Kol mūsų nepriklausomi portalai rengiasi atremti naujas informacines atakas, matuoja „papų dydžius“, kovoja su šmėklomis ir kitomis blogybėmis, kiti, priklausomi, portalai rašo, kad Azerbaidžanas pareiškė, jog taikaus diplomatinio sprendimo dėl Karabacho konflikto neegzistuoja, lieka tik „karinis problemos sprendimo būdas“. Turkija pareiškė, kad „karinis problemos sprendimo būdas“ yra pats teisingiausias problemos sprendimo būdas ir išreiškė tvirtą paramą tokiam Azerbaidžano sprendimo būdui.
Karabacho karas beveik iš karto perėmė iki kaulo gilumos pažįstamų karo atspalvių bruožus, kai kiekviena iš kariaujančių pusių pateikia absurdiškus skaičius apie milžiniškus priešiškos pusės patirtus nuostolius ir nežymius, praktiškai bereikšmius savo nuostolius, kurios net nelabai ir pavadinsi nuostoliais.
Karabachas praneša, kad Azerbaidžano pusė jau prarado virš 200 kariškių, o Karabacho pusė prarado tik apie 10-12 kariškių. Azerbaidžano pusė praneša panašiai, tik atvirkščiai. Apibendrinus, galima teigti, kad galimai praradimai siekia apie 50 karių kaip iš vienos pusės, taip tiek pat ir iš kitos pusės žuvusiais, ir maždaug po 100-150 lengvai ir sunkiai suluošintais. Kiek tame nukentėjo civilių, lieka neaišku.
Kol kas nei viena pusė nepasirengusi nutraukti ugnies. Matyt, kiekvienai iš kariaujančių pusių šis karas yra labai svarbus, jei ne kaip tikslas, tai kaip procesas. Kaip ten bebūtų, bet – karui visada galima nurašyti vidines nesėkmingos politikos problemas, korupciją, skurdą, bedarbystę ir t.t.. Karas taip pat – puiki proga vardan švento reikalo suburti – suvienyti tautą aplink valdantį elitą, o kariškiams – įrodyti savo nepakeičiamą reikalingumą. Tai dar puiki proga kariškiams pasakyti, kad dabar tautai nedelsiant būtina didinti išlaidas karinei pramonei, karinėms pajėgoms, jų išlaikymui, aprūpinimui, juk kariuomenė – tai tautos viltis ir gynėja, todėl visiems nedelsiant pinigines ant stalo.
Dabar, pagal visus dėsnius, atsiras medija resursai, kurie iki metro tikslumo pateiks įvairiomis spalvomis nuspalvintas esamas fronto linijas, pateiks divizijų išdėstymus ir jų skaitlingumus ir prasidės savotiškas virtualus WEB 3D žaisimas kareivėliais. Savaime suprantama, atsiras karo srities specialistai – lopatologai, šio konflikto eigos ir priežasčių įvairiausi žinovai. TV medijose prasidės „tok-šou“ laidos apie šio karo eigą, džiaugsminga publika pasiskirstys į skirtingas stovyklas – kas už prorusišką Karabachą, kas už proamerikietišką Azerbaidžaną. Žiniasklaidos straipsniuose bei socialiniuose tinkluose prasidės jų tarpusavio komentarų lygio 3D formato karai. Karo eiga Sirijoje po truputį užsimirš, kaip ir terorizmo grėsmė visam civilizuotam pasauliui. Juk apie karo veiksmus Donbase jau ir taip seniai visi pamiršo, nors vidutinio intensyvumo karo veiksmai ten dar vyksta, bet juk tai jau neįdomu – ten kaip ir viskas aiškų. Publikai reikia kažko naujo ir, štai, naujo karo eiga – nauja tema.
Priblokšti naujomis karo eigos naujienomis ir ekspertų – lopatologų pranešimais, komentarais ir interpretacijomis, elektoratas gaus naujų adrenalino ir neapykantos vieni kitiems dozių. Kitaip sakant, elektoratas, alpstantis nuo virtualių WEB D3 formato žaidimų, gaus nauja hibridinio, dar vadinamo nekonvencinio karo virtualų informacinį žaidimą. Visi bus laimingi, patenkinti, vienu žodžiu – viskas puikiai pažįstama iki kaulų gilumos ir kaip visada ir nieko naujo.
Kaip rodo praktika, pusiaujiniai (nei jums, nei mums, nei kitiems) neryžtingi sprendimai pagal taikaus sureguliavimo planus, su visų suinteresuotų ir konflikte dalyvaujančių šalių sutikimais nenutraukia konflikto ir neišsprendžia problemų. Pusiaujiniai sprendimai istorijoje niekada nedavė galutinių pozityvių taikių rezultatų, tad aš manau, kad nieko nesigaus – kaip su Minskas 2 susitarimais, taip ir prasidėjusiu taikos procesu Sirijoje. Tą patį mes matome ir Karabache. Tie a la taikos susitarimai – tai konflikto laikinas užšaldymas ir pasirengimas naujam konflikto etapui, galimai kitame formate.
Istorija žino tik vieną veiksmingą tarpvalstybinių konfliktų spendimo būdą, kai panaudojus išorės spaudimą – ar tai politinis, ar karinis intervencinis – bet tai turi būti vienos iš kariaujančių pusių, ar abiejų pusių besąlygiška kapituliacija, ir konfliktų pusių visiška, ar dalinė demilitarizacija, po kurios nugalėtojai, ar išorės žaidėjai, čia kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, primeta naują tvarką, valią ir taisykles, kurias kapituliavusi pusė besąlygiškai priima ir sutinka vykdyti.
Visi kiti metodai ir būdai tik prigesina kažkokiam laikui konfliktą, palikus jį rusenančiame stovyje, o tai reiškia, kad kai tik atsiras kokios nors konflikto pratęsimu suinteresuotos išorės jėgos, jis vėl naujai pereina į karštąją fazę ir karai tęsiasi.
Rimas Armaitis
