M. Kundrotas. Ar atpažinsime nūdienos Markulį?

5
11
- Reklama -
Politologas Marius Kundrotas. KK nuotr.
Politologas Marius Kundrotas. KK nuotr.

Tautosakoje žinomas atvejis, kai vagis, bėgdamas minios priekyje, garsiau už visus šaukia: laikyk vagį! Lietuvių rezistencija kupina karčių patirčių, kaip garsūs laisvės kovotojai suklastotose nuotraukose vaizduoti šalia žinomų priešo agentų. Taip siekta tautai įteigti, jog šie laisvės kovotojai patys yra agentai ar bent – agentų įtakoje.
Prieš daugelį metų teko pažinoti ponią L., kuri, vos susitikus, prapliupdavo paskalomis apie vieną ar kitą tautinį lyderį. Ar tau žinoma, kad Stanislovas turi psichikos problemų? Kad Ričardas – saugumo agentas ir infiltratas? Kad Romualdas – intrigantas ir aferistas? Kiek anksčiau tautininkų judėjime buvo toks ponas V., kuris man nuolatos juodindavo tuometinį judėjimo lyderį Gintarą ir šviesaus atminimo Kazimierą, o kitiems juodindavo mane.
Šiandien regime kitą poną V. – koks sutapimas – juodinantį kitus tautinio judėjimo veikėjus. Daugelį metų šis ponas ir jo komanda darė viską, kad kuo daugiau patriotų atitrauktų nuo realios – rinkiminės – politikos ir nudrenuotų į fiktyvią pasyvios rezistencijos, viešosios kritikos erdvę. Bet štai patriotai ėmė vienytis rinkimams ir tada šis ponas su savo pakalikais taip pat suskubo į rinkimus. Bet, užuot vieniję, jie išsyk žengė kaip skaldytojai.
Jų principas – „Mes arba niekas“. Kai į politiką grįžęs ir daugelio patriotų pripažintas lyderiu Arvydas pasiūlė telkti jėgas, V. ir Co tai pasidygėdami atmetė, o kiti tautiniai lyderiai – Naglis, Stanislovas – išvis ignoruoti. Ir štai, kai viešai nuskambėjo siūlymas kurti bendrą politinę jėgą, kuriai vadovautų Arvydas, Naglis, Gintaras ir Stanislovas, V. stovykla staiga ėmė „ginti“ juos vieną nuo kito. Arvydas jau tarsi pripažįstamas, o Naglio parama Arvydui pateikta kaip Judo bučinys, sistemos projektas atiduoti Arvydo rinkėjų balsus valstiečių Sauliui.
Išties, sistemai baisu, kad susikurs politinė organizacija, realiai galinti pretenduoti į frakciją po artimiausių Seimo rinkimų. Variantą, kad parama vienam kandidatui iš tiesų reiškia paramą kitam, galėjo sugalvoti tik ligonio vaizduotė arba labai profesionalaus intriganto protas. Gerbiant V. intelektą lieka tik pastarasis variantas.
Tiek senosios kartos tautininkus, tiek centristus, tiek tautinius konservatorius dergianti V. komanda svaigsta apie tai, kad iš jų komiteto, žmonių skaičiumi nusileidžiančio bet kokiai partijai, staiga gims… Nauja partija? Ne, kur kas daugiau: ištisa nauja partinė sistema. Jei tai būtų vieno žmogaus sapalionės, tikrai būtų galima įtarti ligą, bet šiuos kliedesius platina visa komanda, kurioje pakanka užtektinai racionalių žmonių. Vadinasi, tai – sąmoningas naivių piliečių klaidinimas, kartu atitraukiant nuo realių politinių alternatyvų.
Ponas V. savo varžovus kovoje dėl tautos protų ir širdžių lygina su Judu – Jėzų Kristų išdavusiu apaštalu. O pats primena Juozą Markulį-Erelį, sovietinių okupantų infiltruotą į Lietuvos partizanų judėjimą su tikslu šį judėjimą sunaikinti. Erelis taip pat siekė suvienyti patriotus, bet tik po savo asmeniu, su tikslu juos sunaikinti. Šalia jau veikusio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto įkurtas Vyriausiasis Lietuvos atstatymo komitetas. Prieš sunaikinant reikėjo perimti ir užvaldyti…
Šioje byloje įdomiausias asmuo – Jonas Deksnys-Hektoras. Pagrindinis Erelio parankinis. Partizanai, identifikavę Erelį, kaip priešo agentą, Hektorui buvo daug atlaidesni. Panašu, jog pastarasis iš tiesų buvo nuoširdus patriotas, per vėlai supratęs, į kokias pinkles pateko. Jokios abejonės, kad pono V. komandoje yra aukščiausios moralės ir dvasinės kultūros žmonių. Jiems telieka palinkėti įžvalgos. Kas labiausiai taškosi priešų ir agentų etiketėmis, dažnai pats būna priešas ir agentas.
Šis principas turi išlygų. Nekalbėsime apie tokius veikėjus, kaip Zigmas, Rolandas ar ką tik praėjusiuose rinkimuose dalyvavęs Mindaugas, taip pat apeliuojantys į tautiškąją nišą. Šių žmonių pozicijas atskleidžia jų pačių pasisakymai: šie lyderiai orientuoti į Maskvą. Taigi, atsiribojimas nuo tokių yra doras, protingas ir gyvybiškai būtinas.
Tautinis judėjimas – tai lietuviška pozicija tarp Rytų imperialistų ir Vakarų kosmopolitų, tarp liberalizmo ir totalitarinio socializmo. Tai – prigimtinė šeima, klasikinė dora, tautinė kultūra, nacionalinė valstybė, socialinis solidarumas ir tikra pilietinė demokratija. Tai – vidurys tarp įvairių kraštutinumų. Šie principai atveria labai realią politinę perspektyvą. Tam bus visaip trukdoma – ir iš išorės, ir iš vidaus, infiltruojant savus agentus-smogikus. Išmokime juos atpažinti.

Marius Kundrotas

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą