijos nėra, kad tuose bažnytiniuose archyvuose arba tarpukario civiliniuose dokumentuose buvo įrašytos tikrų lenkų pavardės, o ne sulenkintos lietuvių ar baltarusių. (Tikri lenkai sakosi išvažiavę į Lenkiją per repatriaciją).

Tarpukario metais Vilniaus krašte, nieko neatsiklausiant, lietuvių pavardės buvo masiškai lenkinamos, pvz., Daunoras tapdavo Downarowicz, Žagelytė – Żagielówna, Vabalas – Wobolewicz, Valančius – Wołonczewski, Kvietkus – Kwiatkowski, Tamošiūnas – Tomaszewski. Todėl remtis kokiais nors tų laikų dokumentais su įrašytomis neva lenkiškomis pavardėmis ir laikyti juos pavardės šaltiniu nėra pagrindo. Keista, kad Seimo narys G.Kirkilas to nežino.

Palyginimui, pati istorinė Lenkija taip pat turi nemažai liūdnos lenkiškų pavardžių germanizavimo ir rusifikavimo patirties kai okupacijų metais, be jokio atsiklausimo buvo masiškai keičiamos lenkų pavardės į okupanto nurodytas, pvz., Drewniok į Holzmann, Lenski – Leonhard, Bartkowiak – Banert. Tarpukario metais jos buvo „atlenkintos“, tačiau kartu buvo sulenkintos Lenkijoje gyvenusių lietuvių ir kitų tautinių mažumų pavardės. Tokia politinė pavardžių metamorfozė…

Kaip tik todėl, taisant Vilniaus krašto okupacijos neteisybes, apžvelgiamo įstatymo, jei ten tikrai bus įjungta ir tautinių mažumų rašyba, sąvokų apibrėžimuose, vertėtų patikslinti, kad “Dokumento šaltinis – Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės kompetentingos institucijos sudarytas arba išduotas asmens ar kitas dokumentas (išskyrus 1919-1939 metais okupuotoje Lietuvos teritorijoje išduotus asmens dokumentus), kuriuo remiantis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduodamas dokumentas“.

Nieko naujo čia mes neatrasime. Štai Lenkijos tautinių mažumų įstatymo 12 str. pažymėta, kad tradiciniai gatvių pavadinimai mažumų kalbomis negali būti siejami su 1933-1945 metais Trečiojo Reicho ar Sovietų valdžių suteiktais pavadinimais. Šia proga dar galima pažymėti, kad nė vieno pripažinto gatvių pavadinimo mažumų kalbomis Lenkijoje nėra. Kaip faktiškai ir originalių Lenkijos lietuvių ar, tarkim, čekų pavardžių.

Grįžkime prie mūsų įstatymo. Gavus VLKK sprendimą, diskusijos lyg ir turėtų baigtis. Betgi čia Lietuva, čia autoritetų nėra, čia kiekvienas ne tik krepšinio, bet ir kalbos specialistas. Mano gerbiamas Seimo narys Valentinas Stundys sako, kad įteisinti nelietuvišką pavardžių rašybą dokumentuose per anksti, visuomenėje dar reikia diskusijų. Gerai, diskutuokime, pageidautina kultūringai ir argumentuotai, nevadinant vieni kitų tautos išdavikais.

Deja, dar prieš diskusijas iniciatyvos ėmėsi tas pats ponas Kirkilas. Prieš keletą dienų nuvykęs į Lenkiją jis išklausė eilinių Lenkijos pamokslų ta pačia Lietuvos piliečių pavardžių tema, taigi, galima sakyti, kad į diskusijas įtraukė ir Lenkijos pusę, nors to niekas neprašė, o galų gale ėmėsi pūsti su Varšuva vieną dūdą.

Į Kirkilo pasiūlymą surengti Lietuvos-Lenkijos parlamentinę asamblėją, Lenkijos Seimo vicepirmininkas atrėžė, kad taip gali įvykti „tik pasikeitus Lietuvos valdžios politikai lenkų mažumos atžvilgiu“. Kaip matome, tonas labai griežtas, jei ne ultimatyvus, primenantis kai kurių didelių valstybių grasinimus mažesnių šalių atžvilgiu. O toliau – senas Lenkijos blefas, kad Lietuva nevykdo tarptautinių ir dvišalių įsipareigojimų lenkų teisių atžvilgiu.

Ką į tai atsakė Kirkilas? Išgirdęs, kad Lenkijos pusė yra nustebinta dėl VLKK sprendimo, jis pasižadėjo Lietuvių kalbos komisijai pateikti dar vieną paklausimą jau dėl lenkų pavardžių. Bet ką jis darys, jei komisijos atsakymas vėl Lenkijai neįtiks? Įsiteikdamas Lenkijai, Kirkilas pareiškė, kad Lietuvos lenkų pavardžių problemą reikia spręsti taip, kaip lietuvių Lenkijoje ir būtinai pagal dvišalę sutartį. Abiem atvejais Kirkilas nusišnekėjo.

99 proc. Lenkijos lietuvių pavardžių yra drastiškai sulenkintos, o Lietuvos-Lenkijos sutartyje rašoma, kad tautinės mažumos gali vartoti savo vardus ir pavardes „pagal tautinės mažumos kalbos skambesį“. Lietuva lenkų pavardžių nelietuvina ir tikrai rašo jas pagal skambesį, ko Lenkijoje nėra.

Blaivesnė yra Lietuvos lenkų publicisto Aleksandro Radčenkos pozicija, anot jo, „pavardžių rašymo problema Lietuvos lenkams nėra svarbiausia“. Tačiau kartu jis tikįs, kad „mūsų kalbininkai ir parlamentarai ateis į protą“ ir priims tokį įstatymą, kurio nereikės apskųsti.

Kiltų tik klausimas, kodėl Lenkija tuomet neateina į protą, juk šioje šalyje nerasime jos piliečių pavardžių su lietuviškomis, kartu ir čekiškomis č, š, ž? Kodėl rusiškos, baltarusiškos, ukrainietiškos Lenkijos piliečių pavardės iš kirilicos transliteruojamos ne pagal tarptautinį ICAO 9303 standartą, bet pagal savo sugalvotą, taip sulenkinant minėtų mažumų piliečius? Kodėl, pagaliau, lenkai vartoja įžeidžiamą Lietuvai konstrukciją „na Litwie“ (Lietuvoje) – nors tas „na“ žymi tik teritoriją, o ne valstybę, jei lenkai gerbtų Lietuvą, reikėtų rašyti „w Litwie“.

Lenkija, suprantama, atsakys, kad visi minėti dalykai, vykstantys Lenkijoje ir susiję su jos piliečiais – pavardės, lenkų kalbos gramatika yra Lenkijos vidaus reikalas. Bet ar ne tą patį ta pačia tema turėtų Lenkijai pasakyti ir Lietuva?

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą