Įprotis – bjauriau už prigimimą, arba trumpai apie Ukrainą

63
2
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas. KK nuotr.

Negaliu apsieiti nebrūkštelėjęs keletą sakinių apie Ukrainą. Sakoma, kad įprotis bjauriau už prigimimą,o aš net du metus rašau apie šią šalį. Atvirai kalbant, nesuprantu šios tautos. Vėl ją apmovė kaip seną mergą su trečiu vaiku.

Prisimenu, kaip dar visai neseniai mūsų žiniasklaida virkavo dėl blogiečių iš Rytų, kurie nepalaiko ir nesupranta „šventos“ ukrainiečių tautos kovos prieš iki gyvo kaulo įgrįsusius oligarchus. Ir še, tau – vėl „atviruose ir demokratiniuose“ išsirinko dar vieną oligarchinį tekį. Tik dabar jau „šokoladinį“.

O šis demonstruoja vienvaldiškumą ir dar net „nevainikuotas“ drebia į visus pašalius įsakymus ir nurodymus, visai pamiršęs, kad V.Janukovyčiaus laikų Konstitucija negalioja, kad šalis lyg ir gyvena susigrąžinusi naują – seną 2004 metais patvirtintą pagrindinių įstatymų rinkinį. O jame Prezidento galios tokios mizernos, kad gali nebent vėl Banderą paskelbti Ukrainos didvyriu, ar negalvojęs pasirašinėti sveiku protu nelabai suprantamus Rados sukurptus įstatymus. Tiesa, kaip ir mūsuose, Ukrainos Prezidentas gali tvirčiau jaustis užsienio reikaluose. Tik kokie dabar tie reikalai: nuolankiai klausyti amerikietiškų nurodymų ir juos vykdyti, o visose kitose valstybėse, jei kviečia, vaidinti dvispalvės papūgos vaidmenį.

Nesuprantamas tų ukrainiečių patiklumas, nesuprantamas ir „mūsų“ bejausmiškumas, išdavikiškumas. Būkime patys sau sąžiningi: jei jau užmaišėme košę, priliurbinom jos pilną puodą, kad net per kraštus veržiasi, tai nors ištieskime ranką tiems, kuriuos į tą košę įmurdėme. Padėkime išgyventi, išlipti. Ne. Elgiamės, kaip tikri Vakarų civilizacijos atstovai: žodžiais kalnus prižadėsime, o jei reikia kišenę praverti, tai milžinišką spyną ant jos pakabinsime. Jei kitaip išsisukti negalime, tai skolinsime ir tik už nemenkus procentus. O šie, kaip tie šlapi viščiukai, ištiesę snapelius, silpstančiais balseliais cypsi ir laukia. Tuo labiau, kad savo kiemo drigantai, pelningose ir minkštose vietose sėdynes įspraudę, vis žada ir žada: tuoj, tuoj ateis. Tuoj, tuoj atneš ir visi gyvensime laimingi bei šiltai aprengti. Nereikės dirbti, nereikės vargti. Visiems visko užteks, visiems visko pakaks. Svarbiausia – „Ukraina ce Europa“.

Rupūžėle tu kuprota, meluoja išsijuosę, o likusieji klausosi išsižioję. Kokia ten „Ukraina ce Europa“. Negi dėl to reikia kelti maištus, kad patvirtintum ir didžiausiam kaimo kvailiui žinomas tiesas, kad Ukraina niekada iš to Europos niekur nebuvo ir negali būti iškeldinta. Ji visada toje Europoje buvo ir yra. O jei galvojama, kad šį geografinį įvardijimą savo reikmėm privatizavusieji atkels ir visiems ukrainiečiams vartelius į savo valdas, tada reikia būti visai sveiką protą praradusiems. Kol jie atkels vartelius, Ukrainos jau ir žemėlapiuose nebebus.

O su tais piniginės pagalbos pažadais… TVF sutiko paskolinti, tik procentus viešai neįvardijo, keletą milijardų ir net primuosius du ar tris jau pervedė. O šie buvo patalpinti privačiuose tų pačių oligarchų bankuose ir eilinio viščiuko net nepasiekė. Teisybės dėlei verta pridurti, kad ne tik savus, bet ir „mus“ bei piktavalius rusus šie išdūrė. Pažadėjo iš tos gautos „paramos“ nors už dujas apsimokėti, kad europiečiams žiemą problemų nekiltų, bet negi kas gautą gerą taip lengvai atiduos?Tiesa, pagal paskutinius duomenis, lyg ir pervedė rusams kokius tai 800 milijonų iš tų trijų ar keturių milijardų skolos, o kur kiti? Tiek to, negi verta skaičiuoti kaimyno pinigus? Nei man dėl jų šilta, nei šalta. O centrinė ir Vakarų Europa te pati su jais skandalinasi.

Aišku, tautos eiliniams jaučiu prielankumą, nes ne vieną buteliuką stipresnės Lucke dar prieš tris-keturis metus ištuštinome, bet jei jiems gerai “šokoladinis”, tai kodėl aš turėčiau prieštarauti? Nors, tiesą pasakius, įtariu, kad šis “saldaininis” tekis jiems dar tokių šposų prikrės, jog anie ne tariamą, bet tikrą revoliuciją sukels ir jau kai šluos, tai šluos. Visus tuos maidaniečius, jiems pritariančius ir jiems vadovaujančius.

Och,va, tada sutiksiu, kad tai tikra ir savo tikslais “šventa” revoliucija. O dabar… miražas, fikcija. Oligarchų tarpusavio rietynės, kuriomis pasinaudojo didžioji imperija ir ne tik jiems, bet ir visai tautai užmovė apynasrį. Dabar jau vadelioja taip, kaip jiems reikia ir apie kokius nors kilnesnius siekius ar tikslus ukrainiečiams laikas pamiršti.

Ir vėl nepasisekė Vakarų Ukrainai, kurioje beveik du šimtmečius sklando tikros nepriklausomybės vizija ir kuriai niekada nebuvo lemta išsipildyti. Deja, nelemta ir šį kartą. Nebebus tos “nezaležnoj Ukraini”, nebebus. Svajonė ir vėl teliks svajone. Gal ir gerai. Juk niekas, išskyrus Rusiją, tos nepriklausomybės jiems garantuoti ir negali. Pabandytų sukurti kokį naują valstybinį darinį su Lvovu priešakyje, nes šiandieninis laimėjimas Kijeve tėra laikina sėkmė, o Rytinės, Pietinės ar net centrinės Ukrainos jiems savo rankose neišlaikyti, tuoj lenkai ar vengrai, o gal ir vėl vokiečiai į dureles pasibelstų ir įsileisti pareikalautų. Nesutiktų, į sprandą, kaip jau ne kartą buvo, gautų.

Nieko nepadarysi, kai taip vadinamos “išskirtinės tautos” gudručius ant savo galvos pasodini ir jiems pinigus bei valdžią perleidi – tada svajonę melstis saviems dievams verta pamiršti.

Tokia tai dabarties Ukraina, kurioje šeimininkauja svetimas savanaudiškumas ir savas kvailumas. Kuri, kaip tas avinas su visa avių banda į skerdyklą stumiamas, dar garsiai bliauna, ragais badosi, kanopomis spardosi, bet nuo likimo pabėgti jau nebegali. Papjaus jį su visa avių banda, išsidalys stipresnieji, galingesnieji ir beliks tik ragai ir nagai, kuriuos gal kokiame muziejuje patalpins, o prie jų cedeli pakabins: “kažkada čia buvo “nezaliežnaja Ukraina”, kuri labai troško įgyvendinti svajonę “Ukraina ce Europa”. Ir ją įgyvendino.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą