Ligita Juknevičiūtė
Maždaug prieš du mėnesius turėjau didelį stresą, ir šiaip ši žiema buvo sunki ir šalta, o Zorba dažniausiai būdavo šalia manęs, ir miegojo dažnai šalia, tad turbūt sugėrė visą mano neigiamą energiją. Vieną dieną jam pakilo temperatūra, pradėjom važinėti per veterinarus, gerti antibiotikus, o dveji ultragarsai parodė uždegimą ir vėliau jau auglius kepenyse.
Zorba kantriai kentė terapijas, lašelines, bet vienu momentu jam viskas nusibodo, pradėjo loti ant veterinarės, teko dėti antsnukį, o vaistų gėrimas ir girdymas irgi tapo beveik neįmanoma misija.
Ką visada noriai Zorba darė, tai ėjo pasivaikščioti ir ėdė skanų natūralų maistą, kurį jam ėmiau duoti susirgus, net morkų sultis lakė godžiai, net brokolius ir braškes rijo vienu metu, kol galėjo.
Man nereikėjo šuns, man reikėjo šito šuns. Kai pirmą kartą pamačiau Zorbą Graikijoje pririštą prie būdos atvykus čia prieš keturis metus, man jo prireikė bet kokia kaina, taip norėjau jį išgelbėti nuo tos grandinės ir gyvenimo ant saulės pusbadžiu. Vedžiojau jį, kol atostogavau, tada grįžom į Lietuvą, ir kol vyko jo vadavimo operacija, aš jau būdama Lietuvoj naktimis meldžiausi, kad tik viskas pavyktų.
Šuo buvo ir nusilpęs, ir erkių nualintas, tad laimė ir mano dėkingumas jai, kad lietuvė Daiva jį prieš keturis metus atstatė, priėmė į savo namus beveik metams, nes Zorba jau nepavilko kojų. O kai mes čia atskridom vėl 2022 , Zorba ir liko su mumis. Tiek , kiek jam buvo skirta.
Taigi, per du pastaruosius mėnesius ligos Zorba nusilpo ir iškeliavo, jam jau buvo apie dešimt metų, o aš, be filosofinių, pasidariau ir kai kurias praktines išvadas.
Šunims reikia natūralaus maisto. Joks dirbtinis neatstos mėsos ar daržovių, kuriomis irgi galima maitinti šunį. Maža to, esu tikra, kad nuo to dirbtinio ėdalo šunys ir serga, kaip ir žmonės, kurie valgo prastą perdirbtą maistą, kurio pilna mūsų parduotuvėse, ir greito maisto restoranuose, nes ir žmonių ligoninės, ir veterinarinės gydyklos yra nuolat pilnos pacientų, o vaistai šunims perkami iš tų pačių vaistinių, kaip ir žmonėms.
Aš Zorbai ir antibiotikus, ir visokius papildus, net hormonus, kurių jis taip ir nesugėrė, pirkau paprastoj vaistinėj, vadinasi, iš žmonių maisto ir šunų ėdalo sukeltų ligų pelnosi visa farmacijos pramonė.
Sutikau draugą graiką Vasilį, jis papasakojo, kad jo jaunas aviganis šuo mirė nuo epilepsijos. Pradėjęs taip pat domėtis šunų sveikata, iš savo draugo veisėjo graiko Vasilis išgirdo, kad šunys pradėjo sirgti tokiomis ligomis, kurių niekada anksčiau nebuvo. Mes, žmonės, gal dažniau sergam nuo streso. O nuo kokio streso serga šunys? Jie juk nežiūri televizoriaus, į darbą eiti ir ten stresuoti nereikia, dėl karo drebėti taip pat, tiesa? Abu vieningai nusprendėm, kad šunis reikia maitinti tik natūraliu maistu.
Aš Zorbą maitinau geros firmos antialerginiu. Neteigiu, kad būtent nuo jo Zorba susirgo, kurį laiką tas maistas tiko, ir Zorbai išnyko alergijos, bet įtariu, tas maistas galėjo pažeisti jo kepenis, ir finalas toks, ir veterinarinės yra pilnos vėžiais ir įvairiausiomis ligomis sergančių šunų. Tad tiesiog pastebiu, kad niekada šunys tiek nesirgo, nes buvo maitinami tuo, ką žmonės jiems numesdavo nuo savo stalo, mėsos, košės, sriubos likučiais, daržovėmis.
Kai Zorba susirgo, paskambinau sveikatos žinovei ir astrologei Vaivai Budraitytei, sakau, ką daryt su jo kepenim, gal yra koks būdas išgydyti. Vaiva pasakė: „Brangioji, aš niekada neturėjau problemų su savo šunų sveikata, jie nesirgo jokiomis ligomis, bet mes niekada jų ir nemaitinom dirbtiniu maistu, tik košėmis ir tuo, ką šunys mėgsta, mėsa ir kitu natūraliu maistu.“
Taigi, ir graikas Vasilis dabar turi kitą šunį, didžiulį aviganį, ir maitiną jį žalia mėsa. Ją, sako Vasilis, šuo suvirškina per kelias valandas, o virtą mėsą – per dešimt. Nežinau, ar tai tiesa, taip pat įtariu, kad žalioj mėsoj gali būti parazitų, bet jūs patys spręskite, ar baisiau yra mėsos parazitai, ar dirbtinio maisto su daugybe neiškių priedų sukeliamos ligos.
Galbūt Zorba atėjo pas mane tam, kad aš parašyčiau jums šitą straipsnį. Nes labiau nenoriu jūsų ir savęs graudinti, visi, kas yra turėję šunį, žino, koks jausmas jį prarasti. Aš turėjau laiko su juo atsisveikinti, parodyti savo meilę ir jausmus, paverkti, ir dar verksiu kurį laiką, tai neišvengiama, bet tokia yra kaina, kurią mes mokam už galimybę mylėti.
Zorbos išėjimo išvakarėse nušvito vaivorykštė, o kitą rytą sutikau pajūryje baltą didžiulį šunį, kaip kokį šunų angelą, kuris atėjo pasiimti Zorbos į šunų rojų.
Glosčiau tą šunį, galėjau net namo parsivesti, toks meilus buvo, bet šuo pamatė kitą žmogų ir nuėjo glostytis su juo, o aš grįžau namo. Vakare Zorba, gulėdamas po citrinomis ir lydimas paukščiuko čiulbėjimo, iškeliavo.
Žinau, kad pasaulyje daugybė šunų, o Graikijoj ypač, jeigu norėčiau, jau dabar namie sėdėtų kokie trys. Beje, mūsų Christina jų ir turi net tris, atėjusius iš nežinia kur. Bet man šiuo metu nereikia šuns, man reikėjo Zorbos, mes praleidom kartu mums skirtą laiką ir pasidalinom meile, kurios abiems ir visiems aplink reikėjo. Todėl aš atsisveikinu su Zorba ir einu pirmyn. Dar nežinau, kur, bet tikrai žinau, kad Dievas veda ten, kur man geriausia ir kur aš turiu gauti savo pamokas.
Būkite visi sveiki, saugokit save ir savo mažuosius draugus ir netingėkit patys maitintis, ir šunis maitinti tuo, kas tikra ir tinkama žmogui ir gyvūnui, o ne tuo, ką patogiau ir paprasčiau įberti į lėkštę ar dubenį. Meilė, sveikata ir rūpestis yra ne apie patogumą. Ir patogumas gali būti kaip tas nemokamas sūris pelėkautuose.
Tesaugo visus gerasis Dievas, sveikatos jums ir jūsų augintiniams.
