Jonas Siaurukas
Pralaimėjusiems paliks tiktai drąsa
pakelti savo pralaimėjimą.
Antanas Maceina DIDYSIS INKVIZITORIUS
(Pirmasis jo knygos apie niekšybę skyrius).
Karas – tai viena iš priemonių tautoms ar kitoms organizuotoms jėgoms užgrobti Pasaulį ir Valdžią.
Kartą O. Bismarkas paniekinančiai atsiliepė apie katalikus, atseit, neturi patrankų. Bet ano meto Vokietijoje katalikai nuvertė (ar prisidėjo prie to) O. Bismarką nuo valdžios sosto…
Prisimenant kryžiaus žygių ir inkvizicijos laikus, matome, kad ir bažnyčia nevengdavo karinių metodų. Bet Žodis, idėja, sumanymas visada buvo Organizacijos pradžia ir pamatas.
Kas tas Didysis Inkvizitorius? Sąvoką ypač išpopuliarino F.Dostojevskis.
Pasak rašytojo, tai – istorinė asmenybė, Ispanijos vienuolis, įgijęs didelę galią, siekiantis valdyti Žemę, Duoną, Jėgą ir pasiskelbęs, kad yra viršesnis už taikos skelbėją Kristų, nes tik taip esą galima būtų išspręsti visas žmonių šios ašarų pakalnės problemas, suteikti žmonėms realią laimę, įvesti tvarką, nuraminti visuomenę. Buvo laikas, kai Jo katalikiškoji didenybė siekė pasaulinės valdžios…
Šiuolaikiniai krikščionys yra pesimistiškesni dėl savo įtakos pasauliui.
Sekančiame savo knygos skyriuje „Niekšybės paslaptis“ A.Maceina rašo, kad silpnėjant tikrosios bažnyčios pozicijoms visame pasaulyje gali įsigalėti Antikristas: „Žvėris… suvedžioja tautas… Žvėries bendruomenė laikosi draugėje <…> vienų vienu ženklu…<…>Kas šio ženklo neturi, tas negali nei pirkti, nei parduoti“… Tas Antikristas gali užimti aukščiausius postus, net bažnyčioje, apgauti tautas, net sunaikinti jas.
Nėra čia jokios didelės paslapties, tas atkritimo nuo Kristaus ženklas yra Mamona, kurią internacionalistai komunistai vadino filosofine materija, o dabartiniai kosmopolitiniai liberalai, globalistai – piniginiais ženklais; JO vardas – Kapitalas (tai ne tik K. Markso knygos pavadinimas).
Koks būtų teisingas, jei jis įmanomas, krikščioniškas požiūris į politiką ir karą? Gal Taikos idealas, atleidimas visiems ir visko? Neseniai perskaičiau vieno kunigo keistą knygelę, jis siūlo atleisti klaidas ir nuodėmes kitiems, pačiam sau ir net Viešpačiui Dievui (už netobulo pasaulio sukūrimą?). Ir taip atgauti ramybę… Bet Kristaus žodžiai yra kitokie: ne taiką, kalaviją jums nešu…
Ir ne vien žmogus – dievas Naujajame Testamente taip sako, bet ir Teisingumo Dvasia.
Kas apgins Mažų tautų, Mažų žmonių, Mažos gamtos (ji jau silpnesnė už mus), Vaikų, nesugebančių pasirūpinti savimi, ATEITĮ, jei ne krikščionys?
O tam reikia valstybinės jėgos. O valstybėse svarbiausios yra karinės, jėgos struktūros, taip pat žvalgyba, nes sekimas irgi yra prievarta.
Jau A. Hitleris numatė, kad ginklai taps tokie baisūs, kad karai taps sunkiai įmanomi. Tad mūsų laikais stengiamasi tikro, didelio karo išvengti. Kai kurios valstybės kuria atseit privačias kariuomenes, kurios savo pasirengimu ir jėga galėtų įveikti ir prancūzų Legioną. Toks veikimo būdas ypač madingas Afrikoje.
Kitas, „ne letalinis“, ginklas yra pinigai, kurie tapo didele jėga dėl visuotinio moralinio supuvimo ir sumaterialėjimo.
Iš tikrųjų po antro pasaulinio karo atsirado „ekonomiški“, tai yra riboti, dozuoti karai. Nors Korėjos ir Vietnamo karai ar Kubos krizė vos netapo dideliu karu tarp didžiųjų branduolinių galybių, bet netapo.
Tokių „ekonomiškų“ karų neįmanoma laimėti. Nes karas reikalauja visų jėgų ir pajėgų pasitelkimo. Tad pakariaujama, pasiekiamas koks tai laikinas susitarimas, paliaubos, nustatomos demarkacinės linijos. Pūlinys lieka, nes „geriau bloga taika, negu geras karas“…
Visi gerai matė, kaip kilo dabartinis Ukrainos – Rusijos karas. Rusija ultimatyviai pareikalavo, kad NATO nesiplėstų į Rytus ar net, kad atsitrauktų atgal. Tačiau Rusijos tikrieji „naratyvai“ labai primena nacistinius, siekiama savo nacionalines mažumas sujungti su meinlendu. Bet ar didžiųjų tautų kolonijos mažosiose tautose yra „mažumos“? Ir kaip jos atsirado? Išnaikinus aborigenus, apgyvendinant jų žemes. Dabar tai daroma legaliais migracijos metodais, o anksčiau pirma eidavo misionieriai (religingi ar ateistiniai), paskui ginkluotos pajėgos.
Tebėra svarbios ideologijos, religijos, tą rodo islamo revoliucija. Bet tai – tik priedanga. Kovojama už Žemę, Kosmosą, gyvybinius resursus, už tautiškus interesus. Maskvos pravoslavai palaiko savo valdžią, Ukrainos – savo, ir t.t. Musulmonams nepavyko atkurti Kalifato, nes tebėra dideli prieštaravimai tarp tiurkų, indoiranėnų, arabų ir kitų superetnosų. Vakarams nepavyko sukurti demokratinės Dolerio imperijos.
Vėl madingi tapo geopolitiniai svarstymai ir motyvai. Suprantama, kad Izraelio valstybei sunku būtų egzistuoti, jei toje pačioje teritorijoje būtų dvi priešiškos valstybės. Tautų draugystės idealas žlugo, o Izraelis pataisė tarptautinę teisę, įrodė, kad yra tautos teisė atgauti savo žemę, prarastą prieš tūkstančius metų. Jei turi JĖGOS, patikimų sąjungininkų ir pinigų…
Ar „kolektyviniai Vakarai“ (į juos įtraukiant ir Japoniją, Pietų Korėją, Australiją ir kitas rinkos ekonomikas), kaip vadina Ukrainos ėmėjus Rusija, iki galo rems Ukrainą? Rimti kariniai ekspertai jau seniai suprato, kad Rusijos taip lengvai neįveiksi, kad įmanomas jos didelis puolimas. Vienas karo vadas pasakė, kad niekas nežino, ką galvoja V. Putinas. Gal jis nori tikro karo? Tai būtų pavojinga ir Kinijai, ne tik „Vakarams“.
Demokratijos, rinkos ekonomikos šalys akivaizdžiai nemoka sutelkti pajėgų, priversti savo žmones žūti kare. Ne dviejų procentų biudžete reikia sėkmingam karui… Jie reaguodavo, ir tai gana vangiai iš pradžių, tik tada, kai juos užpuldavo. Pavyzdys – antro pasaulinio karo pradžia.
Ar rems Vakarai Ukrainą bent tiek, kad ji visiškai nežlugtų? Kuriamos, plečiamos karo technologijos. Ar gali Ukraina atsilaikyti be tiesioginės karinės Vakarų pagalbos? Jėgos labai nelygios. Ukraina nori atsilaikyti, net kuria savo ginklų pramonę. Bet juk ją taip lengva subombinti…
Tas klausimas labai svarbus Vidurio Europos saugumui.
Lietuva skelbia kurianti visuotinio pasipriešinimo planą. Ar tai įmanoma, jei mūsų pajėgos, kaip sąžiningai pasakė gynybos ministras, keliasdešimt kartų silpnesnės, negu potencialių priešų? Ar nereikėtų plano „B“, nes padėtis sunkiai prognozuojama?
Kandidatas į Lietuvos prezidentus V.Tutkus sako, kad reiktų ir diplomatinių , ne tik karinių, kontaktų.
Ką siūlo Vakarai rusų tautai? Kai kas numato, kad Rusijoje atsiras galingos išcentrinės jėgos (tiurkų, kinų „mažumos“ gali tapti didelėmis, bet ne taip greitai gal). Ar Europai naudingas būtų hipotetinis Rusijos subyrėjimas, jei tai įvyktų? Ar įmanoma suderinti didžiųjų imperinių ir mažųjų tautų interesus?
Galima būtų, jei kas sugalvotų, kaip teisingai paskirstyti resursus. Nei jėga, nei rinka to teisingai padaryti negali. Deja, net katalikiškos akademijos, net pats „magisterijus” to sukurti irgi nesugeba. Kas valdo pinigus, ten ir tavo širdis?
Ne tik priešai naikina tautas… Jei vizito pas gydytojus reikia laukti kelis mėnesius, jei vaikai ugdomi netinkamai ar visai neugdami, tai kas vairuos lėktuvus? Net jei jų turėtume…
Panašu, kad greit tapsime mažuma savo valstybėje. Išnyks mūsų senoji kalba. „Bus kita“, – pasakė didelė mūsų „pedagogikos” autoritetė. O kultūros ministro galvos skausmas, sako, yra lietuvių kalbos komisija…Kaip drįsta ji ginti savo kalbą, kai svetimos tokios turtingos ir gražios jo galvoje? O ir suvereniteto kai kam jau nebereikia.
Mūsų kalbą reikia turtinti, o ne skurdinti svetimybėmis. Kartais sukuriami tokie gražūs nauji žodžiai, kaip kad „skaidrė”, „laikmena”.
Aš irgi esu sukūręs kelis naujus žodžius: 1. atvertis – saitas, portalas; 2. vamzdė –„šlanga“; 3. raištė –„žgutas“. Ir dar kelis. Tai lengva. Turtinkime savo kalbą, o ne terškime ją. Estai jau seniai tai daro. Saugokime ir savo genus.
Atsiverkime pasauliui, bet ne tam, kad pasaulis mus nugalėtų ir ištirpdytų. Mažos tautos reikalingos pasaulio pažangai, kaip ir maži, „paprasti“ žmonės. Tautos yra gyvybės forma. Prisiminkite tai, „žalieji“.
Mylėkime savus, gerbkime svetimus. O atgautoje mūsų „laisvėje“ visos valdžios labai myli svetimus ir negerbia savųjų. Net žmonių turtą per mokesčius galima atimti. Kaip sumokėti mokesčius tiems, kurie neturi pajamų? Kažkam reikalinga, kad lietuviai būtų tik didžiojo kapitalo samdiniai? Tai kam mūsų valdžia tarnauja?
Nemalonu girdėti, kaip apie kitų tautų žmones kalbama be pagarbos: blogas lietuvis, blogas žydas, blogas vokietis ar rusas. Jei kitų negerbsime, tai negerbs ir mūsų. Bet tai nereiškia, kad Europa gali priimti ir išmaitinti visą Afriką, Rytus ir Pietus.
Mes, europiečiai, jau esame pasaulio mažuma. Būti europiečiu iki šiol reikšdavo – gerbti mažų tautų teises. Bet ES politinė sąmonė bunda labai lėtai, ji intelektualiai tebevergauja imperiniam globalizmui. Kai kurie socialistai kažkada juk būdavo už mažų tautų ir mažų žmonių teises, bet net ir jie dabar kitokie. Nekalbant jau apie liberalus.
Liaudyje dažnai kalbama, kad veikia slaptosios jėgos, kad „nieko nepadarysi“. Šiais laikais veikti galima tik atvirai, drąsiai, principingai. „Sąmokslo“ teorijų laikai praėjo. Kaip reikia tikrų konservatorių ir tikrų, kultūringų tautininkų! Prieš karą buvo stipri tautinė katalikiška srovė (T.Vaižgantas), bet, deja, ji vėliau suskilo į Romos ir Kauno šalininkus.
Panašiai ir dabar kai kurie eiliniai tikintieji dar prisimena tautiškumą, kai hierarchai gi už vieną „dievo tautą“…
Iliuzijos sklaidosi… Nejau ir mūsų tautos ir kitų mažų tautų laukia prūsų likimas? Ar atsiras tokių partijų ir tokių lyderių, kurie sugebėtų suvienyti tautą, pakovoti už jos išlikimą? Ar vėl pasiduosime „savo noru“? Ar Europa taps visiškai nebe europietiška?
