Liko dar viena politinė jėga

109
6
- Reklama -

"Prezidentui R.Paksui visi draudimai bus pašalinti, kai jis jau nebebus nieko vertas. Kai bus į miltus sutrinta ir pavėjui paleista visa dabartyje dar turima politinių bedražygių galia, o be jos jis - plikas kaip persenusio barsuko pakaušis." KK nuotr.

Mintis apie „tvarkiečius“ sąmoningai palikau pabaigai. Būtent šios politinės jėgos likimas, bent jau man, kelia didžiausią nerimą, nes,manau, tai galėtų būti iš tiesų vienintelis, vis dar plačiuose politiniuose vandenyse plaukiojantis ir konservatorių bei jų patarėjų į priekį stumiam, visa griaunančio liberalizmo „lėktuvnešiui“ galintis pabandyti pasipriešinti „laivas“. Kitos jėgos realiai šiandien nėra. Ir vargiai bus leista atsirasti. Nemanau, kad ateinančiuose rinkimuose į Seimą vėl užgims koks nors naujas politinis projektas, panašus į „valinskiečius“ ar „drąsiečius“. Nebent kokie nors „komitetai“ kaip savivaldoje.

Kad ši politinė jėga vis dar kelia nerimą senosioms partijoms, įrodo ir tai, jog imtasi jos skaldymo procedūros ar net neviešinamų netiesioginių grasinimų. Tai, kad pasitraukė Mazuronio klanas ir tokie „ėjimai“ susilpnino partijos galią, nors iš tiesų tai gali būti sveikas apsivalymas nuo vidinį trobos grindinį ėdančio grybo,vis vien galingos griūties efekto nesukėlė.

Visai kitaip atrodo teisėsaugos ne taip seniai panaudotos poveikio priemonės. Jos nepaprastai identiškos kovos prieš „viktoraičius“ taktikai.

Kaip tyčia reikiamu metu kažkoks šios partijos narys, kažkada sėdėjęs ganėtinai aukštokoje kėdėje, berods, VRM, ištraukiamas į viešumą ir paskelbiamas nusikaltėliu. Matyk, jis naudojosi savo pareigomis ir iš to pelnėsi. Pagal tik tyrimą vedantiems žinomus faktus, galimai šis ne sau į kišenę dėjosi, bet partijai, paties lyderio pavestas, į “juodą kasą” tempė. Prie viso to pridėkime kratas to paties Mazuronio visiškai neseniai valdytoje Aplinkos ministerijoje, kurioje šis iš kvailumo arba ne, galėjo palikti kažkokius galimai nusikalstamo “siūlo” galus, ir vaizdelis ima ryškėti.

Ne, negali sakyti, jog visa tai absoliučiai iš piršto laužta. Žmogaus delnai į save riečiasi, todėl ir tarp baltų vištų juoda pasitaiko. Net nebandau neigti, jog taip gali būti ir šiuo atveju, bet aiškiai matomas noras atskiro partijos nario veiksmus užkabinti partijos lyderiui ar net visai partijai, o ir pasirinktas laikas sukelia daugiau abejonių nei pritarimo.

Kuo tas politinis junginys toks grėsmingas „politiniams seniams“? Prisiminkime dešimtmečio senumo (kiek daugiau nei dešimt metų) įvykius: Prezidento rinkimai. Pirmas turas. Pirmauja Prezidentas Adamkus. Jokios naujienos. Jau įsigalėjusi konservatoriškoji – socialdemokratinė sistema įsitikinusi šio žmogaus pergale. Pirmas netikėtumas – nepakanka vieno rinkimų turo. Į antrą turą prasmunka šių partijų nemalonėn patekęs R.Paksas. Nerimo kirminėlis sukrebžda, bet pažvelgus į skelbiamus rezultatus, aiškiai matyti ryškus ir galingas balsų skirtumas. Prezidentui Adamkui, kaip tada skelbė absoliuti dauguma save vadinančių politologais, apžvalgininkais, antrame ture prisidės konservatorių ir tų pačių socialdemokratų rėmėjų balsai, todėl pergalė – garantuota. Kad tokia eiga patikėjo visi, galima buvo įsitikinti pažvelgus tolimesnius viešus abiejų kandidatų debatus. Paksą puolė visos politinės jėgos. Kaip kokie juodi varnai baltą kuosą.

Tai, kas įvyko toliau, iki šiol rimto paaiškinimo nėra. Gal rinkėjui pagailo visų puolamos „kuosos“, o gal kandidato R.Pakso komandai pavyko neutralizuoti galimus balsavimo rezultatų klastojimus, bet po dviejų savaičių sekmadienio naktį bumptelėjo politinė, sakyčiau, „branduolinė bomba“. Nė kiek neperdedu.Tokių rezultatų niekas nesitikėjo ir nelaukė. Tai buvo neabejotinas smūgis sistemai. Žiaurus smūgis. R.Paksas tapo Lietuvos Prezidentu. Užsispyręs žemaitis gavo tautos mandatą. Deja, bet tik tautos. Nei užjūrio šeimininkas, nei vietiniai „turtingieji“ ar „neklystantieji“ šito nelaimino.

Jei panaši “demokratinė” piliulė pirmojo Prezidento rinkimuose sunkiai, bet buvo nuryta ir a.a. Brazauskui, nors ir bandyta iškasti duobę, bet leista išsėdėti kėdėje visą kadenciją, tai antram tautos akibrokštui neutralizuoti būtina buvo imtis priemonių. Tik prabėgus inauguracijai, buvo pradėtas vykdyti, mano nuomone, pats gėdingiausias šalies naujausios istorijos laikų projektas, kurį aš pavadinčiau „rūmų perversmu“.

Beje, aš manau, kad tos kalbos, tie tvirtinimai apie kažkokių firmų, kurios lyg ir rėmė Prezidento R.Pakso rinkimų maratoną, o jam laimėjus pabandė tvirčiau atsistoti ant kojų porinkiminė veikla, kažkuria prasme gali būti ir tiesa. Galima tai suprasti, nes naujasis Prezidentas ir ypač jo aplinka puikiai žinojo sistemos struktūrą, kurioje įtakingas verslas turi ganėtinai dideles galias, tačiau tada nemaniau ir dabar netikiu, kad R.Paksas tuo pats tiesiogiai užsiėmė. Tačiau, matyt, to pakako, kad „turtingieji ir neklystantieji“ susivienytų ir, gavę palaiminimą iš šeimininko, imtųsi tautos išrinkto šalies Prezidento „politinės mirties“ scenarijaus.

Likimas lėmė, kad jau prezidentinės „komos“ laiku teko kartą susitikti su Prezidentu Paksu. Ne tik klausyti jo kreipimosi į rinkėjus pilnutėlėje kino salėje, bet ir persimesti vienu kitu žodeliu prie kavos puodelio.Tai buvo neplanuotas ir absoliučiai netikėtas dalykas. Stebėjau jo pavargusį veidą, bet vis dar tvirtumu bei ryžtu spindinčias akis, ir nemaniau, kad „perversmininkams“ pasiseks. Deja, kas buvo toliau, jūs puikiai žinote. Manau, puikiai prisimenate kai kurias žiniasklaidoje mirgėjusias antraštes: „R.Paksas – politinis lavonas“ ir panašiai.

Prabėgo daugiau kaip dešimt metų nuo tų dienų, bet didelė dalis tų, kurie tada balsavo už R.Paksą ir savo balsais pasodino jį į Prezidento kėdę, tada net negalėjo pagalvoti, kad taip žemaičiui savo balsais nutiesė kelią ir į „politinę Golgotą“. Ta rinkėjų dalis jo pašalinimą priėmė kaip antausį patiems sau, todėl dar ir šiandien nė vienas rimtas apžvalgininkas ar politologas negalėtų absoliučiai tvirtai pasakyti, koks būtų realus rinkimų rezultatas, jei nuverstajam dar kartą leistų juose dalyvauti. Mūsų laisva tauta laisvuose rinkimuose – nenuspėjama.

Teisybę sakant, dalis tų rinkėjų jaučia pagiežą ne tik tiems politikams, kurie tada aiškiai ir nuolankiai dalyvavo interpeliacijoje, bet ir pačiam Prezidentui Paksui už jo neryžtingumą. Tada jis turėjo visas galimybes kreiptis į savo rinkėją ir atvirai paprašyti pagalbos. Manau, kad tada, Seimui priimant galutinį sprendimą, ties šia „Lietuvos širdimi“ galimai būtų susirinkę nė kiek nemažiau tautos, nei įsimintinų sausio įvykių metu. Gal tai ir buvo valstybinis „agonijoje“ besiblaškančio Prezidento žingsnis, siekiantis nepriešinti tarpusavyje piliečių ir nekelti valstybėje sumaišties, bet ar visi jį palaikančioje pusėje ir priešininkų stovykloje tai suprato?

Praėjo daugiau kaip dešimt metų. Ne visi, patekę „komon“, atsibunda ir pasikelia, bet šiam pavyko. Maratonas bylų teismuose nuplovė mestų kaltinimų bjaurastį, beliko tik kažkoks blaiviam eiliniam protui nesuprantamas – politinis kaltės „vėdaras“. Iki šiol nepanaikintas, daugiau nei abejotinas Konstitucinio Teismo sprendimas „šiurkščiai sulaužė priesaiką“ ir tuometinio Seimo sprendimo „figos lapas“.

Iki šiol stebiuosi šio žmogaus kantrumu ir patiklumu. Nežinau, kas jam, “atsistojus ant kojų”, patarė pasukti “legetimios kovos keliu”: sukurti politinę jėgą ir taip bandyti panaikinti paskutinę kliūtį dar vienam bandymui išgirsti tikrojo suvereno – tautos verdiktą. Susitarti su tais, kurie priėmė draudimą būti renkamu visam likusiam gyvenimui ir kurių nemažas būrys vis dar tebesėdi tose pačiose politinėse kėdėse ar iš užkulisių daro įtaką politiniams sprendimams. Neįmanoma „pasmerktajam“ ir „bausmės vykdytojui“ susikalbėti net po dešimties metų. Tada neteisusis turi prisipažinti klydęs ir prisiimti atsakomybę.

Negi šis naivuolis vis dar tiki su savo politinės jėgos keletą vietų Seime priversti konservatorius ir socialdemokratus „išplakti save viešumoje” ar pademonstruoti gailestingumą? Negi jis tiki, kad koks nors Strasbūro žmogaus teisių sprendimas gali ką nors rimtai pakeisti mūsų politiniame gyvenime?O, šventas naivume, ne vienas, tave pasikinkęs gyvenimiško kryžiaus keliu, jau pasuko į nebūtį.

Drąsiai sakau, nieko iš tokio minkymosi politiniame purve nebus. Mūsų šalyje, beje, kitose taip pat, „demokratija” ir teisingumas ne visiems vienodas ir taikomas. Mes jau seniai gyvename dvigubų standartų epochoje.

Laikas nusimesti rožinius akinius ir suprasti, kad sistemos saugotojai eina “va bank” – jie ima griauti paskutinę reabilitacijos nuolankiai prašančio apsaugos sieną – partiją “Tvarka ir teisingumas”.

Būkime atviri: šiandien, jei taip ir toliau eis, jau menkai kas betiki šiai partijai sėkmingais rinkimais į Seimą 2016 metais. Dar daugiau, dauguma politikos pranašų Prezidentą R.Paksą ir jo bendražygius vėl skelbia atsistojus ant politinės nebūties slenksčio. Ir jie yra teisūs. Deja, po šios “politinės mirties” vargiai bepavyks prisikelti.

Dar yra laiko. Dar ištikimiausias buvusio Prezidento rinkėjas laukia, dar viliasi. Bijau, kad eilinį kartą teks jam susitaikyti su mintimi, jog „viltis – kvailių motina”.

Ai, tenepyksta “tvarkiečiai”. Atleisk ir tu, mielas skaitytojau, kad priverčiu tiek ilgai maklinėti po mano keverzones, bet pabaigsiu atvirai ir tiesiai.

Prezidentui R.Paksui visi draudimai bus pašalinti, kai jis jau nebebus nieko vertas. Kai bus į miltus sutrinta ir pavėjui paleista visa dabartyje dar turima politinių bendražygių galia, o be jos jis – plikas kaip persenusio barsuko pakaušis.

Nebereikia laukti malonės – reikia pagaliau tikrai prisikelti. Norint išsaugoti politinę jėgą, norint patraukti rinkėją, norint, kad jis dar kartą, paskutinį kartą patikėtų ir ateitų su tikra viltimi prie urnų, reikia pradėti sakyti tiesą. Reikia virsti iš „sisteminės partijos” taikos ir bendradarbiavimo siekiančia partija. Ne karui ruoštis,o taikos ieškoti. Nebijoti, kaip kažkada sakė Šv.Jonas Paulius II. Nebijoti, kad konservatoriškos „beretės” ims klykti, kad pasamdytas ar fanatiškai nuteiktas jaunimėlis ims vėl žvakutes degioti ar kokius nors balandžius laidyti, kad sistemai ištikimi žiniasklaidininkai nebūtus dalykus ir mitus kurs, kad „prorusišku” ar kitokiu apšauks. Absoliuti dauguma tautos siekia taikos, siekia gerų kaimynystės santykių ir gyvena viltimi. Ne ta „pseudonepriklausomybės ir pseudopatriotizmo“ viltimi, bet teisingumo ir taikos viltimi.

Ar jis , ar jie gali prisikelti? Liūdna, bet netikiu, netikiu ir dar kartą netikiu,nors… Neseniai Pakso paskelbtas pareiškimas dėl žodžio laisvės trukdymų kažkur gilumoje užgavo kažkokią stygą, bet ir aš, ir daugumas kitų bijome tai paversti viltimi. Nežinau, bet man atrodo, kad šis žemaitis jau seniai susitaikė su savo padėtim ir nebeturi nei noro, nei jėgų. O gal paprasčiausiai bijo? Žmogiška? Tikrai taip, bet sunkiausiuose istorijos vingiuose visada gelbėjo žemaičiai, o kito tokio lygmens, deja, nėra, o jei ir atsirastų, tai jam nebus leista ateiti.

Kodėl aš kalbu apie jį? Todėl, kad jis buvo ir dar kažkiek liko „tautos Prezidentu”. Vėl jis juo gali tapti tik keliaudamas kartu su ja, suprasdamas ją ir vykdydamas jos, o ne vien sistemos valią. Kitoms politinėms jėgoms prasiveržti į Seimą nebus leista, o jo vadovaujama – jau seniai valdžios „prieškambaryje”. Svarbiausia neleisti konservatoriams,liberalams ir socialdemokratams dar kartą duris į „šviesą” užtrenkti.

Tai ar švęsime Prezidento Pakso tikrąjį Prisikėlimą? Netikiu, bet viliuosi.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą