Buvusio kunigo dvasinė tragedija, arba ką nutylėjo N.Putinaitė

4
14
- Reklama -

N.Putinaitės knygoje beveik neatsispindi NKVD (vėliau – KGB) atkakli ir aktyvi veikla, kovojant su taip vadinamais „religiniais prietarais“, persekiojant tikinčiuosius ir ypatingai dvasininkiją. KK nuotr.

2015 metų rugsėjo 25 dieną Vilniuje, šv. Kazimiero bažnyčioje buvo pristatoma istorikės Nerijos Putinaitės knyga „Nugenėta pušis“. Vėliau ji buvo pristatyta keliose kitose Lietuvos vietose. Toji knyga – apie buvusio kunigo Jono Ragausko, metusio kunigystę, antibažnytinę ir antireliginę veiklą. Knyga parengta labai kruopščiai. Tačiau joje beveik neatsispindi NKVD (vėliau – KGB) atkakli ir aktyvi veikla, kovojant su taip vadinamais „religiniais prietarais“, persekiojant tikinčiuosius ir ypatingai dvasininkiją. Knygoje neakcentuojama ir tai, kad daugeliui krašto gyventojų reikėjo slėpti savo religinę praktiką, naudojant ir melą. Kitaip tariant, tikintieji, ypatingai inteligentai, tikėjimo dalykuose vienaip galvojo ir kitaip kalbėjo arba rašė, tuo taip pat prisidėdami prie ateizmo propagandos.

N. Putinaitės knyga yra verta rimtos recenzijos, tačiau šio rašinio tikslas – kitaip įvertinti Jono Ragausko asmenį, nors jo ateistinė veikla iš tiesų buvo labai žalinga ir daugeliui žmonių turėjo neigiamą poveikį.

Tokį neigiamą poveikį patyriau ir aš, kada ką tik buvau pradėjęs geologijos studijas Vilniaus universitete. Kunigo Jono Ragausko platus pareiškimas vyskupui Kazimierui Paltarokui, kurį perskaičiau laikraščio „Tiesa“ 1948 metų numeryje, man padarė stulbinantį įspūdį, nes buvau nuoširdžiai praktikuojantis katalikas. Tame pareiškime J.Ragauskas išdėstė savo motyvus, kodėl jis atsisako kunigystės.

Jonas Ragauskas Panevėžyje

Karo metais jis buvo mūsų kapelionas Panevėžio berniukų gimnazijoje. Mes jį labai gerbėme kaip ir visus kitus mokytojus. Jis su mokiniais buvo draugiškas, nuoširdus ir dvasingas. 1943 metais jo vienos pamokos tema buvo „Krikščionybės ir komunizmo bendrumai ir skirtumai“. Krikščionybė aiškina, kad žmogaus siela yra nemirtinga ir kad po mirties nuoširdžiai tikinčiųjų laukia amžinas gyvenimas danguje. Komunizmas gi, neigdamas pomirtinį gyvenimą, tiki tik žmogaus galia, kuri sukurs rojų Žemėje. Krikščionybės principas – artimo meilė. Siekiant komunizmo įgyvendinimo tikslų, naudojama prievarta ir net teroras.

Vertas dėmesio faktas, kad vėliau įsijungęs į ateizmo propagandą Jonas Ragauskas savo raštuose nėra pasisakęs apie tą būsimą „komunistinį rojų“. Nelietė ir politinių dalykų.

Gal dėl išskirtinių dvasinių savybių ir erudicijos, prasidėjus antrai tarybinei okupacijai, kunigas Jonas Ragauskas buvo paskirtas Kauno kunigų seminarijos dėstytoju ir dvasiniu vadovu. O tokioms pareigoms galėjo būti skiriami tik plačiai išsilavinę, labai geri ir patikrinti kunigai. Jonas Ragauskas taip pat buvo studijavęs ir Kauno universitete.

Tai, ką tada perskaičiau „Tiesoje“, mane taip paveikė, kad pradėjau abejoti net Dievo buvimu. Tada Lietuvoje buvo likęs vienintelis vyskupas Kazimieras Paltarokas, kuris civilinės valdžios buvo priverstas persikelti į Vilnių. Norėjau su juo susitikti, kad tas mano abejones išsklaidytų. Tačiau užeiti pas jį neišdrįsau.

Laikydamas savo abejones net mirtina nuodėme, nusprendžiau atlikti viso gyvenimo išpažintį toje pačioje bažnyčioje, kurioje įvyko anksčiau minėtos knygos pristatymas. Tačiau dėl nuodėmklausio kelių griežtų pastabų, toji išpažintis buvo nutraukta. Dėl to įsižeidęs ilgam nustojau lankyti bažnyčią. Tikru ateistu su savo abejonėm netapau, nes kartais užeidamas į kurią nors bažnyčią savo mintyse prašydavau Dievo man sugrąžinti tikrą tikėjimą.

