Nežinau, ar juoktis, ar verkti, kai eilinį kartą išgirstu graudžius riksmus apie tai, kaip žiauriai elgiasi Rusija, eilinį kartą sudarydama kliūtis automobiliams iš Lietuvos kirsti savo sieną. Nes ir tokia padėtis susiklosto jau ne pirmą kartą, ir apskritai sunku tikėtis ko nors kito iš „teroristinės valstybės“. Taigi, mes eilinį kartą užlipome ant grėblio, ir šis kartas, bijau, toli gražu ne paskutinis. Juk mūsų valdantis elitas tradiciškai bando konsoliduoti piliečius, o tiksliau rinkėjus prieš rinkimus, mojuodamas „rusai puola“ vėzdu , o tuo pat metu šalies ekonomika vis dar tragiškai priklausoma nuo santykių su Rusija. Taigi, sisteminis konfliktas, esant tokioms aplinkybėms, yra neišvengiamas.
Tačiau šiandien vis tik norisi pakalbėti ne apie tai, kas vyksta, o apie tai, kas galėtų ir gal net turėtų vykti. Juk visiškai akivaizdu, kad Lietuvos ekonomikai vystyti yra kur kas daugiau galimybių, nei yra naudojama dabar.
Puikiai prisimenu , kaip nepriklausomybės laikotarpio pradžioje buvo nuolatos kalbama, kad Lietuva turi puikią geografinę padėtį ir jau vien iš to gali turėti naudos. Ir vis bandėme tiltu tarp Rytų ir Vakarų pasivadinti. Tik, štai, ar daug atsiras norinčių naudotis tiltu, kuris nėra patikimas?
Šiandien, kuomet vykstant visiems žinomiems įvykiams Ukrainoje ir vėl prisiminta pietų tranzito kryptis, kuri leistų pasukti krovinius per Lietuvos teritoriją. Tuo pačiu reikėtų prisiminti visai nesenus įvykius.
Dar visai neseniai „baisiausia“ Europos šalimi buvo laikoma Baltarusija, o jos vadovas A.Lukašenka tituluojamas ne kitaip , kaip „paskutinis Europos diktatorius“. Briuselis bandė įvesti vis naujas sankcijas „kruvinam režimui“, o ir pas mus Vilniuje įsikūrė visokių spalvų ir pakraipų Baltarusiojos „revoliucionieriai“. Ir ne tik įsikūrė, bet kai kurie jų net nesidrovėjo auklėti Lietuvos valdžią ir nurodinėti, kokią politiką Baltarusijos atžvilgių vykdyti. Ir tuomet, prisimenu, apskritai iškilo klausimas: ar išliks baltarusiškų (ir ne tik) krovinių tranzitas per Klaipėdos uostą.
Kas šiandien iš tuometinių uoliųjų „demokratijos“ gynėjų pasiruošęs viešai pripažinti, kad tuomet Lietuva vos neužtrenkė duris vienam iš pagrindinių užsienio partnerių? Didžioji laimė, kad mes anuomet nepraradome ryšių su Baltarusija, tuo pačiu galimai užtrenkdami kelią pietų prekybos krypčiai apskritai.
Beje, tam, kad neliktų iliuzijų, esą mes vis labiau integruojamės ir augame bendrosios ES rinkos link, primenu 2013 m. Lietuvos užsienio prekybos oficialius statistinius duomenys, kurie aiškiai parodo, kad prekyba lietuviškos kilmės prekėmis auga būtent ne ES, o NVS ir trečiųjų šalių rinkose. T.y. tendencija, kuomet lietuviškos prekės, užėmusios tam tikras nišas, išsilaiko ES rinkoje, tačiau plėtros perspektyvos silpnos ir tokios jos išlieka jau ganėtinai ilgą laiką.
Tuomet ką daryti, jei su Rusija ekonominiai santykiai dėl geopolitinių priežasčių greičiausiai ir toliau išliks komplikuoti? Nėra užtikrintumo ir dėl santykių su Baltarusija, nes nežinia, kada vėl prasidės eilinis jos „demokratizavimo“ vajus.
Kai prieš gerus 10 metų į Lietuvą atvažiavo pirmieji potencialūs kinų investuotojai, mūsų valdininkija buvo tam visiškai nepasiruošusi. Matyt, buvo sunku suvokti, kad kinai, į kurios vis buvo žiūrima kaip į pigaus šlamšto gamintojus, gali siūlyti „mums, europiečiams,“ tikrai rimtus projektus. Teko iš arčiau susipažinti su keliais kinų siūlymais NT plėtros srityje ir galiu drąsiai teigti, kad 2008 m. krizė statybos sektoriuje būtų kur kas švelnesnė, jei kinai būtų gavę galimybę dirbti Lietuvos NT rinkoje. Tačiau viskas buvo marinama, ir dabar jau galima drąsiai sakyti, skandinavų naudai. Na, o pastarieji savo pinigus iš Lietuvos išsitraukė vos tik prasidėjo pirmieji sunkumai.
Be abejo, daug svarbesnis yra gamybos sektorius, tačiau ir čia matome, kad turime ieškoti visiškai naujų kelių. Prisimenate, kaip mums žadėjo, kad Vakarų investuotojai vietoje „sovietinės“ pramonės statys naujas šiuolaikines gamyklas? Aš irgi prisimenu, tik, štai, šiandien matome, kaip Lietuva iš pramoninės tapo prekybos centrų valstybe, kuri geriausiai moka „gaminti“ kvalifikuotus darbo migrantus. O tuo tarpu, kuomet mes netenkame vis daugiau gyventojų pasaulyje, vyksta labai įdomūs procesai.
Dar visai neseniai Pietryčių Azijoje stambios Vakarų korporacijos statė gamyklas, į kurias iškeldindavo technologiškai nesudėtingą, tačiau reikalaujančią daugiau darbo jėgos gamybą. Tačiau šiandien Azija jau pati ieško kelių į ES, siūlydama ne kontrafaktinį trikotažą ar blizgučius, o aukščiausios klasės technologiškai pažangius produktus. Pirmieji sunerimo Vakarų Europos gamintojai, suprasdami, kad po prekių invazijos seka ir pačios gamybos perkėlimas arčiau pirkėjo, t.y. į ES. Ir nors bendru prekybos taisyklių reguliuojame pasaulyje apie tai garsiai nekalbama, tačiau Azijos (pirmiausiai, be abejo, kinų) pramonė Vakaruose neturi galimybių įsitvirtinti. Tam priešinasi ir ne tik vietinis kapitalas, tačiau ir vietos politikai ir net profsąjungos, kurias dažnai finansuoja vėlgi vietinis kapitalas.
Ir štai čia – Lietuvos blogybė, kuomet netekome didžiosios savos pramonės dalies, gali tapti privalumu. Drąsiai įsileisdami gamybą iš trečių šalių ir paversdami mūsų šalį puikia platforma darbui ES rinkoje, mes nei savai pramonei pakenksime, nei prekybos taisyklėms nusižengsime. O nauda akivaizdi – tai ir darbo vietos gamyboje, ir aptarnaujančioje infrastruktūroje, ir technologinis postūmis, ir, be abejo, papildomai sumokami milijonai mokesčių. Tiesiog palyginkite naudą iš plyno lauko investicijos, pvz., pastatant alternatyviosios energetikos komponentų gamybos įmonę, su, pvz., priemoka iš biudžeto privilioto vadinamo skambučių centro. Ko gero, akivaizdu, kad pirmuoju atveju – sėkmės atveju kalbame apie ilgalaikią naudą turintį projektą, antruoju – apie bet kurią dieną persikelti į bet kurią kitą šalį galinčią kontorą. O jei kas bandys gąsdinti, kad kartu su kinų pramone ateis ir kiniški darbo santykiai, galiu patikinti – mes esame matę kur kas blogesnių dalykų iš mūsų „tautinio“ verslo pusės ir, deja, matome ir šią dieną.
Dar viena iš potencialiai perspektyvių krypčių yra bendradarbiavimas su šalimis, kuriose gyvena gausios lietuvių bendruomenės. Aš kalbu ne apie „prekybą nostalgija“, kuri ir dabar egzistuoja, o apie dalykinį bendradarbiavimą su lietuvių bendruomenėmis. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nemažai užsienio lietuvių ketino pradėti verslą Tėvynėje, tačiau susidūrė tuomet su vykusia kriminaline revoliucija ir jos džiunglių įstatymais. Praėjo 2 dešimtmečiai , „senoji“ emigrantų karta sparčiai nyksta, palikta likimo valiai, o tuo tarpu tai – didžiulis potencialas ne tik kultūrinam bendradarbiavimui, bet ir ekonominių ryšių plėtrai.
Vietoje to, kad mūsų šalies vadovai po kelis kartus per mėnesį skraidytų į Briuselį, jie verčiau prisimintų apie mūsų tautiečių bendruomenės Pietų Amerikoje ar Australijoje. Ir nemokėtų milžiniškų įmokų už narystę bereikalingose tarptautinėse organizacijose, o skirtų tuos pinigus lietuvių bendruomenėms. Tuo labiau, kad senosios išeivijos kartos atstovai ne kartą ir ne du beldėsi į valdžios atstovų duris ir širdis aiškiai sakydami, kad vien iš entuziazmo išlaikyti lietuvybę nėra įmanoma.
Beje, jei kas iš skaitančių nori pratrūkti pykčiu dėl esą „švaistomų“ lėšų lietuvių išeivijai, tai priminsiu, kad šiemet švietimo ministerija lietuviškų mokyklų ir lietuviško švietimo skatinimo projektams užsienyje skyrė dvigubai mažiau pinigų nei, pvz., Vilniaus savivaldybei kainavo pastatyti fekalinio vamzdžio ir statybinio grunto krūvos skulptūras.
Akivaizdu, kad mes vis dar turime pakankamai daug kelių, kurie aplenkia ne tik Rusiją, bet ir ES, kur mūsų prekių ir paslaugų irgi nelabai kas laukia. Tik, štai, ar mes tais keliais pasiruošę eiti?
