Graikija – kova dėl visos ES laisvės?

81
7
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas. KK nuotr.

ES, kuri savo aušroje buvo sumanyta kaip ekonominis – finansinis junginys, paskutiniame dešimtmetyje sprendimus ir plėtrą labiau grindžia politiniais sprendimais. Įvykiai Graikijoje – sudėtingas ES ir neeuropietiškojo kapitalo, už kurio visada stovėjo JAV, o dabar dar ir Rusija, Kinija tarpusavio politinių santykių kamuolys. Deja, bet graikai – tik geopolitinis instrumentas, nors būtent jiems užkraunama visa vieša atsakomybė.

Kas yra Graikija ES kontekste? Tai – maždaug 2 % BVP ir 2 % visų ES gyventojų. Jos „gigantiška“ skola – 325 milijardai eurų arba 176% pačios Graikijos BVP. Iš jų 261 milijardas – TVF, ES ir Europos centrinio banko kreditai.

Būtina pasakyti, kad jos kaimynės įsiskolinusios nė kiek nemažiau. Pagal McKinsey 2014 metų vidurio duomenis, Portugalijos suvereni skola siekia 148%, Italijos – 134%, Ispanijos – 132% nuo jų BVP.

Jei lygintume duomenis ne tik ES valstybių, bet ir plačiau, tai tų pačių JAV skola perkopė šimtaprocentinę ribą. Nekalbant apie Japoniją, kurios įsiskolinimas viršija 221% šios šalies BVP.

Įvertinant realiais skaičiais, tai Ispanija šiandien skolinga daugiau kaip trilijoną, o Italija – 2 trilijonus eurų.

Tiesą sakant, šiuose skaičiuose yra tam tikrų keblumų, nes tvirtai ir aiškiai neįvardijama šių skolų priklausomybė, todėl dažnas, rašantis apie Graikiją ar kitą stambesnę skolininkę, pateikia pavyzdžius, kurie galimai absoliučiai nieko nenusako.

Manau, laikas būtų suprasti, kad realiai į valstybės skolą neturėtų būti įskaitomi privataus kapitalo ir namų ūkio įsiskolinimai. Bobutės ar dieduko paimta paskola iš banko šiuose skaičiuose neturėtų atsispindėti, todėl nuolatiniai pavyzdžiai apie eilinių graikų – prisiskolinusių ir kaip „taukuose besivartančių inkstų“ – gyvenimus, o dabar siekį tų skolų negrąžinti, švelniai tariant, – nesusipratimas arba sąmoningas melas. Net rimtų analizės centrų skelbiama statistika tokį požiūrį paneigia.

Minėta firma pateikia ir kitus skaičius, pagal kuriuos daugiau kaip 3 milijonai graikų šiandien gyvena ties skurdo arba žemiau skurdo ribos, o 1,5 milijono – bedarbiai. Šiandien bedarbystė pasiekė beveik 27% visų darbingų, o tarp jaunimo iki 25 metų, net – 51%. Netikėti tais skaičiais nėra jokio pagrindo.

Tai kur jau tas skelbiamas negirdėta socialinė gerovė? Pensijos beveik tris kartus didesnės nei Lietuvoje ar žemdirbių gaunamos kur kas didesnės išmokos? Tada reiktų lyginti ne su Lietuva, o su Vokietija ar Prancūzija, nes Graikija priklauso ES „senbuvių klubui“, o mūsų šalis – naujokams, kuriems, tiesą pasakius, niekada nebus leista pasiekti „senbuvio“ pragyvenimo lygmens. Būtent nežinojimas arba sąmoningas vengimas įvardinti skolų prigimtį ir leidžia žongliruoti pačiais skaičiais.

Kad būtų lengviau suvokti kas ir kaip, mes su jumis imkime tuos skaičius kaip vien tik valstybės įsiskolinimą, nors abejonių kai kurie kreditorių veiksmais, kad tai yra tikslūs skaičiai, ir išlieka. Kodėl?

Pirmiausia, TVF ir ES suteikia kreditus valstybėms, nors Europos banko nuolatinis graikiškųjų bankų likvidumo palaikymas, suteikiant jiems papildomus kreditus, gali reikšti pačių bankų, kurie kredituoja ne tik valstybinius poreikius, gelbėjimą. Tiek to, nebriskime gilyn į mišką, nes nuo to medžių – neatsakytų klausimų tik didės.