Išlaikyti giliai užslėptą tikėjimo kibirkštėlę padėjo nuolatinis prisiminimas idealaus kunigo vienuolio Prano Račiūno, apie kurį mano prisiminimai atspausdinti neseniai išleistoje knygoje „Vienuolis nenuorama“.

Kunigas Pranas Račiūnas buvo suimtas 1949 metais, tik pusei metų praėjus po anksčiau minėto Jono Ragausko pareiškimo vyskupui. Jis buvo nuteistas už tai, kad Maskvoje susitiko su JAV pasiuntinybės kapelionu kunigu vienuoliu Antuanu Leberža (Antoine Leberge). Kun. Pranas Račiūnas taip pat buvo mūsų jau VI ir VII klasių kapelionas, tačiau galėjo su mumis bendrauti tik bažnyčiose. Tas bendravimas su juo padarė didelį poveikį visam mūsų gyvenimui. Jis buvo suimtas 1949 metų birželio 8 dieną. Vilniaus KGB rūmuose prasidėjo baisus jo tardymas. Jam nebuvo duodama miegoti ištisomis savaitėmis. Vieno sadisto buvo žiauriai sumuštas iki sąmonės netekimo. Viso to jis būtų išvengęs, jeigu būtų pasekęs ekskunigo Jono Ragausko pavyzdžiu. Savo Dvasiniame testamente jis net dėkojo Dievui už visus tuos baisius kankinimus.

1946 metais buvo suimtas ir sušaudytas vyskupas Vincentas Borisevičius. 1947 metais suimamas Vilniaus vyskupas Mečislovas Reinys. Vyko masiniai kunigų suėmimai. Civilinei valdžiai turint savus planus, Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko prievartinis perkėlimas į Vilnių buvo savotiška tremtis.

Visa tai kunigui Jonui Ragauskui buvo gerai žinoma. Jis žinojo, kad ir jo toks pat likimas laukia.

Aplinkybės, pavertusios Joną Ragauską ateistu

Vokiečiams pralaimint karą, 1944 metų vasario 16 dieną buvo paskelbta apie Vietinės rinktinės įkūrimą, į kurią įstojo beveik 20 tūkstančių jaunų vyrų, tikrų Lietuvos patriotų, pasiryžusių ginti Lietuvą nuo artėjančios Raudonosios armijos. Patriotinių paskatų vedamas, kunigas Jonas Ragauskas sutiko būti tos, taip tada vadintos Plechavičiaus armijos kapelionu. Apie tai buvo rašyta to meto spaudoje. Kada po mėnesio Vokietijos karinė vadovybė nutarė tą Vietinę rinktinę pertvarkyti į SS dalinius, generolas Plechavičius visus tuos rinktinės karius paleido. Jis pats buvo suimtas.

Kada iš Rytų artėjo frontas, daug lietuvių traukėsi į Vakarus, nes pagal 1940-1941 metų Lietuvos partirtį jie žinojo, kas gali jų laukti vėl prasidėjus tarybinei okupacijai. Pasitraukė iš Lietuvos keli vyskupai ir daug kunigų. Visai neaišku, kas sutrukdė ir kunigui Jonui Ragauskui iš Lietuvos išvykti.

Lietuvai vėl tapus „tarybine“, nemažai Vietinės rinktinės karių buvo suimti ir nuteisti. To tikrai būtų neišvengęs ir kunigas Jonas Ragauskas. Nežiūrint visų jo privalumų, jam trūko vieno dalyko – pasiryžimo pakelti visus galimus kankinimus ir mirti už tikėjimą, kaip tai darė pirmųjų amžių krikščionys, nesutikę garbinti stabų. J.Ragauskas, būdamas dar apyjaunis, labai norėjo gyventi ir išvengti naujų kankinių likimo. Tuo ir pasinaudojo NKVD, turėjęs daug metodų paveikti žmones. Jiems buvo labai svarbu Seminarijos profesorių padaryti komunistinio režimo įrankiu.

Jonas Ragauskas pasidavė jų poveikiui tikrai ne savo noru. Jam buvo pasiūlyta pasirinkti – sutikti su siūlomomis sąlygomis arba ilgi įkalinimo metai.

Mano klasės draugas Vladas Kulbis po 1944 metais mūsų užbaigtos ketvirtos klasės įstojo tęsti mokslą viename Kauno technikume. Apie 1994 metus mums prisiminus Joną Ragauską man papasakojo štai ką.

Prieš pat Velykas į jų technikumą atėjo Jonas Ragauskas skaityti paskaitą. Vladas tos paskaitos negirdėjo, nes buvo paskirtas į rūbinę priiminėti paltus. Paėmė ir Ragausko paltą. Po paskaitos jam jį vėl padavė. Ragauskas apsivilkęs jo paklausė: „Berniuk, kodėl tu prieš tai ir dabar į mane taip įdėmiai žiūri?“ Vladas jam atsakė: „Jūs buvote mano kapelionu“. Ragauskas labai nustebo ir vėl jo paklausė: „Kur, Kupiškyje ar Panevėžyje?“. Jam atsakė, kad Panevėžyje. Tada Ragauskas, kiek susimąstęs, Vladui pasakė: „Ar tu gali pas mane ateiti?“ Paminėjo dieną ir valandą. Tai buvo antroji Velykų diena.

Mano draugas tokiu kvietimu pasinaudojo. Jis buvo pavaišintas ir velykiniais margučiais. Iš kai kurių garsų gretimame kambaryje jis suprato, kad ten yra žmogus, kuris nepasirodė.

Vladui išeinant jo buvęs kapelionas jam pasakė: „Gyvenk taip, kaip aš jus mokiau“. O mokė mylėti Dievą, Tėvynę, būti Lietuvos patriotais.

Veikdamas Lietuvos pogrindyje bendravau su Adomynės (Kupiškio r.) kunigu Antanu Gobiu. Kada vyskupas Kazimieras Paltarokas buvo perkeltas į Vilnių, kun. A. Gobis buvo jo kancleriu. Apie 1976 metus, vieno pokalbio metu prisiminėme ir Joną Ragauską. Ir jis buvo įsitikinęs, kad Jonas Ragauskas buvo NKVD šantažo auka. Iki mirties likus vos kelioms dienoms, gulėdamas ligoninės palatoje jis vis kartojo: „Miserere mei, Deus. Miserere mei, Deus… (Mano Dieve, pasigailėk)“. Tai kun. A. Gobiui papasakojo viena medicinos seselė, ligoninėje slaugiusi Joną Ragauską. Ji buvo ir slapta vienuolė.

Jonas Ragauskas parašė kelias antibažnytines knygas. Jos kažkieno buvo gerokai „patobulintos“, jų pašaipi ir kovinga forma visai nesiderino su J. Ragausko visada ramiu charakteriu. Tokių slaptų „bendraautorių“ tada buvo daug. Buvo perdirbinėjamos net tikrų rašytojų knygos. 1953 metais buvo išleistas Antano Vienuolio-Žukausko romanas „Puodžiūnkiemis“. Kartą autoriui kažkas tą jo knygą priminė. Rašytojas su ašaromis akyse pasakė, jog tai ne jo knyga.

Daugiau autentikos yra Jono Ragausko autobiografinėje knygoje „Itte missa est“. Ji parašyta ramiu stiliumi. Tokiu pat ramiu ir gražiu stiliumi parašyta autobiografinė jo žmonos knyga „Skraidykime kaip paukštės“. Tai vienintelė Ramutės Aidukaitės-Ragauskienės knyga. Tos knygos stilius išduoda, kad prie jos rašymo nemažai prisidėjo ir jos vyras. Tos moters likimas taip pat buvo tragiškas – išprotėjusi nusiskandino.

Tuometinėje spaudoje Ramutė Ragauskienė buvo paskelbusi vienintelį straipsnį – atsiminimus apie Joną Ragauską. Juose ji rašo, kad Ragauskas prieš mirtį savo vaikams patarė vadovautis doroviniais Šventojo Rašto pamokymais („Tiesa“, 1968, saus. 18).

Jono Ragausko atsivertimas

N. Putinaitė savo interviu, atsakydama į Audriaus Musteikio klausimus, pasakė, jog ji neneigia to, kad Jonas Ragauskas šaukėsi kunigo ir net atliko išpažintį, tačiau „nėra galimybių nei patvirtinti, nei paneigti. Kiek yra liudijimų, visi žodiniai. J. Ragausko palatoje nuolat viešėjo LKP CP žmogus. Turbūt budėjo ir saugumiečiai. Taigi joks kunigas nebūtų prileistas prie ligonio. Yra gydytojų ir medicinos seselių liudijimų. Kai kurios seselės buvo vienuolės. Tačiau dokumentais fiksuotų dalykų neturime. Šauktis kunigo J. Ragauskas galėjo, tačiau tai turėjo būti taip paslėpta, kad nepasklistų į viešumą“ (LŽ rugs. 25).

Viso to N. Putinaitės knygoje nėra, nes buvo stengiamasi J. Ragauską parodyti tik iš blogosios pusės, kas objektyviam istorikui būtų neleistina.

Yra liudijimų, kad paaiškėjus, jog Jonas Ragauskas nepagydomai serga vėžio liga, su juo susitiko rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, kuris 1935 metais buvo oficialiai atsisakęs kunigystės. Nors tapo ekskunigu, tačiau tai nepanaikino įgaliojimų būti tarpininku tarp Dievo ir žmonių, kuriuos buvo gavęs per kunigystės šventimus. Pas jį Jonas Ragauskas ir atliko išpažintį, gal ne ligoninės aplinkoje. Nors tai taip pat žodiniai paliudijimai, tačiau nereiškia, jog jais negalima tikėti. Teismų praktikoje žodiniai paliudijimai laikomi svarbiais.

N. Putinaitės knygos mįslingas pavadinimas – „Nugenėta pušis“ papildytas paantrašte „Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas Tarybų Lietuvoje“.

Knygos įvade paaiškinama, jog „ateizmas yra ne tik ir ne tiek primestas, kiek asmeniškai prisiimtas būvis“ (13 p.). Pastoviai ir atkakliai plėtojamos ateistinės propagandos sąlygomis nemaža dalis krašto gyventojų turėjo slėpti savo tikėjimą ir religinę praktiką. Todėl buvo ir tikinčių „ateistų“. Apie 1985 metus kunigas Napoleonas Norkūnas man papasakojo, kad jų rajono kompartijos sekretorė nevengia ir ateistinės retorikos, tačiau visada prieš Vėlines pas jį užsako Šv. Mišias jos Motinos intencija. Buvo laikai, kada už bažnyčios lankymą žmogus netekdavo gerai apmokamo darbo.

N. Putinaitės knygoje nemažai vietos skirta poetui Justinai Marcinkevičiui. Iš dalies jo literatūrinės kūrybos daroma išvada, jog poetas buvo ne tik ateistas, bet ir kolaborantas. Knygos autorė, atrodo, nežino, jog bet kurioje kūrybinėje veikloje buvo būtina atiduoti duoklę tuometinei oficialiai ideologijai. Ir Justinas Marcinkevičius norėdamas, kad jo kūryba būtų žinoma, turėjo tai daryti. Be to, spausdinta kūryba duodavo lėšų pragyvenimui.

Iš būtinybės tokiu „kolaborantu“ buvau ir aš. Kada 1953 metais Vilniaus universitete rašėmė diplominius darbus, buvo privaloma jų turinį kaip nors surišti su kurio nors komunizmo „klasiko“ mintimis. Savo darbo apie Anykščių krašto geologines sąlygas įvade tokiam surišimui panaudojau tada plačiai išgarsintą naujausią Josifo Stalino (turbūt kažkieno parašytą jo vardu) knygą apie kalbą ir jos antstatą.

1954 metais „Komjaunimo tiesai“ nusiunčiau straipsnį, pavadintą „Prie būsimosios Kauno jūros“. Redakcija jį man sugrąžino ir paaiškino, jog straipsnis aktualus, tačiau reikia jį surišti su „tarybinės tikrovės“ privalumais. „Surišau“, parašydamas kažką neigiamo apie buvusią buržuazinę Lietuvą, dėl ko iš savo Motinos gavau piktokus priekaištus. Tuomet tas straipsnis buvo atspausdintas viename gruodžio mėnesio numeryje.

Taigi, verčiamas aplinkybių buvau „kolaborantas“, nors, dar tebebūnant studentu, partinė ir komjaunimo organizacijos (jų nariu niekada nebuvau) smerkė Skuodį ir kitus už taikstymąsi su priešiška ideologija (Alma Mater Vilnensis, 2012, 832 p.).

Pastaruoju metu kilo nuostaba ir pasipiktinimas dėl to, kad N. Putinaitė negavo vienos komisijos jai paskirtos „Patrioto“ premijos. Jos negavo dėl savo knygoje nepalankių Justino Marcinkevičiaus charakteristikų.

Pagal „Tarptautinių žodžių žodyną“ (1985). „ Patriotas – tai žmogus, atsidavęs savo tautai, tėvynei, pasiryžęs savo interesus paaukoti jos labui“. Viso to N. Putinaitės knygoje apie Joną Ragauską ir kituose jos darbuose jos nėra. Pagarsėjo ji Joną Basanavičių pavadindama psichikos ligoniu, o Vincą Kudirką – nevykėliu.

Jeigu ir už tokius vertinimus skiriama „Patrioto“ premija, kyla tokios premijų komisijos kompetencijos klausimas.

Doc. dr. Vytautas Skuodis

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą