Kaip tualetinis popierius padeda sulieknėti

7
8
- Reklama -

Vitalijus Balkus. Asm.albumo nuotr.

Maisto pramonė tradiciškai yra neišsenkamas gandų ir miesto legendų šaltinis. Greičiausiai dažnas girdėjome apie esą į faršą sumalamos žiurkes ir peles, apie paslaptingus gaišenos supirkėjus, kurie iš supirktos mėsos gamina dešras. Prie legendų galima priskirti ir teiginius, esą mėsos produktuose nėra mėsos, nes iš tikro daug pigiau pagaminti „mėsos“ produktą iš gamybos atliekų, tokių kaip odos, kremzlės ir kt. nelabai „kilmingų“ ingredientų, nei sukurti chemiškai-vegetarišką produktą.

Na, o viena iš seniausių legendų byloja, kad viena iš slaptųjų dešros sudedamų dalių yra ne kas kita, o tualetinis popierius. Šioji legenda keliauja iš lūpų į lūpas dar nuo tarybinių laikų, ir dažniausiai jos šaltiniu nurodomas „mano pažįstamo trečios eilės pusbrolis, kuris pats tai matė“, arba kiti be galo patikimi agentūros VBS ( Viena Boba Sakė) šaltiniai.

Tiesa, kaip byloja liaudies išmintis, nėra dūmų be ugnies ir apie „popierių“, o tiksliau celiuliozę, maisto pramonėje šiandien ir pakalbėsime.

Celiuliozė, kaip maisto priedas, iš tikro buvo naudojama net tuomet, kai apie ją neužsimindavo gaminio etiketėse, ir tik tada, kada ji „pasipuošė“ E indeksu, ją daugelis ir pamatė.

Celiuliozės priedai žymimi E460 – E469 indeksais. Gaminyje jie naudojami kaip lipnumą mažinančios medžiagos, emulsikliai, tirštikliai, stabilizatoriai. Pramoniniu būdu maisto pramonei skirta celiuliozė gaminama iš medvilnės, rečiau – iš medienos, pvz., bambuko.

Nepaisant to, kad celiuliozės žmogaus organizmas nevirškina ir jokių naudingų medžiagų ją vartojant negauna, tačiau be jos žmogus vargiai ar išgyventų. Jei girdėjote apie ląstelieną ar maisto skaidules, tai žinokite, kad tai ir yra ne kas kita, o celiuliozė. Vartojant maistą be ląstelienos arba su nepakankamu jos kiekiu, galiausiai ištinka rimtos virškinimo problemos, ir tai dar toli gražu ne didžiausios gresiančios bėdos.

Žinant, kad celiuliozė turi absorbuojančias savybes ir padeda pašalinti iš organizmo kenksmingas medžiagas, visiškai pagrįstai manoma, kad jos trūkumas gali lemti kur kas rimtesnių ligų, t.t. ir piktybinių navikų, atsiradimą.

Galite paklausti: tai kur vis tik problema? Lyg mes turėtume džiaugtis, jog mūsų pramonė naudoja celiuliozę net ir ten, kur jos natūraliai neturėtų būti. Tačiau džiaugsmas vis tik būtų kiek per anksti.

Štai E-463 hidroksipropilceliuliozė – iš esmės saugi, tačiau, jei turite virškinimo sutrikimų, šioji gali patupdyti jus ilgam ten, kur „karaliai pėsti vaikšto“; E-469 – karboksimetilceliuliozė taip pat turi analogišką poveikį.

Na, o E-467 priedo etilhidroksietilceliulozės jūs apskritai neturėtumėte aptikti – Lietuvoje ir ES parduodamame maiste jis draudžiamas naudoti. Pastarojo gamybos metu technologiškai neįmanoma visiškai pašalinti pavojingų lydinčių medžiagų, todėl, jei į rankas pateko maistas su šiuo priedu, pasinaudokite JAV nacionalinio vėžio instituto rekomendacija, kuri teigia, kad šioji medžiaga „turėtų būti draudžiama naudoti kaip maisto priedas“ .

Taigi, kaip matome, nepaisant geros celiuliozės reputacijos apskritai vis tik yra į ką atkreipti dėmesį.

Be to, celiuliozės naudojimas turi dar ir ekonominį aspektą. Pakeisti brangesnes žaliavas pigesnėmis ir taip pasididinti pelną – tai nuolatinis maisto gamintojų siekis. Ir jei celiuliozė suriša vandenį su mėsos žaliava geriau, o svarbiausia, pigiau, nei tradicinė želatina, tai kodėl jos nepanaudojus?

Tačiau labiausiai finansiškai nukenčia tie, kas pradeda naudoti celiuliozę įvairiausių svorį mažinančių papildų pavidalu. Štai vieno jau daug metų Lietuvos storulius „liekninančio“ rusiško preparato platintojai parduoda mikroceliuliozės tabletes po 4,5 Euro.

Nesunku suskaičiuoti, kad, jei tiek kainuoja 50 gr preparato, tai kilogramas mums jau puikiai žinomo E-460 kainuotų 90 EUR.

Tačiau dar toliau pažengė „iš rankų į rankas“ Lietuvoje platinamo preparato pardavėjai – jie sugeba naivuoliams parduoti tą patį už 290 EUR/kg.

Štai jums ir tobulas verslo planas žinant, kad 1 tona maistinės mikrokristalinės celiuliozės, priklausomai nuo perkamo kiekio, kainuoja tarp 90 ir 200 JAV dolerių.

Tiesa, gudresni šio triuku jau nesinaudoja ir kuria įvairius mišinius, kur, be paprasčiausios celiuliozės, pridedamos kitos esą labai naudingos medžiagos, arba nurodomi egzotiniai augalai, iš kurių esą veiklioji medžiaga išgaunama. Patikrinti, ar sudėtis surašyta teisingai, sunku, o tiksliau kartais net neįmanoma net ir moderniausioje laboratorijoje, todėl galime tik numanyti, ką gi iš tikro viduje slepia patrauklūs įpakavimai. Tuo labiau gauti šių priedų išsamių aprašymų nepavyks, nes jų tiesiog nėra, kuo aš ir pats įsitikinau, kuomet ruošiau šį straipsnį.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą