- Reklama -

Ada Sabaitytė

Artėjančių rinkimų nuotaikos tvyro ore. Tam žavesiui atsispirti gali tik vienas kitas žmogus, o likusi dauguma kaip drugeliai į liepsną lekia

Visi vienas kito klausinėja: ką daryti? Atsakymo nėra. Tiksliau atsakymai yra, bet dėl tos aplinkybės, kad dauguma piliečių elgiasi taip, lyg jie gyventų miegodami, jie atrodo netikri ir neveiksmingi. Kodėl taip yra? Panašu, kad taip yra dėl visuotinai taikomų socialinių technologijų, kurios žmones įveda į sąstingio būseną.

Stebint žmonių elgesį ir laikyseną, esant vis pasikartojančioms socialinėms aplinkybėms, peršasi labai paprasta išvada: prieš mus, mums nežinant, yra taikomi (galimai) socialinės inžinerijos metodai, kurie yra „elito“ karo prieš „prastuomenę“ ginklai.

Kaip tai galėtų atrodyti? Labai paprastai: yra aibė visokių psichologinių metodų ir būdų, kaip susukti žmonėms galvas taip, kad jie atsisakytų bet ką suprasti. Vienas tokių būdų yra pigus ir labai veiksmingas veikimas, psichologų vadinamas „dviguba programine įranga“ (nežinau, ar teisingai verčiu šitą specifinį terminą).

Šio būdo esmė yra ta, kad tas pats asmuo ar grupė siunčia aplinkai lygiagrečias žinutes, kurios prieštarauja viena kitai. Esant tokioms aplinkybėms, kai žmogus iš to paties šaltinio girdi du vienas kitam prieštaraujančius teiginius, iš esmės „nulaužia“ žmogų. Jis ima nebesuprasti, kuri šaltinio siunčiama žinia yra teisinga, t.y. atitinka jas skelbiančio asmens pažiūras. Kai tampa nebeaišku, kuri nuostata yra „tikroji“, klausantis žmogus nebegali pasitikėti kalbančiuoju, nes jo moralinės nuostatos yra visai neaiškios, kadangi jo teiginiai prieštarauja vienas kitam.

Kai sukuriama aplinka, kurioje yra daug tokių kalbėtojų, klausančių žmonių protas visa tai identifikuoja, kaip visišką betvarkę (chaosą). Esant tokiai padėčiai, žmogaus pasąmonė atsisako dalyvauti tokioje betvarkėje, o pasąmonė stengiasi žmogų apsaugoti nuo visų tų nesuprantamų (o tai reiškia pavojingų) dalykų ir žmogus tada laikosi nuo to chaoso kuo atokiau.

Dėl tų socialinių ginklų naudojimo prieš mus, seniai kirbėjo tokia mintis, bet jai suteikti pavidalą man padėjo vienaragių laisvės partijos kandidato į Vilniau merus pristatymo ceremonija. Ta ceremonija ir yra puikus oksimorono pavyzdys, kai politikieriai ir elgiasi būtent taip, kaip aptarėme aukščiau, tyčiodamiesi iš klausytojų ir sąmoningai painiodami piliečius taip, kad jie nesuprastų, ką būtent, nori pasakyti ar atstovauja politikas.

Taigi, finansuojama partija parengė dailų-graudų filmuką. Scenarijus puikus – aiškiai matosi profesionalo ranka. Tačiau. Kas užkliuvo ir sukėlė minčių, kuriomis norėčiau pasidalinti su skaitytoju?

Šioje vietoje leisiu sau šiek tiek nukrypti į šalį ir pasidalinti tokiomis įžvalgomis: prieš keletą kadencijų vieno rajono savivaldybei vadovavo toks iš pažiūros labai simpatiškas ir veiklus meras, kurio žavesį didele dalimi nulėmė vykusiai parinkti ar pasirinkti ornamentai, t.y. kupeta žavių plaukų ir dideli akiniai. Šitų ornamentų, pasirodo, visai pakanka, kai norima paslėpti žmogaus esmę.

Kai supratau, kaip veikia tokios dekoracijos, pabandžiau gerai įsižiūrėti į tą žmogų ir tai, ką pamačiau, mane ir nustebino, ir pašiurpino: pasirodo, tokia maskuote galima pridengti ir prakišti bet kur net ir žiurkiaveidžius, turinčius atitinkamas būdo savybes. Taip buvo ir mano aprašomu atveju.

Todėl dabar, kai matau bet kokį politikierių su įspūdingai pateikiamais plaukais, plius nešiojantį akinius, visada stengiuosi atidžiau į tokį įsižiūrėti ir įsiklausyti. Bet ne taip sau klausyti, o panagrinėti tas jo kalbeles bei elgesį, bei pabandyti pamatyti, kaip tas politikas atrodytų be plaukų ir akinukų.

Siūlau visiems tą patį daryti – dažnu atveju pamatysite tokius šiurpius veidukus, kad norėsis rėkti iš siaubo!

Taigi, grįžtame prie pagrindinės temos, bandant aptarti tą psichologinį triuką, vadinamą „dviguba programine įranga“ ir kaip tą triuką panaudojo vienaragių laisvės partija savo reklaminiame rinkiminiame filmuke apie laisviečių kandidatą į Vilniaus mero postą.

Ką matome filmuko pradžioje? Labai modernių, nelabai jaunų, bet išsiskiriančių žmonių fone vyksta džiugus to kandidato į merus pristatymas. Pristatomąją kalbą perskaito įspūdinga plaukų kupeta su akinukais! Tada pasirodo patsai pretendentas į merus.

Reikia pripažinti, kandidatas tinkamai parinktas: yra gražus, malonios veido išraiškos, atviras visoms patirtims ir iššūkiams, be to, atrodo jaunesnis nei yra iš tiesų. Kalba tasai kandidatas gražiai ir maloniai, bet viskas taip gudriai susukta, kad didelių kalbų, kaip ir nereikia, nes jis pasako tik vieną– du sakinius, kurie turi „nukirsti“ bet kurį rinkėją.

Ir ką pasako tas įžymus valstybės veikėjas? Jis pasako, kad „jo nebūtų be mamos“ – viskas teisinga, bet… Iškart kyla klausimas: apie ką čia jis? Ar pasikeitė partijos nuostatos? Kokios čia dabar mamos? Bet ilgai svarstyti nėr kada, nes išstoja mama ir ima pasakoti apie savo vaikutį daug ir gražiai, kaip kalba visos mamos, bet ir vėl pasimato ta „dviguba programinė įranga“, nes būsimo mero mamytė, norėdama labiau pagirti vaikutį, ima ir pasako, kad jis dar būdamas vaikas savo jaunesnei sesytei davė (ar pakabino matomoje vietoje) telefono numerį, kuriuo reikia skambinti tarnybai, jei sesutę imtų skriausti (suprantu, kad ta vadinama artimoji aplinka). Ir tos mielos šeimynėlės mama visa tai pasakoja šiltai, džiugiai ir jautriai.

Sakysit, kur čia yra tos „dvigubos“ prasmės, „nulaužiančios“ žmones? Jos, mano supratimu, yra akivaizdžios: visų pirma, partija, turinti ir propaguojanti išskirtinai specifinę šeimos sampratą, siekianti laisvai šeimininkauti visose mūsų šeimose, savo reklamai pasirenka būtent tradicinės šeimos elementus (mamytė, sūnelis, dukrytė). Taigi, matome sukonstruotą klasikinį oksimoroną.

Laisvietis teigia, kad „be to žmogaus nebūtų manęs“ – ir čia atsiskleidžia jo didžioji prieštara su pačiu savimi, nes jo propaguojama gyvensena, nuostatos, visuomenei primetami teisės aktai yra tokie, jog, jei visų tų nuostatų būtų laikiusis ta šeimyna, tai šito kandidato šiandien tikrai neturėtume.

Kitas keistas dalykas – kad mamytė taip džiugiai, kaip teigiamą bruožą, pateikė tą kandidato „pagalbą“ sesei, kad iškilus kokiam nesusipratimui reikia skambinti telefonu ir išsikviesti spec. tarnybą, gelbėtojus ar policininkus. Ne bėgti pas tėtį ar mamą, kaip daro viso pasaulio vaikai, augantys normaliose šeimose, o kreiptis į valstybės organus!

Ką tai rodo? Ogi tai, kad mamytė, matomai, arba visai neturi suvokimo apie bendravimą šeimoje, arba „prastūminėja“ (reklamuoja) dar vieną socialinės inžinerijos elementą, t.y. sako ir rodo, kad toks skundiko auginimas šeimoje, yra geras ir normalus dalykas – vaikui visais atvejais reikia skambinti pagalbos telefonu.

O toks kandidato elgesys ankstyvoje jaunystėje, kol gyveno šeimoje, pas mamą, tuo pačiu, akivaizdžiai parodo, kokie pyragai ten buvo, jei vaikai turėjo dalintis pagalbos telefonų numeriais.
Įvertinus tokius, atrodytų, menkus epizodus, galima daryti išvadą, kad prieš mus tikras, sąmoningas klausytojų ir žiūrėtojų klaidinimo pavyzdys: vienaragių laisvės partijos kandidatas tiek nepasitikėjo savo motina, kad net sesutei patarinėjo, kur reikia skųstis skriaudimo šeimoje atveju. Jis nesakė, kad mes turime mamą, tėtį, jei kas negerai, reikia bėgti pas juos užtarimo ir pagalbos – ne! – jis patarė skambinti „dėdei policininkui“. Ir motina tame taip pat nemato nieko blogo – priešingai, ji tai nurodo kaip vieną iš gerųjų sūnelio savybių, kas tikrai rodo didžiulį jos pačios pažeidžiamumą.

Ir iš viso to darytina išvada, kad toks šeimyniškumo demonstravimas visų tų spalvingų politikierių fone yra labai netikras dalykas, lyg būtų sudurstytas iš visokių atraižų ir galintis subyrėti bet kuriuo metu.

Nuoseklios linijos laikymąsi reikia labai rimtai ir reikliai vertinti, nes tai rodo, kiek vienas ar kitas veikėjas ar grupuotė yra nuoseklūs ir patikimi.

Aptariamu atveju šitos partijos atstovas turi demonstruoti laisvę nuo visų tradicinių (o tai reiškia pasenusių) „pančių“ – kokia ten dar mama? Reikia kalbėti apie gyvūnų prieglaudų šturmus su šūkiais „laisvę šunims“, reikia kalbėti apie smurtą šeimoje (ir savo tėvų šeimoje, beje!), reikia kalbėti apie sutikimų lytiniams santykiams teisingą įforminimą, reikia iškart viso pasaulio vaikams skelbti kur kreiptis, jei kas nepatinka, ir dalinti telefono numerius, reikia raginti/siūlyti vyrams dėvėti aukštakulnius ir sijonėlius, reikia reklamuoti narkotikus ir t.t. ir pan. Reikia nebijoti ir nesigėdyti savo pažiūrų!

O ką dabar daro šitie veidmainiai? Jie meluodami braunasi į tradicinių sampratų sritį, iš jos savo reklamai traukia pavienius elementus ir bando sukurti kažkokį įvaizdį. Taigi, bandoma suvaidinti ką?!

O žmonės, žiūrėdami į tokius vaidinimus su mamytėmis ir gerais sūneliais bei matydami ir girdėdami, ką tie sūneliai daro, ką kalba ir propaguoja, ima nebeskirti, kas yra gera ir kas yra bloga. Nebesupranta, pagal ką reikia vertinti tokius veikėjus: pagal kalbas (kurios dažnai būna prieštaringos ir melagingos) ar pagal jų darbus? Visai viskas pasidaro neaišku ir žmonės sustingsta nežinodami, kur reikia eiti, ką daryti ir kaip elgtis.

Nors, iš esmės, reikia pradėti nuo paprastų dalykų:

1. Mažiau klausyti melagių, o tai reiškia, kad negalima nuo ryto iki nakties žiūrėti televizoriaus, per kurį transliuojama visokia propaganda – bus mažiau užteršta galva ir gal atsiras vietos savoms mintims?

2. Viską, ką išgirstame iš oficialių šaltinių reikia gerai apgalvoti ir išsinagrinėti – nieko negalima priimti už gryną pinigą – per daug ilgai ir smarkiai mums melavo ir tebemeluoja, kad būtų galima ir toliau tikėti ir pasitikėti kuo nors.

3. Plėsti savo akiratį, pasidomėti, ką kalba ne tik Lietuvos propaganda, bet ir užsienio šaltiniai: lenkai, rusai, baltarusiai, latviai, tie patys kinai ir ES – visa tai sulyginti ir pasidaryti savo išvadas.

Jei grįžtume prie rinkimų, tai žinokime, kad šitoje vietoje nebeturime teisės klysti! Atsimenate Kiplingo pasaką apie mangustą, kai mangustas RIKI TIKI Tavi, radęs kobrų kiaušinius, norėjo juos sudaužyti, tai paukštelis, kurio pačio kiaušinius surijo kobra, puolė aiškinti mangustėliui, kad ,,čia kiaušiniai – negalima jų daužyti!“. Ir ką atsakė mangustas? Jis pasakė: „Kvaila paukšte, iš tų kiaušinių niekada neišsiris paukšteliai, iš jų gali išsiristi tik kobros!“

Taigi, nebūkime kaip tie kvaili paukšteliai – žinokime, kad iš kobrų kiaušinių išsirita tik kobros.

- Reklama -

1 KOMENTARAS

  1. Gerb. Autorei dėl: „dviguba programine įranga“
    dvigubas = du vienodi (dvilinki sluoksniai ar kt.);
    dvejopas = du skirtingi. Čia toks, ten kitoks.
    Pvz., pilietybė ne dviguba, o DVEJOPA, nes dviejų skirtingų valstybių. Žmones, vienur rodančius vieną, kitur – kitą veidą vadiname dviveidžiais.
    Taigi, programa tikriausiai dvejopo poveikio. Gaila, kad nepateikėte skliaustuose angliško varianto – gal kas iš skaitytojų pateiktų tikslų lietuvišką pavadinimą.

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą