Ligita Juknevičiūtė
Mūsų širdyje gyvena meilė, taip jau atsitiko, kad gimėme žmonėmis, todėl šitoj planetoj turim tik du kelius – meilės arba baimės. Eidami meilės keliu artėjame link Dievo, o eidami baimės keliu, na, patys žinot, kur.
Neseniai vėl kažkelintą kartą pažiūrėjau M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ ekranizaciją, ir man labai įstrigo ta vieta, kur Poncijus Pilotas kalbasi su jau prisikėlusiu Kristumi po jo nukryžiavimo. Prieš tai, pagal evangelijas, o gal ir pagal jos korektūras, galingiausias to laikmečio žmogus, valdantis Romos provinciją su visa Jėzaus istorija, pasikalba su Jėzumi ir nusprendžia jį paleisti. Bet aukštieji kunigai spaudžia Poncijų, kad šis nuteistų Kristų myriop, nes mato šitam žmoguje grėsmę sistemai. Nenoromis Poncijus Pilotas atiduoda Kristų žmonių teismui, o šie pasmerkia jį mirti. Istorijos pabaiga.
Bet „Meistro ir Margaritos“ romane Bulgakovas įveda tokį dialogą. Kai Kristus kreipiasi į Poncijų Pilotą jo vizijoje po Kristaus nukryžiavimo ir prisikėlimo, pasako šiam, kad nuo šiol jų vardai bus neatsiejami. Poncijų Pilotą, aukštuomenės ir valdžios atstovą, astrologo sūnų, kilmingą ir galingą, visada minės šalia bekilmio tvarte gimusio Kristaus vardo, taigi, nors jiedu iš labai skirtingų socialinių sluoksnių, jų vardai visada bus minimi kartu.
O juk priimdamas sprendimą Kristų atiduoti žmonių teismui, Poncijus nė sapnuoti nesapnavo, kad eilinio mesijum apsišaukusio klajūno nukryžiavimas jo, Poncijaus Piloto, Romėnų Judėjos provincijos prokuratoriaus, vardą įrašys į istoriją ne kaip legendinės istorinės asmenybės, o kaip trumparegio ir tirono, bailio. Kaip žmogaus, kuris lyg didžiausią nusikaltėlį pasmerkė myriop Pasaulio atpirkėją…
Beje, kai kurie šaltiniai, pasak Visuotinės Lietuvių enciklopedijos, teigia, kad Poncijus Pilotas nusižudė… Kiti, kad jį nužudė imperatorius Neronas, dar kiti, sako, kad jis vėliau su žmona atsivertė į krikščionybę, o Etiopijos Stačiatikių bažnyčia jį su žmona net yra paskelbę šventaisiais. Įdomūs variantai, kaip Kristaus nukryžiavimas nulėmė šio žmogaus likimą, tiesa?
Taigi, jeigu Poncijus Pilotas būtų paklausęs savo širdies, intuicijos, galų gale, nuoširdžiai pasimeldęs ir įsiklausęs į savo sąžinę, gal ir nebūtų Kristaus nukryžiavęs, tiesa? Bet jam pritrūko drąsos, ir, kaip sako evangelijos, pats nesiryžęs to padaryti, kreipėsi į minią, kad, ką darom, chebryte, štai, žmogus, ką su juo darom, ką siūlot, kaip jūs nuspręsit, gerbiami vergai gerbėjai sekėjai rinkėjai, taip ir bus, kalbant šiuolaikiniais terminais. Eilinį kartą žmonijos istorijoje avinų banda ėmė rėkti: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus“, gal irgi iš baimės, kad, jei bandys užstoti Kristų, patys bus kaimyno įskųsti ir ten pakabinti ant to Golgotos kalno.
Ir tai kartojasi nuolat, mes nuolat laikom meilės ir baimės egzaminą, o mus stebinti jėga ir jėgos darosi išvadas, kas mes tokie. Vieni elgiasi pagal sąžinę ir drąsą, kiti, iš baimės pasirodyti kitokie, nepakankamai paklusnūs ar lojalūs valdžiai, puola į atlapus artimui savo, reikalui esant, kapoja be gailesčio šį, jei ne kardu, tai bent feisbuko komentarais ar viešais pasisakymais, a la neskiepytus reikia šaudyti, arba jeigu tu esi už taiką, tai tu vatnikas ir eik paskui rusų laivą. Tokie yra už savo uolumą apdovanojami baimės energijos valdytojų, gauna visokius titulus, pinigus, premijas, priėjimus prie finansinių srautų ir teisę teikti apdovanojimus kitiems avinams.
Tas ypač aiškiai pasimatė prieš trejus metus, kai uolūs draugovininkai puldinėjo žmones be kaukių, skundė vieni kitus, gėdino ir ragino skiepytis, nepaisant to, kad niekas neprisiėmė atsakomybės už tų skiepų pasekmes. Buvo netgi tokių, kurie, dar skiepams nepasirodžius, dėjosi rėmelius su pažadu, kad šaus į petį dozę, vos tik ta vakcina ar kas ten buvo iš tikro, pasirodys rinkoje. Taip norėjo pasirodyti lojalūs, o kai kurie tiesiog gavo už tai savo Judo auksinius.
Šiandien tie patys baimės ambasadoriai aršiausiai „gina“ Ukrainą, aišku, ne ginklu mūšio lauke, o pareiškimais ir puldinėdami tuos, kurie abejoja oficialia šio konflikto esmės versija, nors patys patyliukais kraunasi kišenes ir laiko po lova paruoštus lagaminus.
Tad kai jums kažkas bando primesti savo valią, gėdina, kad elgiatės kažkaip ne taip, kaip atrodo kitiems, keistai ar tiesiog per daug drąsiai, neskubėkite klausyti tų patarimų, gąsdinimų, raginimų būti kaip visi. Dievas mus sukūrė ne būti kaip visi, bet būti kaip Jis. Į Jį turim ir lygiuotis.
Yra duotas Dekalogas, ten aiškiai viskas surašyta, ir tikrai nėra tokio įsakymo, kad elkis kaip kiti. Būk normalus. Paklusk valdžiai. Nesipriešink blogiui, pasiduok, jei tave verčia daryti tai, kas yra prieš tavo sąžinę. Užtat yra aiškiai pasakyta, neturėk kitų Dievų, nes aš esu pavydus Dievas. O jau tų kitų dievų tai sočiai aplink – pinigai, garbė, viršininkas, noras įtikti sistemos diktatūrai; viskas, kas jums atrodo svarbu, žvelgiant iš prisitaikėliškos perspektyvos ar žvelgiant į tuos, kurie atrodo galingesni už jus, aukštesnėj hierarchijoj, Dievo akyse tėra išdavystė.
Esam sukurti laisvi ir drąsūs, o jei trūksta tos drąsos, visada galima jos paprašyti, kaip prašė kankiniai, tikrieji Dievo kariai, kaip prašė jau mus palikusi sesuo Nijolė Sadūnaitė – pamenate, ji per tardymus dainuodavo, šypsodavosi, juokdavosi, su meile kreipdavosi net į savo tardytojus, vadindama juos broliais, ir savo meile bei drąsa įkvėpdavo tuos, kurie jau buvo bepalūžtantys?
Meilė arba baimė – ką renkamės, tas ir esame. Meilė arba baimė. Aš renkuosi meilę, o jūs?
