Du šuliniai

1
17
- Reklama -
Rašytojas pozityvistas Jeronimas Laucius. KK nuotr.
Rašytojas pozityvistas Jeronimas Laucius. KK nuotr.

Jeronimas Laucius

Abu keliautojus kankino vis didėjantis troškulys. Jį kėlė ir šeimininkų vaišės, pasiūlytos prieš kelionę, ir kaitri vidurvasario saulė, liejanti savo karštus spindulius tiesiai į veidus.
Sunkių kuprinių slegiami jiedu viltingai dairėsi į šalis. Deja, aplinkui driekėsi vien miškas ir laukymės. Ir tik išsukę iš girios pamatė negyvenamą sodybą. Priėję arčiau rado du šulinius. Įdubęs prie supuvusio tvarto buvo sklidinas surūgusių srutų, užžėlęs ir dvokiantis. Kitas buvo netoliese, ant kalnelio, su svirtimi ir pakabintu švariu kibiru.
Pirmas keleivis užlėkė ant to kalnelio, nuleido į šulinį svirtį ir tuoj pat išsikėlė pilną skaidraus, šalto vandens kibirą. Jis gaivinosi, prausėsi tyru šulinio vandeniu ir, linksmai taškydamasis, kvietė bendrakeleivį. Tačiau tas lyg užkerėtas priklaupė prie to maurais užžėlusio šulinio ir, saujomis semdamas net gyvuliui netinkamą raugą, pylė jį ant veido, košdamas dantimis tirštas putas bandė malšinti troškulį…
Dvokiančių srutų gėrimas – sveiku protu nesuvokiamas keliautojo elgesys. Juo labiau, kad visai šalia, ant kalnelio, vos už keliolikos žingsnių, laukė tyra gaivinančio vandens versmė.
Kiekvienas logiškai mąstantis žmogus atsakytų, kad toks neįtikėtinai kvailas, sau pačiam kenkiantis žmogus vargu ar atsirastų, – tai tikriausiai tik kažkieno slogios fantazijos vaisius, ir niekas švaraus ir tyro vandens nekeistų į purvą. Tie gaivaus vandens ir dvokiančių maurų šuliniai – tai mūsų prisiminimai. Juk išties per ilgą gyvenimo kelią jie suplaukia į du tvenkinius – vieną skaidrų ir tyrą, kitą – drumzliną, purviną, užkrečiamai pavojingą. Pavojingą nuotaikai, dvasiai, sielai – visam gyvenimui.
Atrodytų, kad normaliam žmogui neturėtų kilti mintis gurkšnoti juodų prisiminimų paplavas, tačiau vos ne kasdien dažnas nepastebėdamas ar nejausdamas darąs absurdišką pasirinkimą, ima ir kapanojasi prie to – užžėlusio maurais, nuodingo prisiminimų tvenkinio…
„Aš prisimenu, kaip užpraeitą vasarą mane pašaukei kitu vardu. Brrr… Neatleisiu!“
„Prisimenu, kaip tu praeitais metais užmiršai mane pasveikinti su gimimo diena. Nereikia man tavo gėlių ir šiemet.“
„Manęs nė kiek nedžiugina tas mūsų kotedžas, nes negaliu užmiršti, kaip visus metus vargome apleistame bendrabutyje.“
„Gal nori, kad priminčiau viską, ką esi man blogo padaręs?..“
Ir taip mokinys mokinį, draugas draugą, kaimynas kaimyną, vyras žmoną, žmona vyrą bedrabstydami tomis nuodingomis paplavomis, visam laikui ir patys pritampa prie tų maurų, netenka noro ieškoti kito šaltinio. Ir tada to juodo prisiminimų šulinio nuodai susargdina sielą, aptemdo akis. Kasrytinės aušros tampa nematomos, žemė lieka be dangaus, miškai be paukščių, pasaulis be spalvų, besitraukiantis į vieną juodą tašką.
O tereikia tik mažo žingsnelio minčių taku link to nuolat sruvenančio, tyro, sielą ir jausmus gaivinančio šviesių prisiminimų šaltinio.
Pirmas žvilgsnis, susitikimas minioje, pirmas pasimatymas, nedrąsus bučinys, kartu gimusi svajonė, pasivaikščiojimas žvaigždėtą naktį, kartu sutikta ryto saulė, ėjimas žiburėlio link, kur laukia…
Giedrų prisiminimų gaivinamas šaltinis niekada neišsenka. Jis tebelaukia. Jį surasti nesunku. Tereikia giedro žvilgsnio ir pirmo žingsnelio link jo. Sėkmės!

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!