Yra dar viena problema, kurią būtina paminėti.Tiesa ta, kad įsiskolinimo procentas lyginant su BVP neparodo tikrosios įsiskolinimo priežasties, nes procentinis didėjimas nebūtinai reiškia skolos didėjimą – tai gali būti pačio BVP kritimas, kuris kelia skolos procentus į aukštumas.

Pagal statistinius duomenis, Graikijos BVP per paskutinius penkerius metus krito 28 – 30%. Vadinasi, trečią dalį skolos procentų galime drąsiai priskirti šiam veiksmui. Jei taip, tada tikrasis įsiskolinimas, palyginus su pradiniais duomenimis, kai Graikija dar nebuvo paliesta ekonominės ir finansinės krizės, apytikriai tesiekia ne daugiau kaip 110% BVP.

Beje, tai yra tiesa, nes graikų įsiskolinimas 2009 metais buvo 326 milijardai dolerių arba 108,1 % nuo tuometinio BVP.

Lyginant su kaimynėmis, kurios neturėjo ir neturi tokio BVP kritimo, tai nėra išskirtinė pozicija, o tokio mąsto problemų jos kažkodėl išvengė. Dar daugiau, šis BVP kritimas – nepaneigiamai dabarties pagrindinių kreditorių veiksmų rezultatas. Jų „gelbėjimo” operacija sukėlė milžinišką šios šalies recesiją ir tai negali neteikti papildomų minčių.

Tai yra ta skola ar jos nėra? Aišku, kad yra. Tada koks kvailys galėjo skolinti pinigus valstybei, kuri gyvena ne pagal išgales? Bankininkai jau visai apkurto, apako ir visai sukvailėjo?

O ES komisija? Ką veikė tas ypač gerai apmokamas ir saugomas briuseliškų kopūstgalvių laukas, kuris privalo generuoti pažangiausias idėjas arba numatyti nors savo veiksmų pasekmes netolimoje ateityje? Kaip ne kaip, tai jie atsakingi už pusės milijardo gyvų būtybių gerovę bei taikų sugyvenimą.

Matyt, jie dabar teisinasi, jog graikai pagražindavo statistinius duomenis ir taip palikdavo nežinomybėje vargšus europietiškuosius protinguolius. O gal paprasčiausiai jie tingėjo pakrutinti smegenis? Tuo labiau, kad keturi priešpaskutiniai Graikijos ekspremjerai mokslus buvo baigę JAV, o dar prieš keletą metų graikiškosios vyriausybės pagrindiniais patarėjais dirbo vyrukai iš Goldman Sach. Tai nieko nesako? Juk tai – viena tiesioginė FRS bankinių struktūrų. Apie tai kiek vėliau.

Kodėl Graikija buvo priimta į eurozoną?

Daug kalbama apie Graikijos priėmimą į eurozoną: „Ji ir nebuvo pasiruošusi, jos ekonomika – daug silpnesnė, nei kitų eurozonos sudarytojų, bet tiesiog buvo pasigailėta ir nuspręsta nepalikti jos už durų, o dabar ji krečia tokius juokus.“

Taip, tiesa, Graikijos ekonomika dėl daugelio priežasčių niekada neprilygo vadinamajai „ypač išvystytų ekonomikų“ vakarietiškai grupei, bet ji turėjo kitą milžinišką pliusą – geografinę padėtį. Jos užimama teritorija ir šiai priklausantys vandens plotai kontroliuoja prekybinius kelius iš Europos į Artimuosius Rytus ir toliau į Aziją. O tai yra didelis turtas ir ganėtinas sėkmės garantas. Tai nebuvo ekonominis, tai – geopolitinis sprendimas.

Įvardiję tai mes trumpam turime būtinai pasinerti į tuos geopolitinius vandenis, kuriuose plaukioja ir tarpusavyje kaunasi (konkuruoja) daug didesnės galios nei Graikija ar visas Baltijos šalių regionas, dar pridėjus ir Lenkiją.

Kadangi tai neabejotinai buvo geopolitinis sprendimas, vadinasi, ir ES, sakysim, Berlyno ir Paryžiaus galvose, galėjo kilti sumanymas ją paversti ne vien tik bendra rinka ar ekonominiu bei iš dalies ir finansiniu vienetu, bet sukurti stiprų geopolitinį junginį, kuris būtų galintis ir turintis jėgą daryti įtaką globaliems veiksmams. Tokiu būdu šios ambicijos anksčiau ar vėliau privalėjo virsti galima ateities grėsme egzistuojančiai globaliai galiai. Virsti konkurentu. Ir daigeliai labai greitai tapo matomi.

Globalus kapitalas, prieš pirmą pasaulinį karą sukūręs FRS ir dolerį po antros pasaulinės mėsmalės pavertęs vienintele pagrindine rezervine valiuta – pagrindiniu globalios ekspansijos instrumentu, matyt, apsiskaičiavo, tikėdamasis, kad bendra ES valiuta nesudarys ypatingos konkurencijos globalioje erdvėje, nes kitas instrumentas – NATO visada bus pakankamas argumentas, neleidžiantis ES išlįsti iš amerikietiškosios priklausomybės bei jos nustatytų ar akylai saugomų vadinamųjų tarptautinių susitarimų, taisyklių ir niekais paverčiantis karštų nacionalinių galvelių panašius sumanymus.

Deja, jau pačioje šio šimtmečio pradžioje pradėjo ryškėti europietiškojo kapitalo mezgamas tamprus ryšys su resursais apdovanota ir bandančia po TSRS žlugimo prisikelti Rusija. Tai buvo priimta kaip iššūkis, kurį būtina skubiai spręsti. Amerika visada garsėjo gebėjimu sparčiai sumanymus paversti apčiuopiamais rezultatais. Tai – viena jos galios teigiamų savybių.

Tokio požiūrio patvirtinimui rasite aibę įvykių naujo tūkstantmečio keturiolikoje praėjusių metų. Atsakykite patys į keletą klausimus ir viskas taps aiškiau: kada buvo imtasi NATO ir ES plėtros? Ar tai buvo ne eilinis geopolitinis sprendimas, ženkliai įtakotas „vyresniojo Europos brolio“? Kada Rusija pradėjo ir baigė išsimokėti TSRS ir B.Jelcino laikų perimtas skolas, o tuo pačiu beveik visai atsikratė skolų apynasrio? Kada buvo imtasi tiesti dujotiekį „Šiaurės srautas“ ir kokių valstybių susitarimu bei ką realiai netolimoje perspektyvoje tai galėjo reikšti geopolitinio žaidimo lygmenyje? Kokios tikrosios 2008 metų karo Kaukaze priežastys? Ir t.t.

Galėčiau klausimų pamąstymui pateikti begales – jie tik paryškintų aptariamą problemą. Dar daugiau, net toks „gudruolis“ kaip dabartinis „opozicijos lyderis“, garsiojo ne ukrainiečio P.Porošenkos „patarėjas“ A.Kubilius, šių metų birželio 18 dieną diskusijoje „LR užsienio, saugumo ir gynybos klausimais“ neišlaikė nepasigyręs: „2007 metais, kai rašėme „Rusijos sulaikymo strategiją….“. Vadinasi, kai dar iki Gruzijos ir Rusijos susidūrimo buvo likę daugiau kaip metai ir tokio posūkio niekas net neprognozavo, lietuviškieji konservatoriai jau kurpė kaimyninės šalies sulaikymo strategiją. Kodėl? Patys susigalvojo ar kas nors pasakė? O gal tiesiog puikiai žinojo, kam ir kodėl Baltijos šalys buvo priimtos į NATO ir ES? Rusija dar viešai niekuo nebuvo „nusikaltusi“, o jau imtasi jos sulaikymo doktrinos įgyvendinimo. Kokia aiškiaregystė – tiesiog pavydėtinas gebėjimas žvelgti į ateitį.

Jei visus tuos dabartinio šimtmečio įvykius sudėliotum vieną po kito, tai neabejotinai atsirastų įtarimas, kad visa tai turi tam tikrą prasmę ir tam tikrą svarbą. ES palaipsniui virto konkurentu globalios galios, o jos vieninga valiuta euras ėmė pretenduoti būti tokia pat svarbi, kaip ir doleris.

Pamenate, kuo pasibaigė Irako diktatoriaus Saadamo gyvenimas, kai šis nusprendė atsisakyti dolerio ir ėmė prekiauti gamtos turtais už eurus? O Libijos Muammaras, kuris aršiai agitavo A.Rytų šalis įsivesti tarpvalstybinei prekybai auksinį dinarą ir palinkėti doleriui sėkmės, kaip baigė savo gyvenimo dienas?

Ne, mielas skaitytojau, globalioje konkurencijoje draugų nebūna. Jei atsirado vertas priešininko įvadinimo, jis turi būti susilpnintas ir paverstas „sąjungininku“ arba sunaikintas. Tokia jau šito pasaulio „tarpusavio sugyvenimo“ aksioma. Iš čia ir visos matomos bei nematomos bėdos.

ES privalo tapti absoliučiai nuo JAV priklausančiu „sąjungininku“ arba bus sugriauta.

Jei ES didžiosios „senbuvės“ prieštaraus TIPS sutarties tarp JAV ir ES sudarymui, kuri šią sąjungą pavers eiliniu FRS kuriamo globalaus pasaulio ekspansijos instrumentu EuroAzijos žemyne, tai jos paprasčiausiai neliks.

Kuris iš scenarijų pavirs realybe, neturi didelės reikšmės. Svarbiausia, neleisti suartėti Vokietijai, Prancūzijai ir Rusijai.

Tai jau buvo. Toks geopolitinių jėgų išdėstymas Europoje primena tarpukario laikotarpį.

Po pirmojo pasaulinio karo D.Britanija bei Prancūzija taipogi kūrė buferinę užtvarą tarp Vakarų Europos ir TSRS. Lenkija buvo to sumanymo šerdis ir ši valstybė tik dėl savo politinio kvailumo ir amžino revanšo siekio netapo regioną vienijančia jėga, kuri realiai galėtų pasipriešinti didiesiems kaimynams.

Dabartyje istorinis procesas bandomas pakartoti. Lenkija, Baltijos šalys bei Ukraina (kol kas be Baltarusijos) privalėtų ateityje virsti „neįveikiama siena“ senosios Europos ir Rusijos galimame bendradarbiavime. Kadangi Ukrainą visiškai perimti kol kas nepavyksta ir, matyt, vargiai artimiausioje ateityje tai bus galima įgyvendinti dėl Rusijos pozicijos, tai „stiprinama“ „antrojo ešelono“ dalis – Rumunija ir Bulgarija.

Beje, mano nuomone, šis sumanymas niekada nevirs rimta realybe, kadangi lenkai, nors ir mokyti istorijos dešimtmečių, išliko lenkais: šlėktiškas pasipūtimas, negebėjimas pragmatiškai vertinti aplinką ir begalinis siekis revanšo,svajonė atkurti tai, kas jau prieš šimtmečius virto istorinėmis dulkėmis, agresyvumas visų kaimynų atžvilgiu, perdėtas patriotizmas, kuris balansuoja ant nacionalizmo ribos, trukdė tarpukaryje, neleis ir dabar virsti vienijančios traukos centru. Atvirkščiai, Lenkija, jos valdančiojo elito veiksmai atstumia aplinkinius ir kitokia ji nebus.

Tai supranta ir amerikietiškojo kapitalo išlaikomi analizės bei prognozės centrai. Vienintelė galia, kurią priversti pripažinti lenkai ir jų mažesni bei ekonomiškai ir finansiškai silpnesni kaimynai – amerikietiškoji .

Kad numatytas geopolitinis „kamštis“ virstų gyvybinga tikrove ir nuolat keltų įtampa, jis privalo būti okupuotas visus juos „vienijančios“ jėgos.

Graikija – dar vienas galimas „kamštis“

Sugrįžkime į Europos pietus, nes tai – šio rašinio tema. Kaip jau sakiau, Graikija svarbi kaip geostrateginė teritorija. Tai – dar vienas galimas „kamštis“, kuris neabejotinai svarbus ES, siekiant išlaikyti savo bent kažkokią nepriklausomybę. Pirmiausia energetinę nepriklausomybę, nes per jos kontroliuojamą Viduržemio jūros dalį driekiasi prekybiniai keliai iš Sueco kanalo toliau į Vakarus.

Portugalija, Ispanija, Graikija, Bulgarija, Rumunija, Ukraina, Lenkija, Baltijos šalys… Kas tai? Pažvelkite į žemėlapį ir jums taps aišku. Tai ne tik geostrateginė ES centro atskirtis nuo Rusijos ir Artimųjų Rytų – tai reali ir beveik įgyvendinta bei jau užveržta taip vadinama „Anakondos kilpa“ Centrinei Europai. Pirmiausia – Vokietijai.

Jei Europos Rytuose daug negalvojus galima imtis karinės jėgos panaudojimo – karinių bazių skubaus steigimo ir taip realiai paversti šį regioną paklusniais „sąjungininkais“, tai pietuose dėl kitokių aplinkybių bei istorinių priežasčių ši taktika netinka. Ten naudojamos vadinamosios „minkštosios ekspansijos technologijos“.

Įvykiai Graikijoje prasidėjo beveik tuo pačiu laiku, kai mūsų „gudruoliai“ konservatoriai ėmėsi kurpti „Rusijos sulaikymo strategiją“. Prieš pačią ekonominę krizę. Ir tai taipogi sukelia tam tikrus pamąstymus, bet tai – kita tema, nors galimai labai tampriai susieta su globaliais geopolitiniais procesais.

Būtent tuo laikotarpiu Graikijai – vienai silpniausių ekonominių – finansinių eurozonos grandžių, veikiant Goldman Sach patarėjų grupei, nežiūrint į realią šios valstybės padėtį, minėto banko struktūros ėmėsi skolinti. Skolinti daug ir noriai.

Ak, jau ta demokratija! Kuri politinė jėga bei jos lyderiai nenori ilgam išlaikyti taip sunkiai išsikovotas valdžios kėdes? O tai pasiekti – tik vienas kelias: kelti piliečių pragyvenimo lygmenį, sukurti jiems „rojų Žemėje“. Kitaip pasakius, atlygio už darbą, pensijų didinimas – tai balzamas eilinio rinkėjo amžino nepasitenkinimo egzistuojančia valdžia žaizdai.

Tais metais Graikijos vyriausybė nejautė artėjančios bėdos. Beje, jos nejautė ne tik graikai, bet ir daugelis kitų kraštų.

Mūsų tuometinė vyriausybė, vadovaujama G.Kirkilo, taipogi nemanė, jog finansinio burbulo sprogimas JAV sukels globalų finansinį virsmą, nes jei yra kitaip, tada tai vadintina nusikaltimu.

Iš tikrųjų ne valstybės skolos dydis lemia gilesnę ar menkesnę finansinę krizę, bet negebėjimas jos aptarnauti. Negalėjimas savalaikiai iš gaunamų pajamų sumokėti palūkanas ir grąžinti reikiamą dalį. Tai priverčia refinansuoti įsiskolinimą, o perskolinimo palūkanos jau būna kur kas didesnės ir jos dar labiau užveržia finansinę kilpą ant valstybės kaklo.

Taigi, graikai tais metais perkopė skolų šimtaprocentinę ribą. Ir skolinosi iš minėto banko bei TVF.

Krizė smogė daug skaudžiau nei kitiems kraštams, taip ir turėjo būti, pajamos krito, skolos aptarnavimo kaštai išaugo.

Tada TVF pateikė įprastinę gydymo receptūrą: mažinti išlaidas, didinti pajamas ir vykdyti reformas.

Ka tai reiškia, mes turėtume jau gerai žinoti. A.Kubiliaus vyriausybės „naktinis perversmas mokesčių didinimo ir išlaidų mažinimo klausimais“ – geras pavyzdys. Tik reformos, skirtingai nei Graikijoje, nebuvo taip akcentuojamos, nes mes jau iki tol privatizavome – pardavėme beveik visa tai, ką galėjome parduoti, ir net iškišome tai, ko niekas nenorėjo imti.

O Graikijos valstybės priklausomybėje dar buvo didelis kąsnis: uostai, laivybos ir net kalnakasybos ūkyje. TVF reformos – reikalavimas nedelsiant visa tai galutinai privatizuoti. Kokiomis kainomis? Aišku, kur kas mažesnėmis nei tikrovėje. Kam?Tiems, kuriems skolingi.

Kitaip pasakius, atiduoti savo turtą kreditoriui pagal jo nustatytas kainas, kol jis dar sutinka mokėti. Kitaip – bankrotas, o bankrotas – tiesioginis kreditorių valdymas.

Didžiausi skolintojai buvo kas? Jau minėjau: TVF ir komerciniai bankai. Realiai tai reiškė atiduoti Graikiją amerikietiškam kapitalui.

Ar dalis ES vadinamojo elito, bet mąstančio elito galėjo su tuo sutikti? Ne. Todėl ES „perpirko“ dalį skolų, sumokėdama komerciniams bankams ir vėliau net nubraukdamos dalį įsiskolinimų. Žodžiu, neišleido iš rankų svarbios geostrateginės teritorijos.

Tik „perpirkimas“ padėjo tiek, kiek numirėliui žvakė, nes taktika liko ta pati. Koks skirtumas Graikijai, jei „namiškiai gelbėtojai“ su ja elgiasi nė kiek negeriau, o dažnai dar aršiau nei ankstesnis „šakalas“? Koks skirtumas graikams, kas iš jų atima jau turimą kąsnį – kaimynas Janas ar užatlantės Džonas?

Geopolitiškai Berlyno ir Paryžiaus veiksmai – absoliučiai suprantami, bet kasdienybėje eilinam vartotojui to niekas neaiškina, o tai sukelia masinį pasipriešinimą bei neapykantą. Todėl nereikia stebėtis, kad tokia taktika atvedė į valdžią dabartinę politinę jėgą.

Kas be vidinio nepasitenkinimo padėjo ir skatino šios jėgos laimėjimą – atskira tema, bet neabejotinai šioji netinka daliai ES elito ir bandymas dar labiau prispausti „uodegą“ Graikijai turėjo aiškų tikslą – sukelti dar didesnį vidinį nepasitenkinimą bei priversti dabartinę graikų vyriausybę pasitraukti. Tai būtų įvykę, jei šioji būtų nuolankiai priėmusi pagrindinių kreditorių reikalavimus.

Deja, dabartinis Premjeras pasirodė ne iš kelmo spirtas ir pateikė netikėtumų, kurie nemenkam būriui Europos biurokratų ir politikų sugadino šių metų atostogas.

Ukraina – mainų korta

Ar Graikija atsisako mokėti skolas, kaip apie tai skelbia sisteminė žiniasklaida Lietuvoje, o jai pritaria mūsų valstybės aukščiausi valdžios ešelonai, diriguojant Jos Ekscelencijai, kuri Graikijos premjero politinį ėjimą sulygina su pokerio žaidimu? Ne, jokiu būdu. Jie tereikalauja eilinį kartą restruktūrizuoti įsiskolinimus. Kitaip pasakius, reikalauja atlaisvinti užveržtą ir toliau veržiamą finansinę kilpą.

Ir jie yra absoliučiai teisūs, o visi tie „gevalt“ šūkaliojimai mūsuose – mūsų pačių kvailinimas. Tuo labiau, kad Lietuva šiandien dar nėra prisidėjus prie Graikijos gelbėjimo nė vienu euru.

Mes siekiame paprastų savanaudiškų tikslų, kurie nieko bendro neturi su europietiškosiomis vertybėmis, europietišku solidarumu ar pagalba. Mūsų valdantiesiems, kurie jau seniai nebežino, kas tai yra suverenitetas ir savarankiškumas, toks graikų elgesys sukelia įsiūtį, nes demonstruoja norą išlikti savimi ir nors dalinai valdyti savo kraštą.

Be to, mes taip giliai „bėgdami prieš traukinį“ ir patikėdami „didžiojo brolio“ pažadais įklimpome Ukrainoje, kad patekome į aklavietę. Mums atrodo, kad atsikratymas Graikija ES leis susikoncentruoti į kur kas didesnę pagalbą ukrainiečiams, kas paskatins šiosios aktyvesnius veiksmus Rusijos atžvilgiu.

Liūdna, bet mes arba nesuprantame, arba nenorime suprasti, kad Ukraina – mainų korta, kuri anksčiau ar vėliau turėtų atitekti Rusijai, jei ši atsisakys svajonės kartu su europiečiais kurti bendrus Europos namus. Ne okupuoti, kaip skelbiama pas mus, ne aneksuoti, kaip nuolat giedama mūsų sisteminėje žiniasklaidoje, o bendradarbiauti. Tiek to, ne apie tai kalba.

Taigi, nemanau, kad kas nors tikėjosi, jog Graikija panaudos tokį politinį ėjimą, kurio paneigti ar sumenkinti neįmanoma, kitaip tektų pripažinti, kad visi tie demokratiniai žaidimai – tik širma, už kurios slepiasi nesibaigianti globalių galių konkurencija.

Kas toliau?

Jei ES atsisakys Graikijos ir ją išstums iš eurozonos arba net iš ES, tai nereikia manyti, jog ši liks beraudančia atstumtąja, nes visas tas politinis ažiotažas kažkaip keistai sutampa su Rusijoje šiomis dienomis vykstančiu BRIKS ir taip vadinamo ŠBO valstybių aukščiausios lygio susitikimu.

Be to, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad tuoj po referendumo Graikijos Premjeras telefonu kalbėjosi su Prancūzijos, Rusijos, Vokietijos, o dar vėliau su JAV vadovais. Ar tai turi kokią nors reikšmę, pamatysime artimiausiu laiku.

Toliau taikyti tą patį „beveržiančios kilpos“ metodą taipogi nebeįmanoma, o sutikti su Graikijos pasiūlymais, vadinasi, suteikti pavyzdį kitiems, kurie neabejotinai pareikalaus keisti pagalbos sąlygas.

Pati ES gal ir imtųsi reformų šioje srityje, bet pagrindinių kreditorių tarpe dalyvauja TVF bei Eurobankas – struktūros, kurios nepavaldžios ES. Greičiau atvirkščiai.

Bandymas didžiųjų Europos valstybių kažkokiu būdu tęsti paramą, apie tokią galimybę kalba A.Merkel, neišvengiamai susidurs su Rytinės buferinės zonos valstybių, kurios visiškai priklausomos JAV, pasipriešinimu. Ir labiausiai klyks tos, kurios mažiausiai prie to gelbėjimo plano prisidėjo.

Taip, situacija – sudėtinga. Jei iki referendumo Graikijos vyriausybė beveik neturėjo jokių manevravimo laisvių, tai dabar ji jas dalinai atgavo, o Briuselis neteko.

***

Taigi, geopolitinė priešprieša Ukrainoje, ekonominė – finansinė krizė Graikijoje, politinis nestabilumas pačioje ES – tai kova dėl Europos. Kova dėl jos ateities ir jos, jei norite, laisvės. Tik ta kova ne su Rusija. Atvirkščiai, Rusija – vienintelis galimas ES sąjungininkas, išlaikant senosios Europos savarankiškumą bei stabilumą. Tokia tiesa, o visa kita – tik kovos instrumentai.

Beje, jei mes tikrai stengtumėmės padėti Graikijai, kurios paskutinio dešimtmečio valdantysis elitas sąmoningai ar iš kvailumo įstūmė ją tokią padėtį, o nesiektume brutaliai pasiglemžti ją, tai pasinaudotume iš tų pačių Vakarų kai kurių ekonomistų siūlomu receptu: „ES padarė klaidą. Graikijai neišvengiamai reikėjo finansinės pagalbos. Jei reikiamu laiku ir reikiamom sąlygom tokia pagalba būtų suteikta, atidedant kreditų gražinimą 10 ar net 15 metų, įšaldant darbo užmokesčio, pensijų didinimą, bet ir nemažinant jų ir taip skatinant jos ekonomikos pertvarką bei augimą, tai šiandien nebūtų svarstomas Graikijos išlikimo sąjungoje ir eurozonoje bei visos ES likimo klausimai“.

Taigi, tik kas paklausys „vienišo vilko kauksmo“,jei už posūkio staugia ištisa ruja.Tik kova dar nesibaigė,ji tęsiasi ir nugalėtojas dar absoliučiai neaiškus.Gal tik kinai,kurie iš savo Azijos,kaip kalno viršūnės stebi tas nesibaigiančias rietynes Vakaruose ir tuo pačiu skelbia gigantiškus greitaeigių geležinkelio ir automobilių kelių infrastruktūrinius projektus,kurie driekiasi iš Azijos į Europą per Rusiją,Vidurinę Aziją,žino kuo tai pasibaigs?Gal.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą