Homoseksualumas – tai įgimta ar įgyta?

20
25
- Reklama -

KK nuotr.

Homoseksualumas kaip reiškinys buvo žinomas jau senų senovėje. Aišku, šio reiškinio pavadinimai keitėsi, kaip ir požiūris į jį. Kažkada už homoseksualius santykius buvo žiauriai baudžiama. Dabar laikai pasikeitė. Net psichiatrai išbraukė homoseksualumą iš psichinių ligų sąrašo. Gal tai ir ne liga. Tačiau ar tikrai homoseksualiu gimstama? Ar nėra kito kelio juo tapti?

Neginčijamų genetinių homoseksualumo įrodymų kol kas nėra, nors mokslininkų nuomonės šiuo klausimu nevienareikšmės. Vis dėlto, daugmaž sutinkama, kad homoseksualumas nėra paveldimas. Manoma, kad priežastis gali būti nėščios moters smegenų veiklos pokyčiuose, kai signalizuojama intensyvesnei vyriškų ar moteriškų hormonų gamybai, nors kūdikio lytis jau yra susiformavusi. Gali būti, kad vaikas auga netinkamoje šeimos aplinkoje. O gal kas nors iš vyresniųjų homoseksualų pakreipia vaiko seksualinį vystymąsi norima kryptimi.

Šiais laikais išsilavinę žmonės į kitokios seksualinės pakraipos individus žiūri tolerantiškai. Arba nežiūri niekaip – gyvenkite kaip norite ir kaip jums patinka. Taip, kaip patinka jums, bet nebūtinai mums.

Nesuprantu, kodėl homoseksualumas turi būti visaip brukamas žmonėms, lyg tai būtų kaži kokia ypatinga vertybė? Juk ta savybė pati savaime nėra jokia vertybė. Tai kodėl mes leidžiame savimi ir savo gyvenimo nuostatomis manipuliuoti?

Viskas kaip pagal vadovėlį

Kas gi atsitiko mūsų visuomenei? Kaip gi mes, krikščionys, katalikai, išlaikę savo tikėjimą ir pagarbą pamatinėms mūsų tautos vertybėms, per 50 sovietų okupacijos metų, staiga (nepraėjus nei 25 metams nuo Nepriklausomybės atkūrimo) pasijutome vėjo perpučiamomis smilgelėmis, kurios taip ir linguoja pagal vėjo kryptį. Ar tikrai nebemokame atskirti gėrio nuo blogio? Nejaugi dviejų amerikiečių marketingo profesionalų M.Kirko ir H.Madseno 1990 m. išleista knyga „Po puotos: kaip Amerika nugalės savo baimę ir neapykantą gėjams“ pasiekė knygoje išdėstytų tikslų ne tik Amerikoje, bet ir Europoje?

Ką gi, matyt, neveltui ši knyga dar vadinama homoseksualizmo biblija. Joje pateikiamas planas, kaip homoseksualizuoti tradicinių pažiūrų visuomenę.

Gėjai savo veikloje tikrai laikosi knygoje nurodytos taktikos: kiek tik įmanoma stumti homoseksualumą į viešumą, pasistengti nutildyti opozociją ir galiausiai – pakeisti visuomenę. Apsidairykime ir prisiminkime.

Toji taktika nebe pirmi metai taikoma ir Lietuvoje. Visuomenei nuolat brukama įvairi su gėjais susijusi informacija – straipsniai, pasirodymai televizijoje ir kt.

Žymiosios knygos autoriai pataria: reikia visada būti ten, kur kažkas vyksta, kur būtumėt matomi; reikia apie save kalbėti ir kalbėti, kol žmonėms tai nusibos tiek, kad net nustos erzinti.

Argi nematyti, kad šis metodas puikiai naudojamas ir Lietuvoje? Apie gėjus nuolat rašoma ir kalbama. Tie, kurie nepritaria homoseksualų gyvenimo būdui, tuojau pat apšaukiami „blogiečiais“. Homoseksualų kryptingos veiklos šūkis: jei tu ne su mumis, tu – prieš mus. Kitoks požiūris netoleruojamas.

Todėl nieko keisto, kad heteroseksualai vis dažniau pasijunta nejaukiai, šūkaujant „geriečiams“. Žmogus, viešai pareiškęs savo nuomonę apie nepritarimą homoseksualizmo propagavimui ir pasisakantis už tradicinę šeimą, gali būti apšauktas ne tik senamadišku, nešiuolaikišku, bet dar ir apkaltintas neišprusimu bei tikrosios žmogiškosios prigimties nesuvokimu.

Ir kas gi ta tikroji žmogaus prigimtis?

Ar mes save kildintume iš Adomo ir Ievos, ar besąlygiškai priimtume Č.Darvino rūšių evoliucijos teoriją, vis viena negalėtume paneigti dviejų lyčių egzistavimo ir gyvybės pratęsimo svarbumo. Tai yra svarbiausia genetiškai užkoduota informacija visų rūšių gyvųjų būtybių išlikimui.

Žinome, kokius sunkius kelius tenka praeiti daugeliui gyvosios gamtos rūšių tam, kad galėtų sugrįžti į vietas, kur jų giminės pratęsimas prasidėjo ir turi pasikartoti atėjus laikui. Taip, atėjus laikui. Bet kuri gyva būtybė pirmiau subręsta, o tada pradeda giminės pratęsimo funkciją. Taip elgiasi visos gyvosios būtybės, bet tai nereiškia, kad ir žmogus.

Čia susiduriame su vienu nedideliu, bet reikšmingu skirtumu. Žmogus, pasirodo, apdovanotas ne tik instinktais, bet ir protu (taip bent jis pats mano). O protas – tai toks dalykas, kurį gali pasukti bet kuria norima kryptimi.

Čia jau galima pradėti aiškinti, kad dviejų skirtingų (hetero) lyčių potraukis ir meilė visai nesvarbūs žmonių giminei. Daug svarbesni vienodų lyčių (homo) žmonių potraukis ir sueitis. O dėl žmonių giminės pratęsimo anksčiau ar vėliau bus kas nors sugalvota. Jau ir dabar beveik sugalvota. Mokslas juk nestovi vietoje! O dar reikalavimai suteikti įvaikinimo teises homoseksualams. Ir kur taip nueisime? Juk neginčijamai pripažinta, kad pagrindinės vaiko gyvenimo nuostatos formuojasi šeimoje. Tai ko galime tikėtis ateityje iš vaiko, užaugusio homoseksualų šeimoje?

Tiek nuėjus šiuo keliu, galima eiti ir toliau. Imama aiškinti, kad nieko baisaus ir seksas su vaikais – pedofilija. Juk vaikai tokie seksualūs. Taip tvirtino europarlamentaras Danielis Konas-Benditas 8-me dešimtmetyje išleistoje knygoje „The Big Madness“, aprašinėdamas savo seksualinius kontaktus su auklėjamais vaikais (tada jis dirbo vaikų darželio auklėtoju).

Čia dar reiktų pacituoti žymaus amerikiečių poeto, homoseksualo -pedofilo žodžius: „Mes jus paimsime per jūsų vaikus“ (We‘ll get you through your children).“

Na, jau ne! Kokie bebūtume tolerantiški seksualinių mažumų atžvilgiu, šis šūkis verčia sunerimti. Ar ne todėl bandoma homoseksualizmo idėją „prastūminėti“ jau vaikų darželiuose, sekant pasakas apie princą ir princą bei princesę ir princesę?

Iš tikro, žmonėms, kaip ir visoms gyvoms būtybėms, užprogramuotas seksualumas tam, kad būtų užtikrintas žmonių giminės tęstinumas. Bet tik žmogus sugebėjo taip iškreiptai panaudoti genetinį kodą, kad ėmė įgimtą vaikų (nesubrendusių individų) seksualumą pakreipti kita kryptimi – ne giminės pratęsimo, o tik malonumų ieškojimo.

Ką kadaise pasakojo J.Zalytis

Dar sovietų laikais į Vilnių atvažiuodavo gydytojas seksologas Janis Zalytis skaityti paskaitų apie seksualumą ir jo patologijas. Mums, jauniems, tai buvo tikrai įdomu ir mažai girdėta (juk TSRS!). Daktaras J.Zalytis tada sakė, kad homoseksualai neturi jokio pakitusio geno, kaip, pavyzdžiui, individai su Dauno sindromu. J.Zalyčio nuomone, dalis homoseksualų dėl įvairių nevisiškai išaiškintų priežasčių potraukį tai pačiai lyčiai atsineša gimdami. Tačiau savo praktikoje jis ne kartą susidūrė su žmonėmis, kurie buvo paversti homoseksualiais dar vaikystėje.

Kai kurie homoseksualai stengiasi prisigretinti prie vaikų, ypač ankstyvos paauglystės laikorarpyje, kai jų organizme siaučia hormonų audros. Tada lengviausia vaikus pakreipti norima kryptimi, panaudojus įvairias glamones, kartais pasitelkus alkoholį ar narkotines medžiagas. Tokio amžiaus vaikai dar nesuvokia savo tikros prigimties ir juos nesunku pakreipti link homoseksualumo.

J.Zalytis aiškino, kad pirmi seksualiniai santykiai atsispaudžia žmogaus sąmonėje kaip matricoje, ir toks vaikas, net ir suaugęs, liks homoseksualus. Subrendus ne vienas iš jų norėtų būti normaliu žmogumi, turėti šeimą, vaikų, bet, deja, gydymas beveik nepadeda. Gal šiek tiek geresnį rezultatą duoda hipnozė. „Matrica“ įsispaudžia visiems laikams.

Kitaip yra, jei subrendusiam žmogui, jau turėjusiam normalių lytinių santykių, gyvenime dėl ypatingų sąlygų (kalėjimas, ilgas plaukiojimas jūroje) nutinka homoseksualinė sueitis. Grįžęs į normalias gyvenimo sąlygas toks žmogus vėl taps heteroseksualiu. Tokiu, koks buvo.

Gali būti, kad daktaro J.Zalyčio nuomonė dabar daug kam atrodo pasenusi, nes yra prikurta įvairių modernių teorijų, aiškinančių homoseksualumo prigimtį. Tačiau daktaro J.Zalyčio kaip gydytojo-praktiko patirtis neturėtų būti nuvertinta.

Mūsų tėvų karta elgėsi protingiau

Mūsų tėvų karta, ko gero, elgėsi protingiau ir atsakingiau vadinamųjų seksualinių mažumų atžvilgiu. Pamenu, kai buvau maža, ten, kur augau, buvo „toks“ žmogus, apie kurį visi žinojo, bet suaugusieji neleisdavo vaikų žaisti jo kieme.

Tai gal ir mes nebijokime būti apšaukti homofobais, pasidomėkime, kas ir ką bruka mūsų vaikams jau darželiuose ar pradinėse klasėse, kai vaikai dar nesugeba deramai suvokti, tuo labiau įvertinti dalyko esmės.

Gal ne veltui seni žmonės apie homoseksualus (tada juos visus dar vadindavo „pederastais“) sakydavo: „Na, šitie tai jau nežino, kaip išsidirbinėti. Iš didelio rašto išėjo iš krašto“.

Galų gale prisiminkime Romos Imperiją. Tos jų pirtys, kur vydavo neįsivaizduojamos orgijos, kai seksualines fantazijas tenkindavo ne tik jaunuoliai, bet ir vaikai… Yra manoma, kad viena iš Romos imperijos žlugimo priežasčių buvo homoseksualizmas ir baisi paleistuvystė. Ar tas išgirtasis Vakarų pasaulis (ir mes paskui juos) žada eiti tuo keliu?

Ar iš tiesų būti homoseksualiu – taip šiuolaikiška?

Visada save laikiau tolerantiška įvairių mažumų atžvilgiu -ar tai būtų tautinės, ar seksualinės mažumos. Turiu pažįstamų ir netgi draugų jų tarpe. Bet kai bandoma mane įtikinti, kad būti homoseksualu labai šiuolaikiška ir pagirtina, tai to tikrai negaliu suprasti.

Aš gerbiu žmones už jų nuveiktus darbus, už nuopelnus šaliai ir jos piliečiams, bet ne už tai, ar jie homoseksualūs, ar ne. Manau, kad daugelis galvoja taip pat. Todėl ir buvo nušvilptas homoseksualų vadukas V.Simonko, užlipęs ant scenos Kaune įteikti vieną iš „M.A.M.A.“ apdovanojimų. Kas jis toks? Gal koks nusipelnęs režisierius, renginių organizatorius (išskyrus, žinoma, gėjų eitynes) ar kompozitorius, rašantis puikius kūrinius? Ne! Tai kodėl nepritarimą jo pasirodymui viešame renginyje priskiriame tik jo homoseksualumui?

Na, jeigu jau paminėjau gėjų paradą 2013 m.centrinėje Vilniaus gatvėje, tai čia taip pat kyla nemažai klausimų.

Kodėl Lietuvos jaunimui paminėti kovo 11-ją eitynėmis Gedimino prospektu nebuvo duotas leidimas? Tai atsakingos įstaigos nespėjo tinkamai įvertinti ar atsakyti, tai dar kažkas sutrukdė. O, štai, homoseksualų žygiui leidimas buvo „suorganizuotas“ skubos tvarka. Kodėl? Gal kas nors iš jų organizacijos itin nusipelnė Lietuvos valstybei? Gal daug kas iš jų dalyvavo 1991 m. sausio 13-ją, ginant televizijos bokštą ir Seimą? Gal kažkas netgi žuvo? Kažkodėl nieko apie tai negirdėjome.Tai kodėl daromos tokios išimtys?

Negi jiems neliko nieko švento?

Ir dar. Niekas taip nepribloškė, kaip to paties V.Simonko sklaidymasis televizijos laidoje, mojuojant 10-ties ligų banknotu. Jis iš televizijos ekrano visiems aiškino, kad toks Dariaus ir Girėno atvaizdas banknote puikiausiai galėtų pasitarnauti kaip homoseksualų simbolis ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

Gėda buvo žiūrėti, kai S.Dariaus nebejaunas giminaitis iš TV ekrano bandė aiškinti, kad lakūnas buvo vedęs, turėjo šeimą ir dukrą…

Oi, teisingas senas lietuviškas priežodis: „Kas kuo kvepia, tuo ir kitą tepa“. Ar V.Simonko žino, ką reiškė tais laikais Lietuvai jos lakūnų skrydis per Atlantą? Mažos Lietuvos valstybės lakūnai didvyriškai įveikė Atlantą nedideliu lėktuvėliu, iš esmės be oro navigacijos priemonių ir net be radijo ryšio. Į tą lėktuvą, pavadintą „Lituanika“, jie įdėjo ne tik sunkiai uždirbtus savo ir Amerikos lietuvių suaukotus pinigus, bet ir patys ilgas valandas nenuilstamai dirbo techniškai ruošdami lėktuvą. Jie tai darė norėdami išgarsinti pasaulyje Lietuvos vardą. Jų pasiaukojantis žygdarbis dėl Tėvynės niekada nebus užmirštas.

Visa Lietuva laukė jų atskrendant. Daugybė žmonių su gėlėmis ir ąžuolų vainikais susirinko Aleksoto aerodrome r valandų valandas laukė, tikėdamiesi pamatyti pasirodant padangėje lėktuvą, pasitikti savo didvyriškus lakūnus S.Darių ir St.Girėną.

Mama pasakojo, kad tada buvo toks tautinis pakilimas, toks džiaugsmas, vienijantis žmones, kad visi jautėsi tarsi broliai, laukiantys savo brangių brolių-didvyrių. Šitoks žmonių entuziazmas vėliau pasikartojo nebent po daugelio metų per Sąjūdžio mitingus.

Deja, didvyrių neteko tada sulaukti.Ir kai pasklido žinia apie lėktuvo ir lakūnų žūtį, žmonės verkė. Kai parvežė lakūnų kūnus, Kauno gatvės buvo plūste užplūdusios susirinkusiais žmonėmis, norinčiais palydėti savo didvyrius į paskutinę kelionę.

Gal būt V.Simonko ir jo bendražygiai daug ko nežino apie mūsų šalies praeitį. Kitaip, argi imtųsi tokios begėdiškos avantiūros su 10 litų banknotu?

O gal veltui bandau aiškinti neginčijamas tiesas žmonėms, kuriems nėra nieko švento? Juk jeigu būtų kitaip, argi žmogus galėtų tyčiotis iš didvyrių šalies, kurioje pats gyvena.

Rita Budrienė

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą