- Reklama -
Anatolijus Lapinskas. Asmeninė nuotr.
Anatolijus Lapinskas. Asmeninė nuotr.

Lietuvos intelektualų įsteigtas „Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradarbiavimo forumas“ už J. Giedroyco tradicijų puoselėjimą Lietuvos ir Lenkijos santykiuose 2016 metais apdovanojo buvusį Lenkijos ambasadorių Vilniuje Janą Widackį. Taip pat apdovanota ilgametė Lenkijos instituto Vilniuje direktorė Malgorzata Kasner ir Radvilos Juodojo palikuonis Maciej Radziwill, prisidėjęs prie Lietuvos ir Lenkijos ryšių stiprinimo.
Kodėl J.Widackis? Matyt, dėl to, apie ką dar 2012 metais rašiau straipsnyje „J. Widackio mintys – kelias į santarvę“. Jame teigiau, kad jis „vienas iš nedaugelio žinomų Lenkijos politikų, sugebėjusių per du dešimtmečius pakilti nuo įprastų Lenkijos pretenzijų Lietuvai skleidėjo iki protingų minčių apie mūsų valstybių ir tautų santykius propaguotojo ir netgi su pastebima simpatijos mūsų kraštui gaidele“.
Savo straipsnyje gausiai citavau paties J.Widackio straipsnį „Nustokime teikti peno lietuviškoms baimėms“ („Przestańmy karmić litewskie fobie“), kuris galėtų būti blaivaus realios padėties vertinimo pavyzdžiu ne tik Lietuvos lenkams, amžinai dejuojantiems dėl jų diskriminacijos, bet ir Lietuvos politikams, amžinai prisiimantiems kaltę dėl „baisaus“ lenkų gyvenimo Lietuvoje.
Puiki J.Widackio straipsnio mintis, kad Lietuvos lenkų mažuma neturi reikalauti to, ko Lenkija neduoda savo vokiečių ar ukrainiečių mažumai. Nuo savęs tuomet pridūriau, kad Lenkijoje nėra nei vienos vokiečių ir ukrainiečių mokyklos dėstomąja šių mažumų kalba. Tačiau tai netrukdo Lenkijai kelti triukšmą dėl “baisios” lenkiškų mokyklų padėties Lietuvoje. Taigi J.Widackis davė suprasti, kad Lenkija iš Lietuvos reikalauja per daug.
J.Widackio nuomone, „už Lietuvos-Lenkijos sutarties ribų išeinantys lenkų mažumos lyderių reikalavimai tėra Lietuvos lenkų – Lietuvos piliečių ir jų valstybės reikalas“, taigi Lietuvos vidaus reikalas. Deja, Lenkijos valdžios atstovai mano kitaip.
J.Widackio žodžiais, „Lietuvos lenkų mažuma, kaip ir kiekviena mažuma kiekvienoje valstybėje, jaučia diskomfortą būdama mažuma: ne jos kalba išeina dauguma laikraščių, ne jos kalba diskutuoja parlamentas… Tai sukelia kitas problemas: mane valdo svetimi. Priešas, atsakingas už mano visas nesėkmes, yra vienas: valdančioji dauguma“. Kitaip tariant, Lietuvos valdžia ar tiesiog – Lietuva.
J.Widackio skaičiavimais, Lietuvos lenkų pavardžių rašybos keitimu nesidomi mažiausiai 80 proc. Lietuvos lenkų, taigi problema gana menka, tuo labiau, kad, pvz., Lenkijos lietuviai visiškai nesuka galvos dėl jų iš esmės lenkiškų pavardžių, taip žymiai patogiau Lenkijoje gyventi. Žinoma, puikiai mokant lenkiškai.
Lietuvos lenkai, pastebi J.Widackis, nenori, kad keli dalykai lenkiškose mokyklose būtų dėstomi lietuviškai. Tegu nenori, kad jų vaikai gerai išmoktų lietuviškai, tegu manifestuoja. Bet prie ko čia Lenkija? Tai Lietuvos piliečių (nesvarbu, kad lenkų tautybės) ginčas su Lietuvos valdžia.
Į Lietuvą atvykęs Lenkijos premjeras tyčia ar netyčia Vilniuje prie šv. Teresės bažnyčios leptelėjo, kad „Varšuvos ir Vilniaus santykiai priklausys nuo to, kaip Lietuvos valdžia traktuos lenkų mažumą“. Čia pridursiu, kad net Rusija sau neleidžia tokios retorikos, pvz., su Estija ar Latvija. J.Widackis primena ir Lenkijos ministro R.Sikorskio pasažą esą su dabartine vyriausybe nėra apie ką kalbėti, jis palauksiąs rinkimų ir naujos vyriausybės. Toks grubumas tarpvalstybiniuose santykiuose Europoje retas dalykas.
Kaip matome, J.Widackis visur, kur tik įmanoma, yra už Lietuvą, todėl jį apdovanoti yra už ką. Tačiau ir už Europą, atvykęs į Vilnių jis pažymėjo, „dabartinės ES krizės metu, regiono valstybės, tarp jų Lenkija ir Lietuva, turi rodyti pastangas Europos Sąjungai stiprinti. Lenkija to nedaro. Tai iš esmės savižudybė“.
Ir apie tarpusavio santykius: „Didžiausia Lenkijos dovana Lietuvos lenkams būtų geri Lenkijos-Lietuvos santykiai. Jeigu tokių nebus, nori nenori Lietuvos lenkai taps Lenkijos politikos įkaitais. Lietuvos lenkai yra Lietuvos piliečiai, turi visas teises, kurias turi Lietuvos piliečiai, jei kažkas tas teises atims, tai bus veiksmai prieš žmogaus teises, o Europa jas gerbia. Šiuo pagrindu turi remtis ir tarpvalstybiniai santykiai“.
„Tačiau ne trypiant kojomis, bauginant. Buvęs ministras Sikorskis grasino, kad kol nepagerės santykiai, tol jis neatvažiuos į Vilnių. Jis man priminė tokį skautą, kuris aiškino, kad nelips į vandenį, kol neišmoks plaukti. Negi santykiai patys savaime pagerės? Tai tiek Lenkijos, tiek Lietuvos diplomatijos apsileidimas. Kaip kažkada sakiau – susikirto lenkų išdidumas ir lietuvių baimės, vienas kitą stiprindami“.
Ar nereikėtų Lietuvos ir Lenkijos politikams įsiklausyti į Lenkijos diplomato žodžius?
Deja, Lenkijos pusė jo neklauso, tai parodė ir Vilniuje ką tik viešėjusio aukšto Lenkijos pareigūno Waldemaro Parucho kalba, esą „Lenkija pernelyg greitai suteikė santykiams su Lietuva strateginį statusą, o tai paskatino Vilnių manyti, jog Varšuva atlaidžiau pažvelgs į Lietuvos lenkų problemas“. Prie ko čia Lenkija ir Lietuvos piliečių problemos?
O ką sako Lietuvos politikai? Dažniausiai mušasi į krūtinę, aiškindami, kad dėl viso ko kalta Lietuva, taigi priešingai nei J.Widackis. Iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje kalbėjęs Vygaudas Ušackas pareiškė, kad „įsisenėjusias vardų ir pavardžių, taip pat gatvių pavadinimų rašymo kliūtis būtina šalinti ne dėl Varšuvos, o dėl Vilniaus interesų“.
Priminsiu gerbiamam ES ambasadoriui, kad gatvių pavadinimų problema seniai jau išspręsta, o svarbesne už pavardes tapo susirūpinimas aiškiai reiškiama Lietuvos lenkų parama Rusijos agresyviai politikai. Bet apie tai ambasadorius nekalbėjo.
Kaip nekalba ir premjeras Algirdas Butkevičius. Vietoje šios tikros grėsmės Lietuvai, jis suka nutrintą pavardžių plokštelę. Į „Znad Wilii“ radijo pagąsdinimą esą Lenkija laukia iš Lietuvos rimtų žingsnių dėl lenkų tautinės mažumos problemų, premjeras vietoje to, kad pasiūlytų kaimynų šaliai nesikišti į kitų valstybių reikalus, ėmėsi, pritardamas Lenkijai, aiškinti, kad jis irgi nepatenkintas dėl neišspręsto klausimo – lenkų pavardžių rašymo.
Tarsi Lietuvos ir Lenkijos sutartyje nebūtų patvirtintas mažumų pavardžių vartojimas pagal tos kalbos skambesį, o Europos tautinių mažumų konvencijoje nebūtų sakoma, kad „šalys gali vartoti savo oficialios kalbos abėcėlę, kai reikia rašyti tautinei mažumai priklausančio asmens vardą pagal jo fonetinę formą“.
Tačiau Premjerą pralenkė buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis. Štai kokius perlus jis pažėrė Lenkų diskusijų klube: „lietuvių politikai nenori balsuoti už teisės aktus, kurie sprendžia Lietuvos lenkams aktualias problemas, nes bijo prarasti nacionalistiškai nusiteikusių rinkėjų balsus“. Vadinti Lietuvos „rinkėjus“, taigi daugumą Lietuvos žmonių „nacionalistais“, tai pasityčiojimas iš jų, tai tautinės neapykantos kurstymas! Po tokių žodžių A.Valionis turėjo išlėkti iš visų savo diplomatinių postų. Deja, neišlėkė.

Tai dar ne visa jo retorika: „Lietuva neįvykdė savo įsipareigojimų ir pažadų, susijusių su lenkų tautinės mažumos teisėmis“. Negi atsirado naujas tarptautinės teisės aktas – „pažadas“? „Manau, kad dvikalbiai pavadinimai tik praturtintų Lietuvą“. Keista pozicija, taip išeitų, kad pusę amžiaus visą Lietuvą nukloję lietuviški-rusiški gatvių pavadinimai, nekalbant apie dvikalbius dokumentus, rodė ne Lietuvos okupaciją, bet turtino Lietuvą?
Pagaliau dabartinio ministro Lino Linkevičiaus nemažesnis „perlas“. Viešėdamas Lenkijoje jis Lietuvos Vardų ir pavardžių įstatymo nepriėmimą pavadino gėda, „norėčiau už tai atsiprašyti“. Precedento neturintis įvykis! Lietuvos Užsienio reikalų ministras nuvykęs į užsienio valstybę drabsto purvais savo šalies Seimą – atsiprašydamas už jame nepriimtus (tai demokratinė procedūra!) įstatymus.
O kalbėdamas kita proga tvirtino: „Privalome išspręsti lenkų tautinės mažumos klausimus“, suprask mažumos padėtis yra bloga. Bet, anot J.Widackio, ta mažuma visada jaus diskomfortą būdama mažuma. Paironizuosiu: galbūt padėties pagerinimui ją reikėtų paversti dauguma, tuomet ji nejaus to diskomforto, t.y. Vilniuje atstatyti padėtį iki 1939 spalio 27-osios? O L.Linkevičius, manyčiau, tuomet galėtų nesunkiai dar kartą atsiprašyti Lenkijos už Vilniaus sugrąžinimo Lietuvai skriaudą?
Ką turėtų daryti Lietuva, siekdama normalizuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius pagal puikių Latvijos-Lenkijos ar gerų Baltarusijos-Lenkijos santykių modelį? Galbūt pakviesti J.Widackį būti Lietuvos valdžios patarėju lenkų klausimu? Nors nesunkiai galima būtų rasti ir lietuvių. Tuomet tvirta Lietuvos pozicija leistų jai pagaliau atsikvėpti nuo nuolatinių kaimyninės šalies priekabių.
P.S. Su Lietuva nederintas Lenkijos užsienio reikalų viceministro Jano Dziedziczako šeštadienio vizitas į Lietuvą neva ginti lenkiškų mokyklų – dar vienas grubaus kišimosi į Lietuvos reikalus pavyzdys.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!