Dr. Algimantas Matulevičius. KK nuotr.
- Reklama -

Gyvename jau 34-aisiais atkurtos Nepriklausomybės metais. Tikrai gyvename geriau nei gyvenome prie sovietų. Visų pirma, turime savo valstybę. Be to, pati gyvenimo kokybė, ypač materialinis jos dėmuo, iš tikrųjų bent daugeliui pagerėjo. Parduotuvių ir prekių įvairovė jose net per didelė. Galime, suprantama, jei turime tam lėšų, keliauti kur tik širdis geidžia. Net kalbėti, ne viešoje vietoje, gali ką nori.

Tačiau taip teigdami nepamirškime, kad ir visame pasaulyje tas gyvenimas pagerėjo.

Kai kas bando kaip gėrio etaloną pateikti, kad gyvename demokratinėje valstybėje. Tačiau pats šis terminas nieko iš esmės nepasako. Reikia kalbėti apie turinį.

Gėris, kaip samprata, irgi yra subjektyvus, kaip ir daugelis dalykų šioje Žemėje. Tai visų pirma priklauso nuo supratimo, bendros kultūrinės terpės, kurioje gyvename, ir svarbiausia – kaip patys suprantame arba priimame tam tikras sąvokas bei vyraujančią visuomenės nuomonę.

O tai, kas Gera, Teisinga, Dora, Moralu, iš dalies įgaunama su genais o daugiausia – išugdoma.

Supratimas apie Dorą, buities kultūrą, elgesį pirmiausia ateina per Šeimą. Būtent joje iš Tėvų mes perimame tuo pirmuosius potyrius, kurie metams bėgant bemaž tampa lemiantys. Juos sustiprina arba, atvirkščiai, sunaikina paskui Mokykla ir viešoji aplinka, kurią dabar daugiausia formuoja masinės informacinės sklaidos priemones.

Kai kurie čia išvardyti informacijos/žinių perteikimo būdai elgiasi atsakingai ir veikia, ar bent stengiasi, bendražmogiškų vertybinių sampratų rėmuose. Tai yra tie, per šimtmečius žmonių civilizacijos patirtimi, sukurti orientyrai, bei kultūriniai imperatyvai, kuriais vadovaujasi intelektuali, dora žmonių bendruomenė.

Tačiau pastaruoju metu, ne visame pasaulyje, o būtent Vakarų civilizacijoje akivaizdžiai vyksta gan spartus šių vertybių atsisakymas, jų naikinimo iš mūsų gyvenimo procesas.

Niekas negali paneigti, kad bent per pastaruosius pora tūkstantmečių Europos ir gan ženklios pasaulio dalies kultūrinio, intelektualinio jo paveldo ir tuo pagrindu bendražmogiškų vertybių kūrimui milžinišką įtaką turėjo krikščionybė. Čia mes turime mintyse ne tiek pačią religiją, kiek bendrą istorinį vyksmą ir mūsų civilizacijos formavimąsi. Būtent apie šią ašį ir susiformavo Vakarų civilizacija.

Tačiau didžiausias šio laikmečio paradoksas, kad būtent ši civilizacija pirmoji ir atmetė krikščionybę, kaip moralinį/dvasinį savo egzistencijos pagrindą. Su siaubu sutikusi barbarišką Rusijos (1917 m.) bolševikų revoliuciją, kuri, kas žmonijos teigiamo sukurta, griovė. Ant amoralių pamatų sukurdama antžmogišką valstybę/lagerį SSRS. Ir logiškai ilgai neišsilaikiusi XX amžiaus pabaigoje subyrėjo. Tačiau jos pasėta šėtoniška barbariškumo sėkla sudygo ir šiandien atgimsta savo dar baisesniu demonišku pavidalu toje pačioje, prieš ją kovojusioje Vakarų civilizacijoje.

Nors sunku, bet be įniršio objektyviai panagrinėkime, kas vyksta dabartinėje mūsų Vakarų civilizacijoje, tai darydami per mažytę jos dalį – Lietuvą.

Atsisakę krikščionybės/katalikybės kaip kultūrinės tradicijos, mes pirmiausia atsisakėme savo valstybės egzistencinio pagrindo – Šeimos instituto. Šeimą, net be įstatymo, pakeitė gyvenimas partnerystėje (anksčiau liaudiškai sakydavo „susidėjus“). Kai kas tai priima kaip didžiulį Laisvės pasiekimą. Taip, tai tiesa. Tik Laivės nuo ko? Ogi nuo ATSAKOMYBĖS!

Štai esmė, dėl ko nenorima kurti Šeimos, nes nenorima įsipareigojimo. Įsipareigojimo pirmiausia vienas kitam dalintis bendru gėriu ir vargu, o svarbiausia – abiejų bendras įsipareigojimas prieš trečią, kuris ateis į šį pasaulį. Įsipareigojimas juo rūpintis ne tik materialine, bet ir jo formavimosi kaip naujos Asmenybės dorovine prasme.

Šeima – tai dviejų žmonių sugebėjimas sugyventi ir sąmoningai dalintis suvokta Atsakomybe prieš naują Gyvybę, kuri palaipsniui tampa Asmenybe. O pakeisdami Šeimą kitokia forma, mes bėgame nuo Atsakomybės. Ir savo bailumą pridengiame įvairiais modernybės pramanais – esą Šeima jau atgyveno. Tai jeigu Šeima atgyveno, tada ir mes, žmonės, tampame tokia pat atgyvena, nes norime tik patogumų be Atsakomybės.

Būtent nuo čia ir prasideda šiuolaikinės modernybės – tokios, kaip vaikų neribotos laisvės nuo pareigos jausmo, ką dar vaikui bando įdiegti tėvai ir dar išlikę kai kurie tikri Mokytojai.
Kalbėdami apie vaikų teises mūsų ,,šnekoriai” visiškai pamiršo jų pareigas ir iš to išplaukiančią atsakomybę už savo poelgius.

Taip, pseudomodernistai mane puls, kad bandau propaguoti ir ginti, jų supratimu, archaiškas, jau atgyvenusiais vertybes. Tačiau susimąstykite, kur jūs vedate ir kur nuvesite jaunąją kartą, teigdami jiems, kad Laisvė yra absoliuti? Jūs pradedate lyg ir gražiai. Negali būti smurto prieš vaikus. O kas sako, kad tai pateisinama? Bet einame toliau. O kaip elgtis, jeigu vaikas piktybiškai elgiasi, nelanko mokyklos, nesimoko? Negana to, pradeda svaigintis, naudoti, pirmiausia, lengvus, vėliau – stipresnius narkotikus. Kad juos įsigytų, pradeda vogti. Ir taip mes prarandame galėjusį tapti padoriu mūsų bendruomenės nariu jauną žmogų vien dėl to, kad laiku nebuvo jis sudrausmintas, nes kažkieno tai teorinis, nieko bendro su realiu gyvenimu neturintis suvokimas to daryti neleidžia.

Tačiau procesas tuo nesibaigia. Pabandęs svaigintis, net nesvarbu kuo, ir šiaip ne taip išsisukęs iš sunkesnių pasekmių toks žmogus toliau žengia ieškodamas kuo lengvesnio kelio, kad daug nesistengiant gerai gyventų. Štai čia ir prasideda kompromisai su sąžinės likučiais imant kyšius, meluojant, žinant, kad „to neįvykdysiu“. Trumpai tariant, susikuria tokia gan gaji terpė asmenų, kurie nebeturi jokių doros stabdžių. Ką stabdžių – jie dažnai nebeturi net supratimo, kas tai yra, nes tai, jų supratimu, yra „senių atgyvena“, tai „ne šiuolaikiška“.

O iš kur tas supratimas bus, jeigu nuo mažens neatsirado supratimo apie Atsakomybę? Net keista, kodėl šiandien stebimės, kad nėra reikiamų Mokytojų arba atsakingų valstybės tarnautojų, kodėl teisėjai ima kyšius ir kyšininkus išteisina. O todėl, kad niekas per visus 33 metus už tai rimtai nebuvo nubaustas. Ką nubaustas – nebuvo net pasmerktas.

Mes esame nuolatinių skandalų liudininkai. Tai kažkas pakliuvo su kyšiu. Kitas prievartavo nepilnamečius. Dar kitas visa armiją svainių į šiltas vietas su gerais atlyginimais įtaisė. Kažkur dingo valstybės lėšos. Galima vardyti ir vardyti. Deja, nė karto neteko girdėti, kad šie kaltininkai būtų nubausti. Ką nubausti – nors viešai pasmerkti. Nieko, pilnas štilius.

Dėl ko subyrėjo daugiau nei tūkstantmetį gyvavusi Romos imperija? Ne dėl silpnos ekonomikos. Ir ne dėl to, kad ją kažkas užkariavo. Ji subyrėjo iš vidaus. Nes supuvo. Jos moralė/dorovė visiškai pašlijo. Didikai tapo pasileidę ir silpni, ištižėliai. Imperatoriai sangulavo ne tik su seserimis, bet net su motinomis. Ir niekas neskambino varpais, nes visuomenei taip patiko, taip jie suprato didikų laisvę. Taip jie ir sunyko. O į jų vietą atėjo jų vadinti barbarais, bet veiklūs ir energingi.

Tikrai nesinori, kad mes būtume mūsų Vakarų civilizacijos saulėlydžio liudininkai. Nes civilizacija stipri ne ginklais, o savo moraline nuostata.

Ką bekalbėtų dabartinių modernybių apologetai, bet jie visų pirma yra veidmainiai. Prisidengdami, kad taip elgiasi vos ne visas pasaulis, kas jau savaime yra melagingas pramanas, jie bando į mūsų gyvenimą įterpti vadinamąsias vakarietiškas vertybes. Bet būtinai ištrinant, pakeičiant mūsų protėvių per tūkstantmečius kurtą ir mūsų didvyrių krauju apgintą mūsų Teisę į savitą, būtent mūsų, Lietuvos Tautai, būdingą Gyvenimo būdą. Būdą, kuris išaugęs ant tokio monolitinio pagrindo, kaip Šeima, Dorovė, Bendruomeniškumas ir Naudinga veikla-darbas. Kartu čia žengia Pagarba vyresniam, išmintingesniam ir pripažįstančiam žmonijos pažangą per bendražmogiškų vertybių visumą.

Susimąstykime, bendratautiečiai, ar ne čia slypi dauguma mūsų dabartinių negandų, kaip didžiulė socialinė atskirtis, išvešėjęs kyšininkavimas, patyčių kultūra, tampanti jau valstybės atributu, auganti neteisybė ir dalies toli gražu ne pačių išmintingiausių ir doriausių mums per prievartą primetamas jų gyvenimo būdas. Būdas, kuris neturi nieko bendro nei su demokratija, nei su padorumu, nei su tikromis vertybėmis. Būdas, kuris labiau tiktų postmoderniam feodalizmui.

Ar tikrai mes su jumis norime taip gyventi?

Daktaras Algimantas Matulevičius – LRP pirmininko pavaduotojas, LPK Garbės Prezidentas, buvęs LR Vyriausybės ministras, Seimo NSGK pirmininkas

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!