Laisvė be laisvos spaudos arba laisvė atsisakyti „savo noru“ laisvės

10
1
- Reklama -

Kodėl Lukiškių aikštėje nepastatyti paminklo LIETUVIŠKAI MOKYKLAI? KK nuotr.

Prancūzijoje religiniai fundamentalistai sušaudė vieno laikraščio darbuotojus už pranašo Mahometo karikatūrų spausdinimą. Tai sukėlė didžiulę viso demokratinio pasaulio vadovų reakciją. Šis laikraštis tikriausiai neužsidarys, nesubankrutuos?

Lietuvoje tyliai užsidarė ar ruošiasi dėl materialinių priežasčių užsidaryti, kaip pranešė paskutiniame 2014 metų numeryje jo redaktorius Algis Kusta, beveik vienintelis buvęs socialdemokratinės minties skleidėjas – žurnalas „Gairės“. Nei Lietuvoje, nei pasaulyje –reakcijos jokios.

Karikatūros, aišku, svarbu, juokinga, gal ir pralinksmina jų mėgėjus. Jų paskirtis – kritiškai įvertinti, ar pasišaipyti iš to , kas nepatinka, ar švelniai pasijuokti iš to, kas malonu, bet juokinga. Kartais jos gali išreikšti net ir idėjas, bet, žinoma, be gilesnės jų analizės.

„Gairėse“ irgi būdavo ir karikatūrų, ir jumoristinės ar satyrinės poezijos. Buvo ir sukarikatūrintų literatūrinių vaizdelių. Bet buvo ir gilesnės, konkretesnės mūsų nelaimių (rinkos visuomenės susvetimėjimo, nedorybių, nutautėjimo, gamtos naikinimo ir kitų socialinių patologijų) analizės.

Šis socialdemokratinis žurnalas toli gražu nebuvo savos valdžios ar globalinio kapitalo (valdžios lovio ir pinigų maišų, anot lietuvių inteligentų) interesus atstovaujantis ir ginantis trubadūras, ko nepasakysi apie daugelį kitų prabangių žurnalų ar laikraščių.

Gal todėl jis ir užsidaro (kas mėgsta kritiką?!), nors , atrodo, socialdemokratai dar tebėra valdžioje? Gal todėl ir kiti spaudos leidiniai, kurie buvo tautinės ar patriotinės pakraipos, kurie buvo kritiški valdžios ir stambiojo kapitalo atžvilgiu užsidarė? Gal didysis kapitalas ne šiaip sau smaugia smulkųjį kapitalą ir privačius, laisvus laikraščius, nes mato juose grėsmę savo valdžiai? Ar toks žurnalo ar laikraščio subankrutavimas, kai iš esmės nebelieka platesnės ir gilesnės valdžios ir kapitalo kritikos, irgi nėra potenciali grėsmė spaudos laisvei, ar nėra kritikuojančių laisvų balsų slopinimas?

Koks nors liberalas pasakytų: „kas čia tokio?“ Prekė nepaklausi, gamintojas bankrutuoja. Juk jis, liberalas, net švietimą, net sveikatos apsaugą ar ekologiją, net pačią šeimą vertina tik iš rinkos „perku-parduodu, parsiduodu“- pozicijų. Ir pridurtų, kad patys socialdemokratai, jų partijos veikėjai, ypač tie, kurie „Europoje“ gauna fantastinius atlyginimus, kalti, kad neberemia savo žurnalo. Juk anksčiau J.V.Paleckis ar A.Sakalas berods rėmė… Be to, pridurtų, kad ir socialdemokratiniai „burbuliuotojai“ ir kritikai – skaitytojai (bei rašytojai) patys kalti, kad gausiau neprenumeravo savo idėjas skleidžiančio žurnalo ir jo nepalaikė.

Iš dalies jie teisūs, bet ne visai. Kai gauni ubagišką dviejų ar trijų šimtų eurų pensiją ar atlyginimą, nelabai lieka centų laikraščiui ar knygai. Eini į biblioteką skaityti. Deja, ne visos bibliotekos valdžią kritikuojančius leidinius užsako, nors pačios bibliotekininkės sako, kad jie yra labiausiai skaitomi leidiniai. Net kultūros įstaigos, net mokyklos demonstruoja didžiojo kapitalo valdžiai lojalumą…

O valdžia, taip ginanti ir apverkianti tolimos Prancūzijos žurnalistus (ir mums, lietuviams, jų gaila), ar gina, ar remia materialiai, nors moraliai, mūsų žurnalistus, mūsų spaudą? Kalbu ne apie kažkieno išlaikomą reklaminę žiniasklaidą, propaguojančią biznį ir bizniaujančią taipogi…

Vargu bau, nes buvo net bandymų uždėti spaudai apynasrį, persekioti žurnalistus ir leidinius. Kartą berods V.Adamkus pasakė, kad taip nedera elgtis, kad spaudos laisvė yra demokratijos „pagrindų pagrindas“ (nors ir kritikuotų patį V.Adamkų). Gražūs žodžiai.

Bet tikrovė kitokia. Kultūros, švietimo, spaudos, leidyklų, spaustuvių ir kiti svarbiausieji tikrai laisvei ir demokratijai darbo barai prilyginti turgaus prekeivių ir kitų biznelių veiklai ir vienodai apmokestinami, kartais net negaunant jiems jokio pelno. Užtat spauda tokia brangi. Taip laisvas spausdintas žodis nuvaromas į bankrotą, negali plačiau paplisti. Neremiama laisvesnė spauda ir reklamos davėjų, nes pasaulio turtuoliai nemėgsta juk remti savo kritikų, o gal net potencialių konkurentų.

Suprantu ir kritikų kritiką, juk kritika dažnai būna paviršutiniška, nepakankamai paremta konkrečiais faktais, konstruktyvi, pozityvi, bet jei kritika būtų pozityvi, ji nebebūtų kritika, bet būtų panegirika…Tai kitas žanras. Pasaulis teisingai pasipiktino, kad buvo užpulta teisė kritikuoti, teisė juoktis ir išjuokti. Bet reiktų pasižiūrėti ir į krislą savo akyje…

Neseniai, Laisvės gynėjų dieną, buvo sakomi pamokslai didvyrių, kritusių už laisvę garbei. Visai pelnytai.

Bet taip pat šventės dieną buvo paskelbta, kad lietuvių tauta išsakė savo nuomonę, kad yra tarp trejeto labiausiai nelaimingų tautų pasaulyje (pirmaujame berods net savižudybių skaičiumi). Tai įrodo, kad tauta nenusiteikusi šventiškai, kad ji nėra kvailiai, kad teisingai įvertina savo padėtį, nepaisant oficialaus „opiumo“.

Pirmaujame juk atsisakymu „savo noru“ taip sunkiai iškovotos savo nacionalinės laisvės. Gal todėl ir liūdi lietuviai…

Kai TV kala reklamą, kad „euras – ateitis mūsų rankose“, tai skamba kaip pasityčiojimas iš laisvės. Juk euras – tai ateitis jau užsienio bankų rankose… Kai vėl visaip propaguojama „tautų draugystė‘ , tai skamba kaip pasityčiojimas iš savo nykstančios tautos. Tai, kaip ir nevykęs, pompastiškas, laisvės švenčių šventimas, kai FAKTIŠKAI savo noru laisvės atsisakoma, kai mūsų laisvė vagiama, ar jau net pavogta, labai primena buvusį sovietinį, komunistinį „rojų“ ir jo propagandistus…

Beje, N. Medvedevas paskutiniame „Gairių“ numeryje teisingai pastebėjo, kad politiniame lygmenyje tautų draugystės nebūna ir neturi būti, bet turi būti tautinių, savo liaudies interesų gynimas… Gili mintis, nes tik esant teisingumui ir lygybei tarp tautų, didelių ir mažų, gali atsirasti ir jų savitarpio tikroji pagarba, tikroji draugystė. Ypač tą draugystę sustiprintų didžiųjų tautų padarytų mažai lietuvių tautai skriaudų viešas pripažinimas, o gal net atsiprašymas. Realių skriaudų ištaisymo, visapusiško žalos atitaisymo vargu ar galima tikėtis…

Net du dideli broliai patriotai, buvęs drąsus sovietinis disidentas ir dabartinis literatūrinis Lietuvos disidentas, neseniai pasakė, vienas, kad lito panaikintojus prakeiks ateities kartos, o kitas, kad vargu ar jos bebus – tos kritiškai mąstančių, savo tėvynę ir tautos bei liaudies interesus ginančios lietuvybę puoselėjančių lietuvių kartos. Juk tirpstame sparčiausiai Europoje.

Ilgai svarstoma, koks paminklas turėtų stovėti Lukiškių aikštėje, partizano, savanorio, Kudirkos – tautos himno autoriaus? Man atrodo, kad jis jau sukurtas, tai Rimšos skulptūra – Mokykla. Joje pavaizduota lietuvė motina, kuri LIETUVIŠKAI mokė savo vaikus, nors visa valdžia, mokykla, visa spauda ir net bažnyčia mokė NELIETUVIŠKAI. Ir atgimė tada Lietuva, nes buvo tada dar lietuvių moterų.

Bet mūsų dabartinėje „laisvoje“ ir laisvai bankrutuojančios lietuviškos, kritinės spaudos tikrovėje, kai siekiama nulietuvinti net mokyklą ar net gatvių (net miestelių?) pavadinimus, ar tokioje Lietuvoje lietuvybė tebėra vertybė?

Klaipėdietis rašytojas K.Kaukas sakė, kiekviena tauta yra išrinktoji. Kitaip sakant ji nėra ir neturi būti substratu kitoms tautoms.

Ar tikrai kiekviena maža tauta savo unikalia kultūra, kalba, savo unikaliu genetiniu kodu yra reikalinga ir brangi pasauliui ir Europai? Kol kas to nematyti…

Jonas Siaurukas

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą