Kvailį ir bažnyčioje muša, o mes su jumis – tokie

176
5
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas. Asm. nuotr.

Prasidėjo paskutinė kovo savaitė, o jau spėjome pajusti ir tikrą pavasarį. Prieš keletą savaičių išgirdau triukšmaujant gerves, o užpraėjusį šeštadienį sode į inkilus pasibeldė iš svečių šalių parsikraustę varnėnai. Orai – nebežinai kaip rengtis: ryte šaltoka, per pietus jau norisi šiltesnį drabužį mesti per petį. Vieną dieną saulė žeme ritinėjasi, kitą – sniegutis drėbteli. Žodžiu, gamta, nepaisant visokiausių vietinės reikšmės ar geopolitinių įvykių, suka naują gyvybės ratą, o mes vis dar tebesvarstome ką tik pasibaigusių rinkimų į savivaldybių merus antro turo rezultatus ar „dingusio“ Rusijos Prezidento „prisikėlimą“.

Tai kaip tie rinkimai?

Taigi, rinkimai neatnešė kokių nors ypatingų netikėtumų: šiek tiek žemyn pasislinko socialdemokratai, vieną kitą spyrį į užpakalį gavo konservatoriai, gerokai sutrumpėjo darbiečių ir tvarkiečių politinės rankovės, o jų sąskaita prasiplėtė liberalų „veizolai“. Tiesa, dar viena kita kėdė atiteko kažkokiems „rinkimų komitetų“ kandidatams.

Kodėl sumanyta juos vadinti „komitetais“? Kažkaip keistai skamba. Rodos, daug priimtiniau skambėtų „nepriklausomas kandidatas ar kandidatai“? Priimtiniau, bet kaip tu tada iškelsi kokį nors partinį kaip nepriklausomą? Va, ir sugalvojo atgaivinti „komitetus“, kaip gerais senais laikais. O gal tai – koks nors vertinys iš kurios nors globalios kalbos?Juk ir ES egzistuoja ne įprasti ministrai, bet komisarai. Tiek to, komitetai – tai komitetai, negi dėl to imsi ginčytis.

Aišku, didžiausia intriga – Vilnius ir Kaunas. Abiejuose miestuose buvę prapylė kaip švedai prie Poltavos. Sostinėje nelygioje kovoje krito „zuokula“, o sostinės dubleryje – konservatorių patriotizmo citadelėje, pralaimėjimą patyrė „kupčius“. Apie Zuoką, kuris, mano manymu, visai neblogai mieste tvarkėsi, bet per daugiau kaip dvidešimt metų įsisenėjusios, visų ikitolinių merų ir jo paties sukrautos skolos, tas politinio „abonento“ šleifas ir konservatorių bei liberalų vieningas frontas, užkulisiuose lindint socialdemokratams, padarė savo.

Atvirai kalbant, aš nesu įsitikinęs, kad naujo išrinktojo kerinčios šypsenos pakaks visoms toms sostinės negandoms nugalėti.Tuo labiau, kad galima numanyti jo „tikėjimui“ priimtinus būsimų sprendimų principus ir būdus: mokesčių verslui mažinimas, privatizacija bei biudžeto išlaidų socialinėms ir kitokioms reikšmėms karpymas.

Jau ima aiškėti ar bent puse lūpų prasitariama, kad, siekiant išspręsti išsipūtusias finansines sostinės problemas, pirmoje eilėje bus privatizuota visa energetika. Vėliau, matyt, visuomeninio transporto parkai, ligoninės ir t.t. Taip, kad, mielas skaitytojau vilnieti, po kokių metų mes pasigailėsime ir garsiai sriūbausime netekę to paskutinio miestui iki šiol priklausančio turto, o pragyvenimo lygmuo sostinėje taps sunkiai „įkandamas“ net vidutiniokui.

Jaunimui (ypač jaunoms moterims ir panelėms), kuris aktyviai balsavo už liberalus, absoliučiai nesuprasdamas tikrųjų šios ideologijos nešėjų ir jos sekėjų tikslų bei užmačių, manau, po metų iškils papildomų klausimų, bet neabejoju, kad ir tada liks nesuprasta, kas ir kodėl.

O Kaune? Ką Kaune? Ten pagal mūsų mąstelius stambus verslas perima savo žinion visą viešą sektorių. Veikimas bus panašus kaip ir sostinėje: jei dar likę turto – bus išparduotas, jei jis naudingas vietiniam verslo klanui, bus perimtas. Sostinės dubleris nei suklestės, nei ypatingai atsigaus,bet įsisenėję ir gerai įsisukę valdininkų klanai turėtų jausti ypač didelį pavojų. Kova su jais, be jokios abejonės, bus nuožmi ir ilga.

O kodėl rinkimai – ne pagal liberalų rinkos postulatus?

Aš visada savęs klausiu: kodėl toks veržimasis į savivaldos tarybas ar merus? Jei į tai rimtai žiūrėtume, tai realiai imtis atsakomybės už miesto ar rajono ateitį – ne privilegija, o kryžius. Tai – tarnystė, kurios metu nelieka laiko nei sau, nei šeimai, nei draugams.

Ne kiekvienam Viešpats suteikė tokias galias ar tokius gebėjimus ir, prieš priimdamas sprendimą,turėtum labai gerai pasvarstyti, bet ne… Norinčių daugiau nei reikia.

Dešimtys milijonų sugrūdama į šių rinkimų nąsrus, o juk realybėje tarybos narys jokio rimto užmokesčio tikėtis negali, o ir meras ar vicemerai… Net jei savivaldybei netrūksta lėšų ir taryba palanki suteikti maksimalų atlygį, vis vien daugiau turėtų būti prarandama, nei per tuos keturis veiklos metus atsiimama.

Formaliai – taip, o ne formaliai? Gal čia ir slypi to veržimosi į valdžią, kad ir vietinę, paslaptis? Gal todėl ir metami rinkimams milžiniški pinigai, nes tikimasi, jog per tuos metus sugrįš su kaupu? Bet tada…

Nuoširdžiai tariant, nenoriu toliau knistis po tuos rinkiminius užkulisius. Manau, kad tas „viešos paslapties“ aiškinimasis jokios naudos ar pokyčių neatneš. Visa tai – pilstymas iš tuščio į kiaurą. Tokia dabarties sistema, todėl nelabai nustembu, kai išgirstu apie kažkokius balsų pirkimus. Gyvename laike, kai viskas aplink perkama ir parduodama, tai kodėl savo asmeninį rinkėjo balsą negaliu parduoti pagal liberalios rinkos postulatus? Tikrai, o kodėl?

Imkime ir pajuokaukime, kad už tai be reikalo baudžiama.Tik lėšos švaistomos. Sprendimas – daug paprastesnis: visa tai reikia įteisinti įstatymais ir dar mokesčius įvesti. Pardavei, vadinasi, gavai pajamas, dalį atiduok valstybei. Ir nereikia gailėti: mokesčiai iki 70 procentų.

Sakote, tada arba niekas neis į rinkimus, arba žiauriai kils kainos? Teisingai, tik tokiu atveju perkančiųjų išlaidos padidės tiek, kad jų ir per dešimt metų neatsiimsi, o pagal „rinkos dėsnius“, jei nėra pelno, „artelė“ turi būti likviduota. O jei „artelė“ likviduota, tada ir jai priklausantis turtas tampa bešeimininkiu, nes miestas ar rajonas – tai didelis kolektyvas, o kolektyvas, pagal liberalų mąstymą, šeimininku būti negali. Bešeimininkis turtas atitenka tam, kas pirmesnis bei greitesnis.

Va, jums ir daug mažiau kainuojanti privatizacija. O kaip su valdžia?

O, čia „viskas bus gerai“. Klasikinė demokratija. Juk ji užgimė dar Antikos laikais ir balso teisę tada turėjo tik tas, kas turėjo pakankamą turto cenzą. Va, turi keleto milijonų vertės turtą – dalyvauji rinkimuose, kandidatuoji į didesnę ar menkesnę valdžios kėdę. Neturi, vadinasi, neturi, tavo pareiga – paklusti ir nuolankiai vykdyti. O dabar… Kiekvienas plikšis šeimininku esantis vaizduojasi, todėl privalai jį užganėdinti.

Šurmulys pas konservatorius

Tiek to, įsipliurpiau daugiau nei šie rinkimai verti. Daug įdomiau po kitus kraštus pasižmonėti. Kaimynus apkalbėti, juos gyventi pamokyti ar pirštu pagrasinti, bet…

Tiesa, manau, verta prisiminti dvi eiliniam gyventojui beveik nepastebimai prasprūdusias įdomybes, kurios kelia keistokas mintis: konservatorių partijos lyderis, paskutinius šešeris metus daugiau „dirbęs“ Prezidentūros „zakrastijonu“, nei premjeru ar opozicijos lyderiu, dar kovo 15 dieną viešai skelbęs eilinį kartą kandidatuosiantis į partijos pirmininko postą, pirmadienį staiga padarė 180 laipsnių posūkį ir pareiškė nebenorintis priklausyti aukščiausiai partijos ir tautos likimą lemiančių kastai. Žodžiu, giliai pamąstęs, atidžiai veidrodyje panagrinėjęs savo metų ir nuodėmių kuprą, sumanė ateities vargus perleisti kitiems politinių sunkumų kilnotojams. Keista?

Sutinku, tikrai keista, nes paprastai tokio amžiaus lyderiai iš savo užimamų postų taip nesitraukia. Turi būti labai rimta priežastis. Gal Andrius suprato, jog rizikuoja likti nebeišrinktas? Kaip ne kaip, bet, berods, net dar 12 pretendentų partijos eiliniai iškėlė į tą vietą.

Netikiu, šis senas politinis vilkas moka ir puikiai žino, kaip galimus priešininkus suguldyti po kojomis, o partijos eiliniai eiliniais ir lieka. Jiems, kaip ir visai Lietuvai rinkimų metu, – demokratiniai žaidimai, o valdžion realiai kopiama kitais laipteliais. Tokia jau ta tikrovė.

Keisčiausia, kad sisteminė žiniasklaida iki tol būsimais konservatorių lyderio varžovais vėl vardijo Degutienę ar karingąją Raselę, apie Adomėną ar kokį nors kitą kalbėti – neverta, bet tik pasisukus „vėjo krypčiai“, tuoj realiausiu kandidatu pristatytas Vytautas Landsbergis, „persikūnijęs“ į savo anūko Gabrieliaus išvaizdą.

Šis, tarsi pagal geriausius „demokratijos“ tęstinumo principus, pakeitė senelį europarlamente, o dabar, pasirodo, jau taiko ir į senelio kurtos partijos pirmininko postą. Manau, kad tai – ne galutinė senelio ir jo svajonė.

Na, svajoti niekas nedraudžia, bet, nežiūrint į senojo „mesijaus“ nuopelnus partijos kūrybos procese, nemenka šios politinės jėgos dalis visiškai netrokšta ant savo galvos vėl išvysti jauno anūko ranka prilaikomo, „partijai ir tautai nusipelniusio“, kerštingojo garbės pirmininko iškeltą „Damoklo kardą“.

Pagaliau, tokių dalykų, kaip jau aukščiau minėjau, viešuose susirinkimuose niekas nesprendžia, ten tik patvirtina tai, kas jau nuspręsta ir į rezoliucijų projektus sudėliota.

Neseniai šia tema girdėjau įdomią hipotezę: esą po to, kai dviejų amžių sandūroje konservatoriai žiauriai pralaimėjo rinkimus į Seimą ir vietoj turėtos daugumos šiltas tautos atstovų vietas išsaugojo, atrodo, tik devyni partiečiai, kurį laiką vyko viešai nematoma vidinė kova. Beveik dešimt metų partiją rėmęs ir finansavęs verslas išreiškė nepasitikėjimą senuoju vedliu ir pasiūlė jam trauktis, garantuodamas vietą europarlamente, o lyderio vadžias – perduoti daug patikimesniam ir kur kas didesniam realistui Andriui. „Derybos“ truko ilgai, kol netekę kantrybės verslininkai nepateikė ultimatumo.

Kaip besakytum, bet be pinigo partijos veikla tampa tik menkaverte galia, lydima tuščiažodžiavimo, o V.Landsbergio valdomas fondas tuomet buvo gerokai ištuštėjęs.

Taigi, garbės pirmininku ir politinės tarybos vadovu paverstas senolis patraukė tremtin, o į jo vietą įsigrūdo ir 12 metų sėkmingai partiją vadeliojo naujasis konservatorių politinis išminčius.

Iki 2014 metų vasaros niekas nežadėjo jokių permainų, bet prieš metus didžioji dauguma užkulisinių amžiaus pradžios perversmininkų – verslininkų ir ne verslininkų beveik vienu metu pateko „trečios valdžios“, galimai aktyviai remiant pirmajai, nemalonėn ir susidūrė su „valdiškų namų“ perspektyva. Situacija pakito ir, matyt, spaudžiant senajai „tremtinio kariuomenei“, praradus vidinio manevro galimybes bei neviešinamą užnugarį, veikiantis lyderis priverstas trauktis.

Kokia „blusa“ įkando L.Graužinienei?

Galima patikėti šia hipoteze, galima ja nepatikėti. Ne taip svarbu, nors, mano nuomone, tiesos joje gali būti. Ir nemenkos. Politinės varžytuvės egzistuoja visada ir visuose politiniuose dariniuose, revanšo siekimas – žmogiškas varžybininkų tikslas, bet asmeniškai kažkodėl negaliu patikėti, jog vien to pakaktų. Kažkas turi būti daugiau, kažkas ko mes nežinome.

Tuo labiau, kad tą pačią dieną kitos partijos – Darbo partijos lyderė, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė pasielgė adekvačiai. Keisčiausia, kad šiai tokio veiksmo apmąstymui nepakako namų. Kaip skelbia kai kurie šaltiniai, atsistatydinimo iš partijos pirmininko pareigų pareiškimą jį atsiuntė viešėdama Ukrainoje. Kokia „ukrų“ blusa ten įkando ir kam taip skubėti?

Kad paskutiniais metais pas mus stengiamasi sugriauti ganėtinai nusistovėjusią politinių jėgų mozaiką, nėra jokia paslaptis. Pirmoji į taikinį pateko Darbo partija, kurios politinė byla jau tęsiasi keletą metų. Paskutiniais mėnesiais imtasi Tvarkos ir teisingumo. Mazuronio klanas šioje partijoje buvo tarsi Trojos arklys, kuris privalėjo užtikrinti R.Pakso politinės veikos apribojimą, o, jei prireiks, ir jo nušalinimą. Nežinau, kada ir kokiais būdais Prezidentas R.Paksas apie tai sužinojo, suprato, o gal jis visada tai žinojo, bet anksčiau tokia padėtis jį tenkino, tačiau galingo smūgio vis vien neišvengė. V.Mazuronio, kuris po šios partijos vėliava pateko į gerai apmokamos pliurpalynės Briuselyje vištidę, pasitraukimas realiai reiškia didesnį ar mažesnį partijos skilimą.

Tai, kad V.Mazuronis aktyviai „išnaudojamas“ sisteminėje žiniasklaidoje, rodo, jog jo veikla buvo laiminta ne vien partinių bendražygių. Ir tai neabejotinai atsiliepė savivaldos rinkimų rezultatuose.

Nieko nekalbėsiu apie „drąsiečius“, nes jie – realiai nebeegzistuojančios politinės jėgos likučiai. Visos kitos partijos, išskyrus socialdemokratus, partijėlės – tik „demokratijos“ iškamša. Tai, kad savivaldos rinkimuose išbandyti „komitetai“, tik patvirtina, jog ateityje galimi rimti pokyčiai rinkimų sistemoje, nes dabar egzistuojanti savivaldos rinkimų sistema neatitinka kažkokių tikslų.Kokie gali būti tie tikslai, nuspėti nesunku, bet, mano nuomone, kol kas apie tai kalbėti ankstoka.

Taigi, dviejų sisteminių partijų lyderiai pareiškia apie savo pasitraukimą. Be abejonės, tai yra susiję su vidine partijų būsena, bet gali būti paveikta ir kai kokių išorės veiksnių. Kokių? Šitai tvirtai atsakyti neįmanoma, bet pamąstyti ar sukurti savas hipotezes – nedraudžiama.

Kažkas čia ne taip…

Norint pažvelgti į situaciją iš kitokio kampo, privalome atkreipti dėmesį į visus, net pačius nereikšmingiausius informacinius pranešimus.

L.Graužinienė siunčia atsistatydinimo pareiškimą iš Ukrainos (bent jau taip skelbiama). Ar šioje išvykoje ji galėjo gauti kokios nors informacijos, o gal įvyko koks nors pokalbis su kitos šalies, dalyvaujančios Ukrainos forume, atstovu, kuris galimai paskubino įvykius? Galėjo. Ar ta informacija galėjo būti ganėtinai svarbi ir tokia, kuri lėmė ne tik L.Graužinienės sprendimą, bet net konservatorių lyderio pareiškimą? Pasaulis be stebuklų nebūna, o Lietuva – tuo labiau.

Kas vyksta Ukrainoje, aš jau ne kartą ir ne du rašiau. Apie tai šiandien nekalbėsime, nors tai yra labai rimtas geopolitinis įtampos šaltinis, kuris bet kada gali virsti visaapimančiu kariniu konfliktu.

O dabar pridėkime kitus į mūsų akiratį patekusius žiniasklaidos pranešimus, kurie galėtų turėti įtakos kuriamai hipotezei: Lietuvos Seimas priima kažkokią rezoliuciją dėl Maskvoje vasario paskutinėmis dienomis nužudyto B.Nemcovo. Kodėl dabar? Kodėl ne tuoj po nužudymo?

Ketvirtadienį ryte prokuratūra kartu su policija vykdo keliolika kratų pas šalies piliečius, pagal kažkokį Baudžiamojo kodekso straipsnį, kuris labai panašus į tremtinių laikais garsųjį 58 – ajį .Visa tai nedelsiant pateikiama viešai.

Tą pačią dieną pats VRM ministras imasi kuruoti absoliučiai keistus policijos veiksmus N.Vilnios ir net sostinės keleivinio geležinkelio stotyse. Kaip vėliau aiškina jau krašto apsaugos ministras, esą buvo gauta žinių, kad tranzitu per Lietuvą į Kaliningradą vyksta daug jaunų šauktinio amžiaus žmonių, todėl kilo įtarimas, jog jie gali Vilniuje virsti „žaliųjų žmogeliukų“ desantu.

Palaukite, bet, kiek man suprantama, pasienio tarnyba tikrina dokumentus jau pasienyje. Jei viskas tvarkoje, visi dokumentai vietoje ir tranzitas per Lietuvos teritoriją – teisėtas, tai kokio galo imtis demonstratyvių veiksmų geležinkelio stotyse? Pagaliau, ar krašto apsaugos ministrui nėra žinoma, jog karinio kontingento Kaliningrado srityje papildymą Rusija vykdo jūriniais keltais iš Sankt Peterburgo arba oro transportu? Beje, jei skrendama per mūsų valstybės oro erdvę, tai gaunami leidimai. Ir dar, net jei toks įtarimas būtų rimtas, tai ar kuri nors sveiko proto šalis imtųsi jėgos keleivinių traukinių stotyse demonstracijos? Visa tai išspręstų daug paprasčiau ir profesionaliau.

Ne, kažkas čia ne taip. Mūsų aukščiausi pareigūnai nėra kokie nors kvailiai, kad imtųsi primityvizmo savo veikloje. Tai galėjo būti įprastas propagandinis triukas, kad šalies piliečiai neatsipalaiduotų bei naujai prisimintų jau visus metus brukamą „baimės iš Rytų“ programą. Galėjo būti ir „dengimo“ akcija, kad stotyje susirinkusieji, o svarbiausia – svetimai šaliai priklausančiu traukiniu keliaujantys kažko nepastebėtų, kažko nesužiūrėtų. Kas tai galėjo būti? Sakysim, prekinis traukinys, vežantis karinę techniką ar atvirkščiai, keleivinis, kuriame pas mus atvyko svetimi „krašto gynėjai“.

Žodžiu, daug kas, bet tikriausiai susiję su įvykiais Ukrainoje, nes…

Kaip skelbia VRM tinklalapis, būtent ketvirtadienį šios srities ministras S.Skvernelis susitiko su Ukrainos ambasadoriumi Lietuvoje ir aptarinėjo „pagalbos ukrainiečių struktūroms“ galimybes. Žinant mūsų valdančiųjų indėlį į įvykius Ukrainoje, vargiai įmanoma patikėti, kad ilgas pokalbis su ukrainiečių ambasadoriumi buvo tik pagarbos vizitas.

O dabar sugrįžkime prie ankstesnių įvardintų įvykių ir pabandykime sumodeliuoti visus juos į vieną visumą, pridedant Maskvoje skelbiamus B.Nemcovo nužudymo tyrimo rezultatus.

Hipotezė

Pagal tą tyrimą, nusikaltimą įvykdė kaukaziečiai, pavesti Kijevo pusėje kariaujančių gentainių bataliono vado. O šis tokį nurodymą galėjo gauti iš garsiojo Maidano komendanto, dabar užimančio Rados pirmininko pirmojo pavaduotojo kėdę, – A.Parubijaus.

Ši asmenybė gana gerai žinoma: jis, be abejonės, – didelis užatlantinių slaptųjų tarnybų „draugas“. Po perversmo nedelsiant paskirtas Ukrainos saugumo tarybos sekretoriumi,v ėliau permestas į kitas pareigas, o po rinkimų – į pastarąsias.

Žiniasklaida, kuri nelinkusi aklai pasitikėti oficialia Maidano versija, šį asmenį priskiria tikriesiems žūčių Maidane ir viso perversmo organizatoriams ir net pateikia reikšmingų bei ganėtinai įtikinamų faktų.

Dar daugiau, kai kurie informacijos šaltiniai skelbia, kad P.Porošenko ilgai savoje kėdėje neužsilaikys, o tada gali būti viskas pradėta nuo pradžių: krenta P.Porošenko, krenta ir jo statytinis – Rados pirmininkas. Jo pareigas perima minėtas A.Parubijus ir nedelsiant tampa laikinai einančiu Prezidento pareigas. O toliau numatyti ne taip sunku. Gal tai – tik svarstymai, gal tik eilinės hipotezės, kurių dabar labai daug, bet… Ar kas nors prieš daugiau kaip metus tikėjosi tokių įvykių Ukrainoje?

L.Graužinienė, prasidėjus politiniam „kipišui“ Kijeve, viena pirmųjų pakilo į kelionę Ukrainon ir net užlipo į sceną, garsiai skelbdama Lietuvos palaikymą, nors, atvirai kalbant, iš tiesų galėjo kalbėti tik savo ar nedidelės mūsų šalies piliečių vardu. Maidaniečiai jai plojo ir skandavo „ačiū“. Ar ši tuomet ne taip seniai „iškepta“ Seimo pirmininkė galėjo imtis tokių veiksmų, sakysim, be tuometinio partijos pirmininko žinios ir pritarimo? O kaip su Prezidente? Ar manote, kad ši valdinga ir ambicinga asmenybė būtų pakentusi tokį naujosios Seimo lyderės akibrokštą? Vargiai. Taigi…

O A.Kubilius? Ši partija net užkimusi rėkia Kijevo nacionalistų naudai ir visada pasiruošusi išmesti ranką į priekį, kilstelėti ir sušukti: „Šlovė Ukrainai, didvyriams šlovė“. Negi partijos pirmininkas galvoja kitaip? Nepamirškime, kad jis taipogi lakstė į tą šalį ir ,atrodo, net yra paskirtas kažkokiu patarėju ar net padėjėju.

Dar daugiau, prisimenant rašinio pradžioje išdėstytą versiją apie konservatorių partijos lyderių pasikeitimą, galimai Prezidentūros „zakrastijonui“ – ne vien politika, bet jį visada rėmusiųjų verslas galvoje? Juk Prezidentės pagalba iš lenkų atėmus energetikos ministro portfelį, jis, net neklausiant premjero, nepaprastai greitai buvo atiduotas šio politinio klano statytiniui. O šis Prezidentės oficialaus vizito į Ukrainą metu primygtinai Kijevui siūlė imtis dujų terminalo šalia Odesos statybos. O „nepriklausomos energetikos“ projektų stūmimas jo, kai buvo premjeras, laikais, dųjų vežėčių, terminalo statyba? Juk visa tai perspektyvoje turėjo atnešti auksinius kiaušinius būtent iš Ukrainoje planuotų išgauti skalūninių dujų. Klausimų – daugiau nei atsakymų.

Ar galime kategoriškai paneigti, jog rusams vis labiau „artėjant“ prie pagrindinių B.Nemcovo nužudymo užsakovų ir tikrųjų šio nusikaltimo tikslų, sakysim, tiriant to paties A.Parubijaus ryšius, telefoninius pokalbius ir taip toliau, tarp artimai bendravusiųjų nebus rasti ir kažkieno iš mūsiškių telefonų numeriai? O jei dar egzistuoja ir įrašai?Rusijos turima technika nė kiek nenusileidžia amerikietiškajai. Tada galimai kiltų milžiniškas skandalas, bent jau vietinės reikšmės.

Gal todėl taip skubiai buvo priimti tokie sprendimai? Gal.

Tačiau pabūkime žmoniški ir galimai priimkime dar kitokį požiūrį į visa tai: L.Graužinienė paliko partijos pirmininko postą, kad į jį po suvažiavimo vėl galėtų grįžti Viktoras.

Kalbama, kad partija – ant skilimo ribos ir be paties įkūrėjo įsikišimo sunku bus priversti tuos „separatistus“ paklusti. Žinant, kad Viktorui jau kuris laikas baudžiamoji byla – didelė rakštis sėdimojoje, galimai labai netolimoje ateityje prireiks kokiame nors labai svarbiame Seimo balsavime ir Darbo partijos paramos, už kurią ta politinė byla gali būti ilgam nugrūsta į archyvą, arba gauta indulgencija.

Tiek to, pagyvensime – pamatysime. Jei šitie veiksmai šiandien kelia pamąstymus, tai ryt – poryt taps visiškai suprantami.

Kvailį ir bažnyčioje muša

Taigi, kas dar Lietuvos padangėje buvo reikšmingesnio? Aišku, negalima apeiti šeštadienį visuose televizijų ekranuose paviešintą naujieną, kad Jos Ekscelencija Kijeve atsiėmė „Metų žmogaus“ apdovanojimą.

Nežinau, tikriausiai jai tai labai reikšminga, gal net daliai mūsų tautos, bet aš būsiu visiškai atviras: man – gėda. Kai antikonstitucinio perversmo dalyviai, vėliau abejotinomis priemonėmis įteisinę savo veiklą, skelbia mano šalies vadovą Ukrainos „Metų žmogumi“, tai reiškia, kad anoji pridėjo prie viso to ne vieną pirštą, o tuo pačiu – ir visi mes.

Nežinau, bet man atrodo, kad net didžiausias karjeristas turėtų vengti tokių prieštaringai vertinamų apdovanojimų, nes visa tai ateityje gali virsti į tiesioginę atsakomybę dėl sukelto pilietinio karo žiaurumų. Ar mes istorijos vingiuose vėl norime būti apkaltinti, kaip dėl keleto tūkstančių puskvailių, dalyvavusių žudant žydus paskutiniame kare, kad buvome po karo įvardinti „žydšaudžių tauta“?

Kaip ten bekalbėtume, kaip besvarstytume, bet visi tie politiniai, teisiniai manevrai per įvardintą laikotarpį, kai vėl ima didėti propagandinė neapykantos kaimynams sklaida, kai pas prieštaraujančius tokiam požiūriui imamos daryti kratos, o viešos erdvės (geležinkelio stotys) virsta galimomis provokacijų erdvėmis, kai mano šalyje įsikuria svetimos šalies kariuomenė, už kurios išlaikymą mes patys būsime priversti mokėti, kai galbūt už prieštaringą paramą dar prieštaringesniam režimui šalies vadovas gauna apdovanojimą, o koks nors tik mums žinomas rašytojas ima siųsti laiškus Rusijos Prezidentui, kurie istorijos prasme mažų mažiausiai diskutuotini, o jei atvirai – beverčiai, tampa aišku, kad dauguma mūsų šalies valdančiųjų kartu su nedidele dalimi piliečių išsikasė patys sau karo kirvį, šoka apie rusenantį laužą „Bitute, pilkoji“, staugia visais balsais: „Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai“ ir spjaudo jo pusėn degaus skysčio pilnomis seilėmis. O visi kiti, apimti nerimo ir nevilties, žiūrime į visa tai bei tikimės Viešpaties malonės.

Nesitikėkime, kvailį ir bažnyčioje muša. O mes su jumis – tokie.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą