- Reklama -

Ligita Juknevičiūtė

Neseniai žiūrėjau tokį video instagrame, moteris dalinosi vaizdais iš Indijos, kur ji nuvyko į vieno dvasinio mokytojo seminarą, kaip supratau. Video pasakojama, kad ji atvyko ieškoti nušvitimo, gyvena tokioj salėj su dar keliais šimtais žmonių, miega ant grindų, turi nakčiai čiužinukus plonus visi. Ten, kur miega, ten pat ir vyksta susitikimai su tuo mokytoju, naktimis žmonės, suguldyti per pusmetrį vienas nuo kito knarkia, purpsi, murma per miegus, keliasi į tualetą, o dieną klausosi savo guru, paskui valgo iš tokių dubenėlių, į kuriuos personalas įpila sriubos, ryžių, nežinau, kiek jie ten pamiega, bet, matyt, užtenka, ir taip kokią savaitę pabūna ar kelias dienas ir grįžta, matyt, nušvitę namo, į savo gražius butus ar namus, minkštas lovas ir privatumą.

To dvasinio vadovo interviu ir pasisakymų pilnas internetas, jutubas, bet vis tiek žmonės nori gyvai jį pamatyti ir, pamiegoję ant grindų, suprasti, kad visa tai nesvarbu, netrukdo tas fizinis diskomfortas nei pasijusti pilnatvėje, nei kažką esminio suvokti.

Žiūrėjau aš tą video ir mąsčiau, kokią reikia pasiekti būseną, kad štai taip savanoriškai nusileisti į gyvulio būseną, kai nebereikia komforto, nei minkštos lovos, nei gryno oro, svarbu tik pabūti šalia kažkokio žmogaus ir pasijusti gerai, nepaisant fizinio ir fiziologinio nuovargio, erzelio, ego pretenzijų dėl pažeistos asmeninės erdvės, diskomforto, kas žmones verčia važiuoti į tokias vietas?Jausmas, kad pabuvai šalia to, kuris nešiojasi dalelę Kristaus?

Kodėl žmonės iš viso pasaulio atskrenda į, pavyzdžiui, mano stovyklas? Anksčiau galvojau, kad dėl jūros ir saulės skrenda, bet jau ne vienas pasakė atvirai, Ligita, mes skrendam pas tave. Ir aš visiškai nebesikuklindama tai priimu ir suprantu, kad mano kriauklių rinkimo ir nieko neveikimo kursai, tokio stiliaus bajeriai kažkam yra suprantami, maža to, labai reikalingi, reikalingas patvirtinimas, kad mes niekam nieko neskolingi ir buvom sukurti tam, kad gyventume ir viską turėtume, nes esam besąlygiški mylimi Dievo.

Todėl kai pas mane atskrenda moterys, nusipirkę pigiausią paketą cokolyje, jei tik yra galimybė, aš jas apgyvendinu geriausiame kambaryje su vaizdu į jūrą, kad jos pajustų tą jausmą, kai esi apipilamas gėrybėmis, nors netikėjai, kad to nusipelnei. Nes mes nieko neturim nusipelnyti, tereikia tikėti dieviškąja malone, o tada galim tapti Dievo laimės kūdikiais ar įrankiais tų malonių dalybose.

Mes, jeigu esame sąmoningi, pirmiausia renkamės žmones, su kuriais ir pas kuriuos keliausim, o ne atostogas ar šalis. Ir šiaip mes šitam gyvenime, kaip teigia žydų išmintis, galim rinktis tik kompaniją. Visa kita jau nulemta, nebent pakeisi savo likimą keisdamas vardą ar šalį.

Taigi, į visokius retreatus ir stovyklas skrenda tie, kas sąmoningai renkasi kompaniją, o ne inertiškai lekia ten, kur visi. Aš kalbu apie tuos, kuriems jau nebeužtenka per atostogas pavalgyti, pabaliavoti ir aplankyti šimtą istorinių objektų per penkias dienas.

Taigi, ir aš renkuosi Artūrą ir buvimą šalia jo, nes man patinka jausmas, kurį patiriu būdama su juo kartu. Žmonės skrenda į Indiją, miega ant grindų tarp daugybės žmonių, kad bent valandą pabūtų šalia savo dvasinio autoriteto, nes jiems patinka jausmas, kurį jie patiria žiūrėdami jo video ir klausydami jo išminties. Žmonės skrenda pas mane, nes jiems patinka mano rašiniai, paveikslai, video, mano nuotraukos su rožėmis ar šuniukais, kurias keliu, ir į kurias žiūrėdami jie pasijunta geriau.

Žmonės eina į Manto Stonkaus koncertus arba į Madonos šou, nes jausmai ir vertybės, emocijos, kuriuos jie išgyvena tam gyvenimo etape, rezonuoja arba vibruoja panašiai kaip jų mėgstamų garsenybių ar dainininkų.

Įsivaizduokit, kad ateinat į kaimo šventę, kažkur kelios scenos, aplink daugybė žmonių. Vienas būrelis klausosi roko muzikantų, kitas politikuoja, pasistatęs Žemaitaitį, o prie trečio kažkoks filosofas pasakoja, kad žemė yra kvadratinė, net ne plokščia, ir įrodinėja tai savo matematiniais apskaičiavimais. Jūs paklausot roko, suprantat, kad norit kažko kitko, tada einat pas politikus, tada klausot filosofo. Dar kita kompanija klausosi moters, kuri pasakoja apie meilę, šalia jos vyras, jie abu labai laimingi, ramūs ir džiugūs, pina kažkokius vainikus ir deda juos ant kaklo tiems, kas ateina prie jų būrelio, laimindami ir sakydami, kad šis vainikas jiems visus metus skleis geras emocijas.

Kur ilgiausiai užsibūsite? Ten, kur jums patiks kompanija, kur patiks, kaip jūs jaučiatės su tuo filosofu, ar su ta laiminga pora, o gal patiks to filosofo skleidžiama energija, ir jūs užsibūsite su juo, nors jo teorija jums atrodo visiška nesąmonė.

Taigi, man patinka teorija, kad mes esame pirmiausia jaučiančios, o ne mąstančios būtybės. Meilė yra galingiausias jausmas, ir kai žmonės patys vibruoja meilės energija, jie traukia ten, kur irgi tikisi rasti tokių pat žmonių. O jeigu nevibruoja, tada renkasi panašios būsenos žmones aplink, kad nebūtų per didelis kontrastas. Bet meilės ilgesys yra pas daugumą.

Stebiu mūsų svečius, kai jie užkyla pirmosiomis dienomis į Panagijos moterų vienuolyną ant kalno. Iš pradžių kylam aukštyn siauru kalnų keliu gėrėdamiesi vaizdais. Tada einam į vienuolyno teritoriją, aplink tyla, visi žemiški rūpesčiai ir net jausmai liko kažkur toli ir apačioj, mes dabar iš tikrųjų esam arčiau Dievo. Užeinam į bažnytėlę, uždegam žvakutes. Tada einam link didžiulio kryžiaus, žvelgiančio nuo kalno į apylinkes. Tada grįžtam į vienuolyno kiemą. Pasirodo mažytė vienuolė, vyresnioji. Ji tokia mažutė, kaip vaikas, bet ją pamatę visi nušvinta, patys tampa kaip vaikai. Jei vienuolė prieina ir palaimina atvykėlius, žmonės tiesiog išsilydo iš laimės, tampa tokie pakylėti, lyg pamatę Kristų.

Štai kiek nedaug mums reikia. Besąlyginės meilės ir nors trupučio dėmesio ar palaiminimo iš žmogaus, kuris ta meile spinduliuoja. Patvirtinimo, kad esam mylimi be jokių išankstinių sąlygų, juk vienuolė laimina mus, net nežinodama, kas mes tokie, kokių nuodėmių kuprą atvilkom į jos vienuolyną.

Ir aš dabar mokausi atvykėlius tiesiog apgaubti meile ir dėmesiu, surasti laiko pačiai pailsėti dieną, kol jie maudosi, kad pati gerai jausčiausi, būčiau pilna meilės, ir taip paliekant erdvės patiems atvykėliams tyrinėti vietovę ir …save. Taip ir pasakau pirmąją dieną, mes dabar kelias dienas nieko neveiksim, tik mankštos ryte ir meditacijos, noriu, kad jūs pradėtumėt nuobodžiauti. Dažniausiai pavyksta, ir tik trečią ar ketvirtą dieną pajudam link kalno ar ką nors pamatyti, o tada vėl ilsimės.

Nes kai atvyksta pavargę ar persidirbę, persistresavę svečiai čia į Graikiją, jie net nesuvokia, kaip jaučiasi, ir vienintelis poreikis yra ir toliau lėkti uždusus, kasdien pamatant vis kitą Graikijos turistinį objektą, neleidžiant sau atsipalaiduoti ir išeiti iš streso ir nuovargio būsenos. Į kelionės pabaigą jie būna laimingi nuo įspūdžių, bet dažnai ir dar labiau pavargę, negu atvyko, ir tai suvokę ir pagaliau pajutę, pažada sau kitą kartą atskridę tiesiog pirmiausia pailsėti. Nes pavargęs žmogus nesupranta, nei kaip jis jaučiasi, nei kas tas poilsis ir ką reiškia būti ramiu ir atsipalaidavusiu, todėl vieną stresą jis užgožia kitu, nauji įspūdžiai neleidžia sustoti ir paklausti savęs, o ką aš jaučiu be to nuovargio ir įspūdžių alkio?

Todėl tie, kas nebijo vykti į tolimas šalis ir miegoti ant grindų su šimtais nepažįstamųjų, matyt, jau yra ir visko matę, ir visko patyrę, ir daug ko pabijoję, ir žinantys, kad jeigu tau tinka kompanija, jeigu tu esi šalia tokio žmogaus, kuris spinduliuoja meile ir ramybe, tai net keli šimtai to paties siekiančių šalia jo irgi gali vibruoti tą patį. Jeigu tik nori ir to sąmoningai siekia, net gyvendami, rodos, gyvuliškomis sąlygomis. Taip, kaip tūkstančiai gali rezonuoti baimę, įtampą, neapykantą, pyktį, nors gyvena komfortiškuose namuose ir kiekvieną savaitgalį linksminasi vis kitame masiniame žvaigždės koncerte.

Ištisos tautos ar šalys dabar rezonuoja tokiais jausmais. Mes galime rinktis, su kuo mums pakeliui. Aš renkuosi ramybę ir taiką, ir tik to prašau Viešpaties sau ir savo artimiesiems. Ir vėl klausiu jūsų, o ką renkatės jūs?

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!