Pasakėčia apie mešką

109
2
- Reklama -

Meška. sxc.hu nuotr.

Tiesą pasakius, ji, meška, iki šiol būtų ramiai sau drybsojusi lauže, jei ne tas nesibaigiantis triukšmas ir pastoviai nosį erzinantys svetimi neįprasti kvapai.

Kai jos refleksinis saugumo jausmas pagaliau trinktelėjo per snaudžiančias smegenis, ji lėtai pramerkė akis, neskubėdama, įjungusi visus savo biologinius lokatorius dar ilgai tyrinėjo išorę ir tik paskiausiai privertė save atsikelti ir išlįsti pasižvalgyti.

Vis dar pusiau atmerktomis akimis fiksuodama lyg ir įprastą aplinką, ji pradžioje net tris kartus kluptelėjo, peržengdama šakų ir išvartų kliuvinius. Vėliau, pataikiusi ant kažko minkšto, paslydo ir kelis metrus šliaužtelėjo ant miego metais gerokai sumenkusio užpqkalio. Tai ją išgelbėjo, nes tuo pat metu visai už jos nuvirto milžiniška eglė ir sunkiai prislėgė buvusį migį. Įsijungė visi vidiniai pavojaus varpai ir privertė pagaliau pilnai atidaryti stebėjimo langus.

Pradžioje meška nesusigaudė, kur pateko. Ji puikiai prisiminė, kad miegui pasirinko ramią ir tylią milžinišką sukritusių apipuvusių šakų krūvą tankumyne, o dabar prieš ją plytėjo laukymė, kurioje bolavo vienas kitas apykreivis beržas. Ir visa ta laukymė dar gaudė, drebėjo nuo jos pakraščiuose išsidėsčiusios žvėrių kariuomenės karingų šūksnių.

Nuo viso to jos šnervės išsiplėtė, praretėjusio kailio kiekvienas plaukelis prisipildė baimės, apatinė žiauna atkaro, išviešindama gerokai išmėtytą dantų skaičių, o gerklas suspaudė kažkoks didelis, neįveikiamas užraktas. Visas jos kūnas įsitempė ir sustingo.

O apspitę laukymę žvėrys vis gariau skandavo: „Paklusk, paklusk, paklusk…“

Iš kažkur atsiradęs nedidelis laukinių šunų būrys, garsiau už kitus dantimis kaukšėdami ir kaukdami, prasiveržę pro apsupties gretas, pravalė kelią.

Besileidžiančios saulės šviesoje tolumoje išryškėjo kažkas didelio, kuris vis artėjo ir artėjo. Kai kirto laukymės ribą, jau galėjai aiškiai matyti milžiniško briedžio traukiamas vežėčias. Jose sėdėjo net ne miško, o paprasta naminė kiaulė, kurios priekinės kojytės tvirtai laikė pastvėrusios įžaboto briedžio vadeles.

Kai ši keista procesija pasiekė nejudančią mešką, kuri dabar jau labiau panašėjo į iškamšą, o ne į gyvą padarą, kiaulė kriuktelėjo, kojytėmis truktelėjo vadeles, o šalia vežėčių trūsenantis apiplyšęs šunėkas krimstelėjo briedžiui į koją. Šis spyrė jam, bet nepataikė, tačiau įsakymą suprato.Sustojo.

Kiaulė dar kartą kriuktelėjo, tolumoje medžių viršūnėse kažkas sušlamėjo ir pulkas šikšnosparnių apgulė briedžio nugarą. Po akimirkos vežėčių ienos dusliai bumptelėjo ant samanoto laukymės paviršiaus, o briedis, pajutęs šių geradarių dantis, prunkšdamas ir kojomis trypdamas nuskuodė tolyn.

Kiaulė, paraudusi iš pasitenkinimo, stebint daugybei drąsių ir nepailstančių kovotojų, kuolu pastačiusi savo menkutę uodegėlę ir viršun užvertusi galvą, pabandė nusiropšti nuo jai patikėto valdyti stebuklo, bet neišlaikė pusiausvyros ir žvygtelėjusi visu savo svoriu tėškėsi ant žemės. Tiesiai į, prieš sukaustant baimei, iš meškos spėjusią sukristi vis dar garuojančią krūvą. Laukymės pakraščiuose pasigirdo kikenimas ir net plojimai.

Tikrumoje kiaulė net išsiviepė iš pasitenkinimo, pajutusi geidžiamą krūvos šilumą, bet jos menkos smegenėlės puikiai suprato, kad tokioje draugijoje neverta viešai tai demonstruoti. Ji spėriai pašoko ant visų keturių ir, sukaupusi visus savo gebėjimus, stebėtojų teismui pateikė tikrą akrobatinį triuką: pakišusi abi galines kojas po pirma vežėčių iena, ji akimirkai mestelėjo pasturgalį į viršų ir iena pakibo ore ties kairiuoju meškos šonu. Vėl atsiradęs pulkas šikšnosparnių pagriebė ją, o tuo pat metu kiaulė atliko kitą parodomosios programos dalį. Dabar jau abi ienos atsidūrė reikiamoje padėtyje ir ištikimieji pagalbininkai jas greitai pritaisė meškai iš abiejų šonų. Užduotis buvo sėkmingai įvykdyta.

Pulkas drąsesnių įvairiausio plauko ir dydžio žvėrių, iki šiol visa tai stebėjusių iš tolo, lašiniuotajai net nespėjus mirktelėti, suvirto į vežėčias ir jose ėmė skanduoti: „Vežk, vežk, vežk…“

Jiems ėmė pritarti visi, kas nepabijojo arčiau pasislinkti į laukymės vidurį. Dabar jau visa keliais beržais pasipuošusi laukymė vibravo nuo sutartinės: „Vežk, vežk, vežk…“

Staiga vakarinėje dalyje erzelys sustiprėjo, o vėliau akimirksniui pritilo. Gyvasis apsupties lankas praplyšo ir jo gilumoje pasirodė tie, kurie ir buvo šio nepaprasto vaizdinio tikrieji sumanytojai. Jų ką tik nušveisti, naujai išgaląsti dantys blizgėjo dar nespėjusios nakčiai pasislėpti saulės spinduliuose.

Laukymė nuščiuvo. Net likę beržai tuoj nulenkė savas viršūnes į Vakarus. Vienas pirmoje įėjusiųjų gretoje mostelėjo, kiaulė be jokio garso klūptelėjo ant visų keturių, ką tik kuolu stovėjusi jos uodega pavirto į paprasčiausią virvagalį ir pasislėpė dviejų riebių pusrutulių tarpe. Visi žvėrys pasekė jos pavyzdžiu. Sunkiai dūsuodama, tirtėdama iš baimės, ji ėmė slinkti įsakytojo – šeimininko pusėn.

Šis labai atidžiai stebėjo kiekvieną jos judesį, jo didelė, gauruota uodega tarsi metronomas vis tankiau judėjo kairėn, dešinėn, o storas gašlus liežuvis vis dažniau lyžtelėdavo seilėtus nasrus. Jame aiškiai tarpusavyje kovojo dvi milžiniškos jėgos: kūno vartotojiškas poreikis ir proto racionalus apskaičiavimas. Pagaliau jis susitvardė, nusuko nuo kiaulės akis, o kažkas iš palydos jai po knysle numetė botagą.

Tuo pat metu šios kūnas suglebo, giliai iš vidaus išsiveržė sausas, kimus palaimingas atodūsis. Pagaliau vidinis kompiuteris privertė paklusti kojas ir pakelti į reikiamą aukštį visa tai, kas vadinama kūnu. Lašiniuotoji čiupo numestą instrumentą, negarsiai žvygaudama pasileido atgal. Pasiekusi tikslą, ji sustojo, visas kūnas išsilenkė atgal ir jos menkutėse priekinėse nagose įspraustas botagas pakilo į viršų bei švilpdamas nusileido ant spalvą beprarandančio meškos kailio.

Įvyko stebuklas. Meška pajudėjo. Ne, ji aiškiai nereagavo į aplinką, bet jos kojų raumenys ėmė ritmingai susitraukinėti ir visas rusvai dažytas mechanizmas nedideliu greičiu ėmė irtis pirmyn, iš paskos tempdamas pilnas vežėčias. Ir visa laukymė tarsi sprogo iš pasitenkinimo.

Net uodas, mažas, kvailas uodas, kuris iki tol įkyriai zyzdamas dairėsi, ant kurio šventėje dalyvaujančio pailsinti savo supergreičiu malančius sparnelius ir papildyti baigiančias išsekti atsargas, pasirinko nugalėtąją. Karingai nutūpė ant vežėčias tempiančios meškos nosies ir drąsiai suleido savo grąžtą. Geriau jis būtų to nedaręs.

Abu meškos langai, fiksuodami neprašytą atėjūną, atgijo, o persmelkęs kūną skausmas reikalavo gintis. Kruopelytėje laiko viskas pasikeitė: ji staigiai įsispyrė visom keturiom į samanotą pagrindą, jos tempiamos vežėčios nuo tokio staigaus manevro sudejavo, o dalis jose keliavusių akimirksniu pakibo ore, vienas po kito dusliai ir skaudžiai pikiruodami ant kieto pagrindo. Visuotinės baimės tyla apgaubė demonstracijos areną.

Spengiančios tylumos, visuotinės baimės pliūpsnis meškos kūne iš mirtino sąstingio išlaisvino visas kūno lasteles. Tarsi tvano metu kraujas plūstelėjo į viršugalvį ir visi kontroliuojantys sraigteliai ėmė suktis milžinišku greičiu. Tas, kas dar prieš sekundę atrodė paklusnia iškamša, ėmė atgyti. Raumenys vėl įsitempė, gerklų užraktas trūko ir į paviršių prasiveržę nevilties ir ryžto pripildytas, viską užgožiantis riaumojimas.

Pirmoji atitoko kiaulė. Ji vėl užsimojo botagu, bet dabar meška nebelaukė. Ji kilstelėjo leteną ir iš dešinio kiaulės kumpio iškrito geras gabalas raumens. Ši, kiek tik jos plaučiai leido, sužviegė ir ant trijų kojų nuskuodė šeimininko pusėn. Visi, kas galėjo, turėjo dar jėgų, pasipylė tolyn, vienas kitą stumdydami ir mindydami.

Meška nusipurtė ją varžančias ienas, lėtai pasuko galvą bėgančių pusėn ir dar kartą skausmingai ir gailiai suriaumojusi nupėdino tolumoje dunksinčio miško pusėn.

Žvėrys, šiek tiek baimei atslūgus, į visas puses žvalgosi, ginčijasi, net barasi, o trimitai šeimininko įsakymu jau skardena. Kiškių, lapių, barsukų ir kitokių menkesnių žvėrių pulkai jau rikiuojami, muštravojami, paskutiniam mūšiui už „teisingumą ir demokratiją“ ruošiami.

Virš jų sklando kregždžių, žvirblių, varnėnų ir net varnų pulkai. Šiek tiek aukščiau padėtį stebi keli paukštvanagiai ir tyliai ratus besukantys grifai.

Pastariesiems visai nesvarbu, kiek ir kokių judančių padarų ant žemės greitu laiku kojas ar sparnus išties. Tiks visi.

Vėl pasigirdo drąsinanti skanduotė: „Kailį, kailį, kailį…“. Ji vis garsėjo, vis plačiau aidėjo, pasiekdama net bepasiraukiančią.

Tas padidėjęs erzelis, trimitų gausmas privertė rusvąją sustoti dar nepasiekus tankumynų. Ji lėtai apgręžė savo nuvargusį kūną ir akimis bei ausimis įsistelbėjo. Supratusi, ką visa tai reiškia, ji žengė keletą žingsnių atgal į vidurį ir sunkiai pakilo ant dviejų galinių kojų. Ne, ji nepasiduos, ji kausis. Čia jos miškas, čia jos teritorija. Geriau mirs, bet kiaulei nepaklus ir vežėčių netampys. Ji pati taip nusprendė. Ji – ne barsukas, lapė ar koks kiškis.Ji – meška.

Mešką išjudinti iš savo migio nėra sunku, bet atgal įvaryti – beveik neįmanoma. Kokio velnio mums reikia, ko mums vis trūksta? Koks kirminas graužia mūsų vidų, kad negalime ir nenorime ramiai ir tvarkingai gyventi kiekvienas savame kieme? Rusija užgrobė Krymą. Gevalt. Meška eina, meška urzgia ir jos mintyse galbūt subrendo noras persikelti gyventi į subtropinę ar net atogražinę planetos dalį. Žvėrys, užmuškime mešką, ji galimai pavojinga.“Kailį, kailį, kailį…“

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą