Autoriniai honorarai: darykime kaip Latvijoje

3
1
- Reklama -
Anatolijus Lapinskas. Asmeninė nuotr.
Anatolijus Lapinskas. Asmeninė nuotr.

Anatolijus Lapinskas

Skandalingoje diskusijoje Vilniaus knygų mugėje dėl autorių socialinio draudimo, kai nuo metų pradžios jiems padidėjo socialinio draudimo įmokos, tūžmingą reakciją parodė.. ne, ne autorė, suprask rašytoja, bet ekonomistė Rūta Vainienė. Kitas ekonomistas profesorius Teodoras Medaiskis, ačiū Dievui, laikėsi santūriau.
R.Vainienė dėl padidėjusių mokesčių Sodrą išvadino pelėkautais (jei kas nežino, tai tokia žiurkių gaudymo mašinėlė), o kūrėjus paklydėliais, kurie dar tikisi, „kad ko nors (suprask – pensijos) sulauks iš Sodros“. O toliau nupiešė idealų rašytojo ar rašytojos paveikslą „autoriai nenustoja kurti dėl to, kad sulaukia pensinio amžiaus, pagimdo ar prižiūri vaiką“, ir jau visai minčių šedevrą „jie nebūtinai praranda išmokomis kompensuotinas pajamas, dėl to jie neturėtų mokėti ir socialinio draudimo įmokų“.
Toliau gražiau. „Sodra… sako mokėkite, mokėkite, o mes paskui duosime išmokas. Žinote, kaip vadinasi ši kombinacija? Ta kombinacija vadinasi trijų pirštų, kurią autoriai gaus (jei kas nežino, tai špyga). Kad jie ką nors gautų, pvz., ligos išmoką, jie turi mokėti reguliarias įmokas kiekvieną mėnesį. Jeigu jie parašo vieną knygą per metus, kokios reguliarios įmokos? Iš kokio sandėliuko, stalčiuko turi paimti, kad įmokas sumokėtų. Ir kodėl jie turėtų tai daryti? Kad gautų pensiją, jie turi irgi reguliariai mokėti… Jei tik kokį mėnesį nemokės… jie nesukaups… būtinojo stažo ir vėl jie gaus špygą taukuotą“.
Keista ekonomistės pozicija, lyg gyventų kažkokioje tolimoje planetoje ir pirmą kartą išgirstų apie socialinio draudimo sistemą, kai darbingo amžiaus žmonės moka socialiniam draudimui įmokas, kad jai aiškiau būtų – pinigus, o sulaukę pensijos jau gauna pinigus iš socialinio draudimo. Tačiau R.Vainienė tikina, kad autoriai ir išėję į pensiją nenustos kurti, t.y. užsidirbs pinigų ir tos Sodros jiems visai nereikės, todėl ir darbingame amžiuje nėra ko Sodrai mokėti. Tai bent!
Profesorius T. Medaiskis paaiškino, kad Sodrai mokami ne mokesčiai, o įmokos. Jas sumokėjus, įgyjama teisė į išmokas atsitikus tam tikram įvykiui. Vis dėlto, kūrybinei veiklai ji ne visai tinkama: „žmonės ėmė piktnaudžiauti. Vietoje tikro darbo užmokesčio buvo pradėta forminti fiktyvias autorines sutartis: ne dirbti buhalterio darbą, bet kūrybiškai tvarkyti buhalterinę apskaitą“. Aišku, pagal autorinę sutartį, bet mokant tik pusę Sodros įmokų.
Pridėkime, kad ir kiemsargis gali dirbti ne su šluota, bet sukurti autorinį „kiemo valymo projektą“, o vairuotojas „važiavimo į Prancūziją projektą“ su praktine tų projektų dalimi.. Anot T.Medaiskio, pamačius kad sistema piktnaudžiaujama buvo pakeisti įstatymai. Šiaip ar taip profesorius sutiko, kad autorinių ir licencinių sutarčių pajamų apmokestinimas turėtų būti peržiūrėtas.
Vis dėlto yra ir tikrųjų autorinių problemų. T. Medaiskis pasakojo skulptoriaus atvejį: jis gauna sumą pinigų skulptūrai pagaminti, tačiau į tą sumą įeina ne tik autorinis atlyginimas, bet ir medžiagoms skirti pinigai. Todėl mokėti įmokas nuo visos sumos nėra logiška. „Norai yra geri, bet, deja, kai sulygino formaliai, o ne realiai, tai išėjo prastai“.
Išdėstysiu, koks yra tas autorinis Sodros įmokų mokėjimas Lietuvoje, nes noriu jį palyginti su pamokoma Latvijos praktika. Mūsų autoriai, pasirašę autorinę sutartį ir gaunantys tokį atlygį, yra privalomai draudžiami socialiniu ir sveikatos draudimu. Priklausomai nuo to, ar autorius dirba ar ne pagal darbo sutartį, jam taikomi skirtingi įmokų tarifai, bei mokestinės bazės „lubos“.
Jei autorius dirba pagal darbo sutartį (ar valstybės tarnautojas) ir dar pagal autorines sutartis, jis privalomai draudžiamas pensijų, ligos, motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, taip pat sveikatos draudimu.
Tokio tipo autoriams taikomas 39,98 proc. mokesčių tarifas. Įmokos šiemet mokamos jau nuo visų pagal autorinę sutartį gautų pajamų.
Jei autorius nedirba pagal darbo sutartį ir nėra valstybės tarnautojas, sudaręs autorinę sutartį jis privalomai draudžiamas pensijų, ligos, motinystės socialiniu ir sveikatos draudimu. Jam taikomas 38,7 proc. tarifas. Jo įmokos vėlgi skaičiuojamos nuo apskaičiuoto autorinio atlygio. Dėmesio, per metus įmokos negali būti skaičiuojamos nuo didesnės sumos nei 20 753,60 Eur (28 VDU).
O dabar apie žadėtą Latvijos autorinių sutarčių socialinio draudimo mokesčių tvarką. Fiziniams asmenims, kurių mėnesinės pajamos siekia bent 380 eurų nuo visų gautų honorarų (t.y. minimalaus atlyginimo) ir kurie nedirba pagal darbo sutartį nei pas honoraro mokėtoją, nei pas bet kurį kitą darbdavį, būtina užsiregistruoti valstybinėje mokesčių inspekcijoje kaip savarankiškai dirbantiems ir kartą per ketvirtį mokėti 30,58 proc. dydžio socialinio draudimo įmokas į valstybės biudžetą nuo pasirinktos sumos, bet ne mažesnės kaip 380 eurų.
Honoraro gavėjas turi užsiregistruoti kaip savarankiškai dirbantis iki sekančio mėnesio 10 dienos, jei honoraras siekė bent 380 eurų. Norint nustatyti, ar pajamos iš honoraro sudaro bent 380 eurų per mėnesį, nuo sumos, pažymėtos sutartyje, reikia atimti išlaidas, susijusias su autorinio darbo sukūrimu, jos sudaro 15-40 proc. atsižvelgiant į veiklos rūšį. Tai yra autoriniam darbui sukurti išleistos (pvz., skulptūrai ar vitražui) sumos, kurių socialinio draudimo įmokai galima neskaičiuoti.
Pavyzdžiui, jei sutartyje suma už straipsnį žurnale nustatyta 500 eurų, nuo jų atskaičiuojamos išlaidos 15 proc., tai yra 75 eurai. Lieka suma 425 eurų, autorius juos gavo 2016 gruodį, todėl iki 2017 sausio 10 jam reikia užsiregistruoti VMI kaip savarankiškam dirbančiam ir iki sausio 16 sumokėti 30,58 proc. nuo mažiausiai 380 eurų, t.y., 113,15 euro. Tokie mokesčiai mokami kartą per ketvirtį iki balandžio 19, liepos 17, spalio 16. Aišku, galima mokėti ir nuo 425 eurų, tuomet pensija bus didesnė.
O dabar dėmesio kolegoms kompozitoriams ir dailininkams, aš su žmona kaip tik jiems atstovauju. Nuo honoraro už monumentalią tapybą, skulptūrą ar operą, baletą, kūrinį simfoniniams orkestrui ir kt. galima atimti 40 proc., už kitą muziką 25 proc., už meninę grafiką, spaudai ir parodoms skirtas fotografijas, kompiuterinę grafiką, video produkciją 30 proc. Liūdniau žurnalistams ir kitiems plunksnos meistrams, jų išlaidoms, susijusioms su autorinio darbo sukūrimu, paliekama tik 15 proc. honoraro sumos.
Honoraro gavėjas gali nemokėti įmokų tik tuo atveju, jei dirba pas honoraro mokėtoją, ar kitą darbdavį, yra 1 ar 2 grupės neįgalusis, yra pensinio amžiaus. Tačiau net jeigu honorarų pajamos nesiekia 370 eurų per mėnesį, gavėjas vis tiek gali registruotis kaip savarankiškai dirbantis ir mokėti socialines įmokas.
T.Medaiskis toje pačioje aštrioje diskusijoje jau beveik išdėstė latvišką modelį – „reikėtų identifikuoti, kas yra tas atlyginimas, nuo kurio socialinio draudimo prievolė turėtų būti vykdoma, ne visa suma yra tas atlyginimas“. Perėmus šias ir kitas latviškas nuostatas, mūsų rašytojų, kompozitorių, dailininkų gyvenimas, tikėtina, pagerėtų.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą