- Reklama -

Vytenis Paulauskas

Kam priklauso Krymas? Šį klausimą prieš savivaldybių rinkimus konservatoriai ir jiems tarnaujantys klapčiukai naudojo kaip testą, siekdami nustatyti, kas yra Lietuvos patriotas, o kas – „Maskvos agentas“, „vatnikas“, „Lietuvos priešas“. Žinoma, visi stengiasi į šį klausimą atsakyti „teisingai“, taip, kaip reikalauja konservatoriai.

Panašus testas yra ir Rusijoje. Ten visi tie, kurie pasako, kad Ukrainoje vyksta karas, o ne speciali karinė operacija, rizikuoja ilgiems metams atsidurti kalėjime. Tiesa, Lietuvoje už „neteisingus“ atsakymus kol kas į kalėjimą dar nesodina, bet visuotinis pasmerkimas yra garantuotas.

Istorijoje kokios nors teritorijos priklausymas kam nors buvo nustatomas labai paprastai – teritorija priklausė tam, kas sugebėdavo jėga ją užimti ir išlaikyti. Sakoma, kad šiais laikais yra kitaip, nes yra civilizuota teisė – tarptautinės sutartys, konstitucijos, įstatymai. Deja, visa tai tėra tik popieriai, kuriuos mažai kas skaito ir dar mažiau kas jų laikosi.

Ir Lietuva galėjo turėti „Krymą“

V. Putinas teigia, kad Krymą kadaise tuometinis Tarybų Sąjungos vadovas N. Chruščiovas neteisėtai padovanojo Ukrainai. Pabandykime pasvarstyti, kodėl tai buvo padaryta.

Tais laikais Tarybų Sąjunga faktiškai buvo unitarinė valstybė su griežtai centralizuota valdžia. Todėl faktiškai nebuvo jokio skirtumo, kam teoriškai priklauso kokia nors teritorija. Bet kokiu atveju valdžia buvo ta pati – Maskvos diktatas.

Jeigu pažiūrėsime į žemėlapį, tai pamatysime, kad Krymas yra prilipęs prie Ukrainos, o su Rusija sausumos susisiekimo nėra. Tam, kad Krymas susisiektų su Rusija, V. Putinas turėjo nutiesti labai ilgą tiltą. Manau, kad vien tai, jog Krymas buvo arčiau Ukrainos, negu prie Rusijos, ir nulėmė tai, kad M. Chruščiovas jį priskyrė Ukrainai. Taip, matyt, buvo patogiau administruoti šį regioną.

Juk sklido gandai, kad ir Kaliningrado sritį N. Chruščiovas norėjo padovanoti Lietuvai. Toks sprendimas būtų buvęs visai logiškas, nes juk ji ribojasi su Lietuva, o su Rusija nieko bendro neturi, nuo jos yra labai toli. Tačiau tuometinis Lietuvos vadovas A. Sniečkus tokio pasiūlymo atsisakė, matyt, dėl praktiškų priežasčių. Juk ką su tokia karo metais sugriauta teritorija reikėtų daryti, kuo ją reikėtų apgyvendinti? Būtų reikėję tuos sugriautus miestus atstatinėti, tam reikėtų daug lėšų, daug darbo jėgos. O juk reikėjo rūpintis ir Lietuvos atstatymu.

Kai kas sako, kad Kaliningradas Sovietų Sąjungai buvo perduotas administruoti tik laikinai, o dabar sutarties laikas jau pasibaigęs, tad jis teisiškai jau nepriklauso nei Sovietų Sąjungai, kurios jau nebėra, nei tuo labiau Rusijai. Atseit galima Kaliningradą iš Rusijos atimti ir perduoti kokiai nors kitai valstybei, nes teisinis pagrindas tam yra. Vis dėlto, kaip tai būtų įmanoma padaryti praktiškai, jeigu Kaliningrado srityje gyvena Rusijos piliečiai ir joje stovi Rusijos karinės pajėgos? Juk, norint iš Rusijos atimti Kaliningradą, tektų skelbti karą Rusijai, nes kitaip ji Kaliningrado neatiduotų.

Kai subyrėjo Sovietų Sąjunga ir žlugo visas socialistinis lageris, buvo nutarta, kad esamos buvusių socialistinių valstybių ir sovietinių respublikų sienos nebus keičiamos. Mat bet koks bandymas pakeisti valstybių sienas gali sukelti neišsprendžiamus konfliktus ar net karus tarp konfliktuojančių valstybių. Vienas toks konfliktas kilo Kalnų Karabache. Keliasdešimt metų rusena nesantaika tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, žūsta žmonės, tačiau jokio racionalaus sprendimo niekas nepasiūlo. Kam priklauso teritorija – ar tam, kam ji kažkada priklausė, ar tam, kas joje vėliau apsigyveno?

Ar ES – santarvės garantas?

Kapstymasis istorijoje gali sukelti tik niekad nesibaigiančius konfliktus, todėl stengiamasi tautų tarpusavio santykius kaip nors spręsti valstybių esamų sienų ribose.

Praeityje Europoje buvo daug konfliktų, tarpusavyje kariavo galingiausios Europos valstybės. Todėl, siekiant ateityje išvengti tarpusavio karų, buvo nutarta suvienyti Europą sukuriant vieningą bendriją, kuri dabar vadinasi Europos Sąjunga. Mat buvo galvojama, kad jeigu visos tautos gyvens vienoje valstybėje – Europos Sąjungoje, tai jos tarpusavyje nekariaus, ir Europoje įsivyraus amžina taika.

Tokia teorija tarsi ir pasitvirtina, nes Europos Sąjungai priklausančios valstybės bent jau kol kas tarpusavyje nekariauja. Tad gal, vadovaujantis tokia logika, reikėjo į Europos Sąjungą priimti ir Rusiją su Baltarusija, gal jos tada nebūtų užpuolę Ukrainos?

Vis dėlto abejoju, ar Europos Sąjungoje amžinai bus santarvė. Viskas gerai buvo tol, kol Europos Sąjunga naujai įstojusioms šalims dosniai dalino subsidijas. Tačiau kai iš Europos Sąjungos vadovybės ateina vis kvailesni ir kvailesni ideologiniai reikalavimai, pažeidžiantys valstybių interesus, kyla visai logiškas nenoras paklusti. Kol kas pasipriešinimas yra labai nedrąsus, jį slopina ir karas Ukrainoje, kuris skatina susitelkti tam, kad būtų likviduota Rusijos grėsmė.

Tačiau jeigu pavyks susidoroti su Rusija, tai Europos Sąjungos valstybės vėl galės koncentruotis į savo vidinių problemų sprendimą. Tokiu atveju Europos Sąjungos diktatas gali vėl paaštrinti konfrontaciją tarp ES vadovybės ir ES valstybių.

Į Europos Sąjungą buvo planuojama priimti ir Turkiją. Lietuvos politikai taip pat pritarė tokiam siūlymui. Vis dėlto Turkijos priėmimas į ES įstrigo. Savo ruožtu Turkija blokavo Švedijos priėmimą į NATO. Mat, kaip teigia Turkija, Švedija pas save laiko teroristus. O tie „teroristai“ – tai kurdai, kurie kovoja, siekdami sukurti savo valstybę.

Kurdai yra išsibarstę po keletą valstybių, tame skaičiuje nemažai jų yra ir Turkijoje. Jeigu būtų sukurta kurdų valstybė, tai grėstų Turkijos žemių vientisumui, nes kurdai galėtų atsikąsti nemažą gabalą Turkijos. Kitos valstybės, kuriose yra nemažos kurdų bendruomenės, taip pat nenori atiduoti savo teritorijų kurdams. Niekas nenori kam nors padovanoti savo žemių, keisti esamų valstybių sienų. Tai galima padaryti tik jėga, nes jokiomis taikiomis derybomis to neįmanoma pasiekti.

Kadaise kolonizatoriai valstybių sienas nustatė nepaisydami tose valstybėse gyvenančių tautų interesų. Kolonizatoriai vėliau pasitraukė palikdami neišsprendžiamas problemas. Jų bandymai kištis į tų valstybių vidaus reikalus sukėlė tik dar daugiau sumaišties, pakurstė karinius konfliktus.

Lietuvos nepriklausomybė, Rusija ir Vakarai

Kai Lietuvoje ėmė kurtis Sąjūdis, jam oponavo Laisvės lyga, kuriai vadovavo Antanas Terleckas. Laisvės lygos atstovai laikėsi nuomonės, kad Lietuvos žmonės turi boikotuoti tuometinės valdžios organizuojamus rinkimus į sovietinės valdžios organus, Aukščiausiąją Tarybą. Dalyvavimas rinkimuose neva reikštų, kad pripažįstama Lietuvos okupacija, kurią kadaise nulėmė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos pasirašyti slaptieji vadinamieji Molotovo – Ribentropo protokolai. Kadangi Lietuvos įjungimas į Sovietų Sąjungą buvo neteisėtas, tai todėl tuo remdamosios užsienio valstybės turi pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, tuo labiau, kad kai kurios iš jų, pavyzdžiui, JAV, niekada nepripažino Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą teisėtumo.

Deja, naivūs buvo tie Laisvės lygos vadovai, kurie galvojo, kad kažkokie seni tarp valstybių pasirašyti tarptautiniai dokumentai, jų pripažinimas neteisėtais gali nulemti esamą padėtį.

Teisūs buvo sąjūdiečiai, kurie laikėsi nuomonės, kad reikia dalyvauti visuose rinkimuose, nes tik tokiu būdu galima parodyti, ko nori tautos dauguma. O jeigu patriotinės jėgos būtų nedalyvavę rinkimuose, tai tuose rinkimuose vis tiek kas nors būtų dalyvavę, ir didelė tikimybė, kad juos būtų laimėję Lietuvos nepriklausomybės priešai. Tokiu būdu pasauliui būtų parodyta, kad Lietuvos žmonės nenori nepriklausomybės.

Taigi, pagal sovietines rinkimų taisykles išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. paskelbė, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė. Deja, tos Vakarų valstybės, kurios neva niekada nepripažino Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą teisėtumo, pripažinti Lietuvos valstybės neskubėjo. Jos laukė, kas bus toliau, kaip praktiškai klostysis įvykiai.

Ir tik tada, kai 1991 metų rugpjūčio mėnesį Maskvoje sužlugo karinis perversmas ir kai pati Rusija „paleido“ Lietuvą ir pripažino jos nepriklausomybę, ir Lietuvos „gynėjos“ JAV taip pat pripažino Lietuvos valstybę. O jeigu rugpjūčio pučo baigtis Maskvoje būtų buvusi kitokia, jeigu Rusijoje valdžią būtų paėmusios reakcinės jėgos, tai akivaizdu, kad Vakarų valstybės būtų nesikišusios į tai, kas būtų vykę Sovietų Sąjungos teritorijoje nepriklausomai nuo to, ar tai būtų teisėta, ar neteisėta, ar atitiktų tarptautines normas, ar ne.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!