Liudas Mažylis. Rusijos teritorinis terorizmas: desperatiški referendumai Rytuose

0
25
Porf. Liudas Mažylis. EP nuotr.
- Reklama -

Rusija „įvykdė“ net keturis pseudoreferendumus. Tai – nenauja jos užvaldytose žemėse, tik šįkart glumina ir pribloškia pati proceso anatomija, beribis pasityčiojimas iš bet kokių tarptautinių normų. Tų teritorijų Maskva net pilnai nekontroliuoja, arba jose vien dykra ir griuvėsiai, gyventojai pabėgę arba ištremti… o referendumai „vykdomi“.

Sovietų Sąjungos teritorijoje nedemokratiniai referendumai nebuvo naujiena. Okupavus dalį pietų ir rytų Ukrainos teritorijos, Kremlius mato, kad negali jų išlaikyti, todėl imasi visų įmanomų desperatiškų metodų: mobilizacija – nesiseka, taktinis branduolinis smūgis – reikštų karo pradžią jau ir Rusijos teritorijoje. Todėl kas beliko – aneksija referendumais?

Matant šių dienų įvykius Ukrainoje, konkrečiai skubiai rengiamus neteisėtus referendumas, susidaro vaizdas, kad per 30 metų netoli nuriedėjome. Chronologiškai prisimenant visus nelegalius referendumus ir Rusijos remiamų marionetinių respublikų netikėtus atsiskyrimus, akivaizdu, jog visa tai vykdavo būtent iš Kremliaus desperacijos ir baimės prarasti įtaką rytų erdvės valstybėse.

Padniestrės separatistinis regionas, dar 1990 metais nelegaliai atsiskyręs nuo Moldovos, 1991 m. pasiskelbė nepriklausoma respublika, o 1992 m. pradėjo karą ir su pačia Moldova. Tai bene vienas iš pirmųjų Rusijos sufabrikuotų po sovietinių „įšaldytų“ konfliktų regione.

Rusijos „taikdarių“ pajėgos Padnestrėje, pagal 1992 m. paliaubų susitarimą su Moldova, turėjo pasitraukti dar 1999 m. Tačiau po šiai dienai Maskva nepasirašo taikos susitarimo su Moldova ir toliau rotacijos būdu siunčia „taikdarius“.

2006 m. ESBO ir kitos už rinkimų stebėjimą atsakingos organizacijos pranešė jog, Padnestrėje „aktyvistų“ grupės paprasčiausiai ėjo į žmonių namus ir reikalavo balsuoti arba ieškotis naujos vietos gyventi. Jau tuomet vykdė nepalankių gyventojų „filtracijas“.

Tą šiandien matome ir Ukrainoje, vadinamąjį „door to door“ (liet. nuo durų ligi durų) principą. Demokratinėse šalyse „door to door“ nėra blogai, tačiau tai niekada nebūna balsavimas, tai – paprasčiausia politinės agitacijos forma.

Normaliose demokratinėse šalyse, tokia praktika įprasta. O ką daro rusai? Ateina, beldžiasi į duris ir žymi, kad jūs sudalyvavot referendume. Taigi toks „door to door“ neturi nieko bendro su normaliu demokratiniu pasauliu.

Dabar, jeigu Ukrainoje laikinai užimtuose regionuose balsuosi – „ne“, gal ir pažymės „ne“. Nėra tvirtai grasinama nušauti – bet gyventojai suvokia jog pasirinkus – „ne“, atsiranda pavojus gyvybei, šeimai ir galimai „filtracijai“. Tai – demokratijos parodijos procesas, ir ne daugiau.

Nepaisant šio viso nelegalumo ir rinkimų sistemos parodijos, šiaip ar taip referendumo rezultatais Kremliuje bus mojuojama. Rusai paskutinę referendumo dieną, rugsėjo 27-ąją,. jau aiškino, kad Donecko, Luhansko – 98 proc.; Chersono ir Zaporižios srityse 93 proc. ir 87 proc. pasisakė už prisijungimą prie Rusijos Federacijos. Remiantis Rusijos agentūrų duomenimis, jau nuspręsta, kad Dūmai patvirtinus, Ukrainos regionai tampa Rusijos dalimi. Dūma patvirtins teisės aktus, kuriais oficialiai įtrauks šiuos keturis regionus į Rusijos Federacijos teritoriją.

Tokiu būdu Kremlius bet kokią Ukrainos armijos kontrataką prieš šiuos regionus bandys traktuoti kaip puolimą prieš Rusiją. Europos Sąjungos šalys, Jungtinė Karalystė, vakarai ir kitos demokratijos nei praeityje, nei šiuo metu Rusijos pseudo respublikų nepripažins.

Dar 2022 m. pirmojoje pusėje buvo kilusios naujos teritorinės grėsmės dėl separatistinio Pietų Osetijos ir Abchazijos regionuose paskelbtų ketinimų organizuoti referendumus dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos. Reikia tik vėl priminti, kad de facto Pietų Osetija ir Abchazija nėra tarptautinės teisės pripažintos kaip suverenios teritorijos. ES narės visą laiką palaikė ir palaiko Sakartvelo teritorinį vientisumą, nepripažindamos tų teritorijų autonomijos.

Europos Vadovų Taryba birželio 24 d. taip pat pareiškė, kad yra pasirengusi suteikti šalies kandidatės statusą Sakartvelui, kai bus atsižvelgta į prioritetus, nurodytus Europos Komisijos pateiktoje pozicijoje dėl Sakartvelo paraiškos dėl narystės ES. Todėl tokį sprendimą galima traktuoti kaip drąsų atsaką Rusijos bandymams sustiprinti savo įtaką separatistiniuose regionuose ir pačiame Sakartvele.

Rusijai trūkstant karinio personalo separatistiniuose regionuose Kaukaze, referendumų rengimas atrodo kaip komplikuotas ir šiuo metu sunkiai įgyvendinamas reikalas, tuo labiau, kad jie jau oficialiai turėjo būti suorganizuoti liepos mėnesį.

Žinoma, pseudo legitimumo Rusija visą laiką bando semtis iš vadinamųjų „draugiškų“ šalių palaikymo. Tai galima matyti pagal Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos rezoliucijų balsavimus. Juk atsiranda šalių, kurios palaiko geopolitinius Kremliaus veiksmus, nemato jokio karo. Sirija kartu su diktatoriumi Bašaru al-Asadu priešakyje tikrai pripažins pseudoreferendumus Ukrainoje kaip teisėtus. Iranas, kuris dabar skendi protestuose dėl nuolatinių žmogaus teisių pažeidimų prieš moteris, irgi išliks ištikimas Rusijos sąjungininkas.

Pavienės rusų ginklais ir pajėgomis remiamos valstybės Afrikoje bei Pietų Amerikoje taip pat gali pripažinti neteisėtai rengtų referendumų rezultatus. Tačiau, kas iš to, jeigu dauguma šių „draugiškų“ Rusijai valstybių pačios neturi jokio legitimumo, o jo bando semtis iš nedemokratinių veiksmų, o ne konstitucijos ar institucijų.

Visgi, trečiojo pasaulio valstybėse „azijiniai“ referendumai – įprastinė praktika. Valdžios išsaugojimas bet kokia kaina yra išskirtinis bruožas jungiantis visą šitą Rusijos „draugų“ aljansą. Pavyzdžiui, Lukašenka dar pieš vasario 27 d. referendumą Baltarusijoje žinojo, kad reikės atiduoti savo teritoriją Putinui.

Tokia sąlyga savotiškai pasitarnavo Lukašenkos režimui, kadangi jau tada turėjo tautos „įgaliojimus“ užleisti Rusijai branduolinį ginklą. Nepaisant referendumų nelegalumo, jo rezultatai tampa Putino koziriu įgalinančiu naudoti visas priemones ginti tariamą naująją Rusijos teritoriją. „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“ dujotiekiai netikėtai patyrė „avarijas“, dėl kurių tikėtina, kad visam laikui gali tapti neoperatyvūs. Tai kol kas panašu į Putino kerštą ir tolesnį energetinio karo eskalavimą.

Tačiau Europos Komisija rugsėjo 28 d. jau paruošė naujas gaires sankcijoms, kurios apims eksporto produktus ir tikėtina Rusijai kainuos papildomus 6,7 mlrd. Eur. Septintasis sankcijų paketas tikėtina nustatys importuojamos naftos kainos lubas bei palies Rusijos piliečių judėjimą Šengeno zonoje. Spalio viduryje ES užsienio reikalų ministrai galutinai patvirtins visas naujojo sankcijų paketo priemones. Vakarų atsakas išliks ryžtingas.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą